Sveikinimas 2016 m. VU KHF absolventams

Neišvengiamai kovodama su didžiuliu pliūpsniu prisiminimų iš studijų laikų, ruošiausi absolventų sveikinimo kalbai. Šiemet buvau pakviesta kaip Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto alumnė sakyti kalbos ką tik studijas baigusiems magistrams. O gavosi taip, kad tą pačią kalbą pasakiau ne tik jiems, bet ir filologijos bakalaurams. 

Nuostabūs jausmai aplankė ten bebūnant, didelis džiaugsmas vėl sugrįžti į kažkada buvusius ir, ko gero, kažkuria dalimi visada liksiančius namus. Visų ten išsakytų minčių nesinori užmiršti. Tad guldau jas visas čia.

Juozo Stočkaus nuotr.

Kalba Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto

Diplomų įteikimo 2016 m.  absolventams šventėje

2016 m. birželio 17d. 

Kauno Evangelikų liuteronų bažnyčia

Kai šioje vietoje man buvo įteiktas aukštojo mokslo diplomas, visos grupės vardu susirinkusiems, dėstytojams ir artimiesiems buvau pasiruošusi štai taip dėkoti ir aš, ką tik šviežiai studijas baigusi filologė. Tačiau taip nenutiko. Tąkart visiems dėkojau ne aš, o mano grupiokė. Labai norėjau atsidurti jos vietoje, galvojau, kad tikrai galiu pasakyti daug daugiau, geriau, išraiškingiau, sudėlioti mintis taip, kad toks sveikinimas ir padėka skambėtų kuo nuoširdžiau ir jame nesijaustų jokio tiek kartų girdėto sveikinimo šablono, padėkų ir pompastiškų postringavimų apie nueitą kelią. Bet kadangi taip nenutiko, tąkart ryškiai atsimenu, jog galvojau, kad dar ne viskas prarasta ir čia sugrįžti galiu kaip dėstytoja, arba kaip kviestinė viešnia. Dėstytoja netapau (kol kas). Bet po 7-erių metų stoviu čia juokdamasi iš tokio užmojo, ir dėl visa ko skubu vėl pajuokauti, jog ateityje norėčiau kalbą sakyti Nobelio premijos apdovanojimuose, TED konferencijoje, dalyvauti Olimpinėse žaidynėse ir gauti valstybės apdovanojimą. Juokitės dabar, bet pasižiūrėsim, kaip viskas susiklostys po 7-erių metų.

O jei rimtai, labