Šiandien bėgti buvo labai sunku

(1)
Šiandien bėgti buvo labai sunku. Į Honkongą atėjo vasara, o su ja - kepinanti saulė ir didžiulė drėgmė. Visa tai žinodama ir jau ne kartą patyrusi, savo ilgąjį savaitės bėgimą planavau pakankamai skrupulingai: nors ir sekmadienis, atsikelsiu anksčiau, pasirinksiu taką, kuriuo bėgdama nebūsiu itin dažnai stabdoma automobilių, o dieną prieš kiek pailsėsiu ir visais įmanomais būdais kaupsiu jėgas.

Dar šeštadienį lengvai parisnojau gerus 6 kilometrus. Sudarydama savaitės planą anksčiau, buvau suplanavusi dvigubai ilgesnį bėgimą, tačiau karštis, greita dehidratacija ir sunkios kojos po vakarykščio 13 kilometrų bėgimo logiškai vedė prie minties per daug nepersistengti ir patausoti save rytojaus rytui. Kad per daug nenuolaidžiaučiau savo tingumo drakonams, namie ant kilimo kartu su dar trim ekrane taip pat prakaituojančiais modeliais, keliolika minučių spaudžiau, ko gero, labiausiai man matomus riebalus iš liemens srities. Galiausiai vakarą užbaigiau su porcija makaronų, taure balto vyno ir jaukia džiazo muzika.

Bet kur aš ten nuklydau? Pradedu aprašinėti savo socialinį gyvenimą. Greičiausiai dėl to, kad pastarosiomis savaitėmis juo tikrai negaliu didžiuotis. Tuo ne per labiausiai patenkinti ir mano draugai. Sportas ir alinančios treniruotės atima be galo daug laiko ir uzurpuoja absoliučiai visas mintis. Kas rytą keliuosi su preliminariu planu: „šiandien turiu nubėgti tiek kilometrų. Ir kur geriausia tai padaryti?... Hmm, gal pasiūlyti kam nors prie manęs prisijungti? Bet kur tau, niekas nenorėjo iki šiol, nenorės ir dabar“. Susikraunu sportinę amuniciją, nešuosi ją į darbą. Važiuodama metro nešvaistau laiko veltui ir apie maratoną, pasiruošimą jam bei kitus svarbius varžybų ir šio nelengvo iššūkio komponentus skaitau neseniai dovanų gautoje knygoje. Tokių turiu jau tris. Visos gražiai išdėstytos lentynoje laukia, kada bus perskaitytos. Kasdieną kiekvieną iš jų pavartau, arba, nutaisiusi ilgesingą žvilgsnį, pavydžiai grožiuosi populiariausių maratono varžybų fotografijomis, nagrinėju geriausių pasaulio bėgikų treniruočių planus, skaitau biografijas ir gąsdinu save jų pasiektais rezultatais – „Dievuliau, kaip gi taip įmanoma 42 kilometrus įveikti per vos daugiau nei porą valandų?“. Mano maratono tikslai gal ir neatrodo tokie dideli, tačiau veikti turiu ką beveik kas dieną. 

Viena iš 3 knygų apie bėgimą - gimtadienio dovana

Penkiolikos minučių trukmės kelionėje į darbą panyru į knygą, iš jos išmokstu kelių strategijų. Išlipusi iš traukinio kelyje dar būtinai bent kartą pagalvoju, kur geriausia būtų bėgti šiandien, kaip pasiekti daugiau nei manau galinti, o jei diena itin karšta ir drėgna, būtinai pamąstau apie Sankt Peterburgą: „ten bėgti bus lengviau“, arba apsiriboju bent porą minučių galvoje besisukančiomis lietuvių liaudies patarlėmis, tokiomis kaip „sunku pratybose, lengva mūšyje“, „devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“ (šita reikalinga išlaikyti treniruočių rėžimui), geriau sunkiai treniruotis dabar, kad „šaukštai nebūtų popiet“ ar paprasčiausia „tinginys darbą daro du kartus“.

Darbe kiekvieną pirmadienį pirmiausia suvedu savaitės pasiekimų rezultatus į savo excel dokumentą, kuriame stengiuosi ne tik pakomentuoti kiekvieną jų, bet ir aprašyti tuometines emocijas, savijautą, planus ar visą kitą, kas kada nors padėtų man ar kam kitam sudaryti kiek geresnį treniruočių tvarkaraštį ir tolimesnius planus. Aišku, kvaila, tačiau sunku net nusakyti, kokį didžiulį pasitenkinimą jaučiu suvesdama nubėgtų kilometrų skaičių ir čia pat matydama automatinius aritmetinius skaičiavimus, rodančius kaskart vis didėjantį savaitės kilometražą. Galiausiai per dieną apie vakarinį bėgimą pagalvoju dar kuklius 50 kartų, o sulaukusi darbo dienos pabaigos, arba džiaugiuosi ir mėgaujuosi, kas kuo toliau, tuo rečiau pasitaiko, arba spaudžiu paskutinius jėgų syvus su kiekvienu įveiktu kilometru.

Kaskart įveikusi ilgą ar ilgesnę distanciją džiaugiuosi, kad ši diena jau praėjo, o aš, kad ir kaip sunkiai dėliojanti kojas, bet ištvėriau, apdovanojau save geresniu ar ne itin rezultatu, galiausiai po visko dar padariusi keletą nuotraukų telefonu, viską skubu suvesti kur tik galiu - kelias bėgimo programėles, Instagram, itin retais atvejais, Facebook. Ir laukiu, kas pamatys, pakomentuos ar „palaikins“ . Toli man dar iki idealių ir akį traukiančių nuotraukų, motyvacinių kalbų, bet turiu pripažinti, kad kiekvienas telefono pyptelėjimas džiugina – „štai, kažkam vėl „patiko“ mano šiandienos pasiekimas“ Savotiškas patvirtinimas, kad tai, ką darau, nėra tik bevertės pastangos.

Vis dėlto, tokiomis dienomis kaip šiandien, motyvacija gana grėsmingai susvyruoja. 

------------

(2)

Akis pramerkiau kiek po 6 valandos ryto. Norėjosi bėgti kuo anksčiau, kol dar keliais nepradėjo važinėti automobiliai, saulė ritinėjasi žeme, o įšilusį kūną gaivina nuo Honkongo salos krantus skalaujančio vandenyno atneštas vėjas.

Dar tik bundantis Honkongas

Į kompaktišką kuprinę susikroviau reikalingiausius daiktus - pusantro litro vandens gertuvę su jame ištirpusia elektrolitų tablete, buto raktus, piniginę, pleistrų dėl „viso pikto“, telefoną, pačią lengviausią skarelę paplūdimiui ir kremą nuo saulės. Kaip ir praeitą sekmadienį, planavau bėgti tiesiai į vandenį ir visą kojų ir minčių triūsą ataušinti jūroje.

Tiesa, vakar vakare dar nusipirkau naujus bėgimo batelius. Daug lengvesnius nei ankstesni. Pastarieji buvo be galo mylimi ir tiek susidėvėjo, kad iš abiejų galų jau matyti skylės. Man jie dar ir dabar patinka, tad jei labai niekas nemato, stengiuosi juos iš pensijos sugrąžinti į darbą.

O prie naujųjų prireiks dar nemažai laiko priprasti. Plonas padas bėgant vos kelis kilometrus vakar, pradėjo kaitinti padą, o aš nemaloniai jaučiau, kaip priekinė ir vidurinė pėdos dalis atsimuša į kietą betono ar asfalto taką. Tad šiandien ilgai negalvojusi apsiaviau senuosius. Žinoma, kaip ir kas kartą, mintyse juos švelniai pagyriau, pompastiškai padėkojau už puikų laiką ir kelias dideles pergales per pastaruosius metus.

Ilgai apšilimo nedariau. Pretekstas tam buvo gana karštas ir drėgnas oras, o tikroji priežastis - tinginystė. Daugiau pasitampau bėgdama su grupe žmonių, o viena pati kiek atmestinai atlieku keletą tempimo pratimų ir dar kartą įsitikinusi, kad savo lankstumu tikrai nieko nenustebinsiu, pradedu risnoti pirmąja ilgojo kelio atkarpa.

Tačiau šį kartą kojos tapo sunkios vos po pirmųjų žingsnių. Pabėgusi tik gerus kelis šimtus metrų, jau dvejojau  šiandienos misijos realumu. „Na, nesvarbu, gal vėliau palengvės. Dabar tiesiog bėk lėtai, nesivaikyk gero laiko: įveiktas atstumas svarbiau. O jei bus labai sunku, visada gali sustoti ir ilgiau bėgti kitą dieną“, - drąsinu save mintyse. Nors pati gerai žinau, jokioje pusiaukelėje aš nesustosiu, bėgdama atiduosiu visas kūno ir proto jėgas, kad tik įveikčiau  tuos 24 kilometrus, kuriuos susiplanavau iš anksto. Ir tas balsas manyje, kuris kas kartą kai tik pasidaro sunku, meistriškai ima ieškoti įvairiausių logiškų priežasčių sustoti, viską mesti, nuolat klausia „kam man to reikia“, mano galvoje prabyla trečiuoju asmeniu. Taip sau kalbu ne aš, kažkas kitas. Gal todėl, kad nenoriu susitapatinti su tuo „kitu“, bijau įtikinti save, jog sustoti nepasiekus tikslo nėra taip blogai, kaip atrodo.

Bėgimo pradžia miesto centre

Kita vertus, šis balsas manyje taip pat veikia kaip didžiausias motyvacijos variklis. Tik išgirdusi visus argumentus iš karto užkertu tam kelią: „Ne, aš galiu, ir vis vien įveiksiu, ką pradėjusi, jei reikės lėtai, bet įveiksiu. Kojos dar juda, akyse nejuoduoja, nesidaro bloga, tad bėgsiu ir viskas“. Visas negatyvias mintis priimu kaip sabotažą prieš pačią save, o taip kalbėdamasi su savimi, netgi ginčydamasi, įveikiu dar kelis kilometrus.

Ką tik prabėgau pro Vakarų salos mokyklą. Iš ankstesnių kartų atsimenu šį pastatą, žymintį pirmą svarbią ribą. „Na štai, 10 kilometrų jau pasiliko už nugaros. Ir bėgti pasidarė kiek lengviau, būsiu įpratusi. Karšta, reikia gerti daug vandens, vat ir dabar atsigerk, nes seniai begėrei. Gal jau ir laikas suvartoti energetinės žėlė pakelį, jausiuos stipriau“.

Porą trejetą valandų praleistų kelyje nieko ypatingoneįvyksta, o aš tiesiog galvoju tas pačias mintis, formuoju abejotinos logikos sakinius, kartais net nebyliai tariu pavienius žodžius, kurių kartojimas muzikaliai sutampa su mano bėgimo ritmu. Keista, tačiau tokie vidiniai dialogai vyksta nuolatos. Kartais pačiai pasidaro juokinga, kad kalbuosi su savimi. Tuomet nusprendžiu šį laiką išnaudoti produktyviai ir galvoti apie ką nors naudingesnio. „Galvok, ką visiems parvešti lauktuvių. Į namus važiuosiu jau greitai, tad turiu kažką nupirkti. Bent po mažą dovanėlę. Jau vežiau suvenyrų, vežiau įvairiausių arbatų, saldainių, mėnulio pyragą, skarelių ir viso kito. Ką šį kartą įdomaus nupirkti?“ Nuoširdžiai stengiuosi, keletai akimirkų nusikeliu į man žinomas parduotuves - gal menamas būvimas jose atneš gerų idėjų. Tačiau visa tai nesitęsia ilgai. Dėmesį patraukia kitoje gatves pusėje priešais atbėgantis vyriškis. Susižvalgome ir pasisveikiname, nusišypsome bei vienas kitam linktelime galvomis. Ir aš vėl imu mąstyti apie bėgimą...

Nauji ir seni bėgimo bateliai - o džiaugsmo kaip vaikui

Kažkurį laiką stebiu aplinką: prie pat kelio vešliai augančius medžius, tarsi iš niekur išdygstančias prabangias vilas ant jūros kranto, už dangų mėlynesnį vandenį ir tolumoje paslapčia praplaukiančius laivus. Automobilių nedaug, ko gero, visi dar miega, juk šeštadienis. Vis dėlto, vienų ar kitų rūpesčių prikelti stotelėse laukia autobusų keleiviai. Keistai jie sužiūri į mane, nustebę, kad taip anksti, kad taip karšta, kad aš bėgu, kad į kalną, taip pat, kad šviesi, kad aukšta. Kai kurie pasitraukia iš kelio, kitus tenka apibėgti pačiai. Palieku aš juos visus užnugaryje, žinau, kad pusė jų dabar stebi mane. Bet greitai apie juos pamirštu ir žvelgiu pirmyn.

Kurį laiką aplink nematyti jokio judesio. O mintyse tuščia, atrodo, kad net bėgti pasidarė lengviau. Pasižiūriu į laikrodį - įveikta 15 kilometrų. „Na va, prašau, daugiau nei pusė atstumo įveikta, dabar tikrai negaliu leisti nepasiduoti“, - kalbu vėlgi sau pačiai ir kiek įmanoma greičiau prarisnoju pro ką tik sugautos žuvies kvapo prisodrintą jūros gėrybių turgų. Už jos - mažas parkelis su pasivaikščiojimui sukonstruota prieplauka Aberdeen rajone. Saulė per pusantros valandos pakilo aukščiau ir čia sutinku jau daugiau žmonių. Mano pėdos atsimuša į medines grindis, o aš, atrodo, vos prieš minutę pasidžiaugusi lengvesniu žingsniu, čia pat vėl kovoju su mintimis viską nutraukti, baigti su „skauda“, su „nebegaliu“, „dehidratuoju“... Nesibaigianti pasaka ir vėl tie patys vidiniai mūšiai.

Pasiekusi 18 kilometrų ribą bėgu gerokai lėčiau nei pradėjusi, atrodo, kad vos vos judu. Prakaitas žliaugia nenutrūkstama srove, jaučiu, kaip varva nuo šortų tiesiai man ant kojų. „Oho, pirmą kartą taip. Ar čia nuo karščio ir drėgmės, o gal nuo sunkaus darbo? Sakykim, aktyviai deginu riebalus“, - jau garsiai pradedu kalbėti su savimi. „Jau pradėjau garsiai kalbėti su savimi. Plonytė ta riba tarp nuovargio ir psichikos sutrikimo“, - vėl nebyliai reaguoju į vos prieš kelias sekundes garsiai ištartą frazę.

Prieš pradėdama šiandienos bėgimą planavau įveikti 24 kilometrus. Tačiau pasiekus pakrantės tiltą, vedantį į paplūdimį, ašaros ima pačios riedėti pro skruostus. Jaučiu pribėgusi šiandienos galimybių ribą. Palengva traukiu godžius oro gurkščius į save ir garsiai iškvepiu visą sunkumą. Vos pajėgiu kaitalioti kojas, atrodo, kad ne bėgu, o tiesiog mindžikuoju vietoje, taip lėtai lėtai. Mintyse nebepajėgiu susikoncentruoti didesnio tikslo link. Iš paskutiniųjų verčiu save mąstyti apie tolimesnį bėgimą, bet visas kūnas ima priešintis ir aš nebepajėgiu atsispirti. Sustoju vos pasiekusi Repusle Bay paplūdimį...

Tolumoje matydamą dar pustuštį pliažą ir lėtai jo link einančius žmones, jau jaučiau vandens gaivą. Atvira burna, išdžiuvusi gerklė, nuo sportinės aprangos, net kuprinės srūvantis prakaitas, nuovargį išduodančios akys, gerokai nuo karščio įraudęs veidas. Pati išsigandau savo atspindžio veidrodyje. Visas žavesys išgaravo su beveik trimis litrais prarasto kūno vandens. Gerai, kad niekas per daug nemato.

Jūra ir jos atnešta palaima

Godžiai semiu vandenį saujomis ir geriu, geriu, geriu, kol pritrūkstu oro. Garsiai įkvėpusi, vėl siekiu vandens. Ko gero, litrą jo išgeriu iš karto. Bet po tokio krūvio vien vandens jau nebeužtenka. Nusiperku elektrolitais prisotinko sportinio gėrimo ir dar pusę litro skysčio išgeriu nespėjusi suskaičiuoti iki dešimties.
Pasižiūriu į laikrodį. 2 val. 04 min 48 s ir tik 20.85 kilometrų. „O gal dar galėjau? Gal tai buvo ta tiek sportininkų apkalbėta „siena“, kurią įveikus, kad ir kaip sunku tai būtų padaryti, bet ją įveikus, atsiranda naujų jėgų bėgti toliau?“ Pagaliau atsivėsinusi vandenyje ir keliolikai minučių kojas ištiesusi ant smėlio imu galvoti, kad šiandien buvo sunku, tikrai sunku. Tačiau daug sunkiau pripažinti, kad šį kartą ne aš, o distancija įveikė mane.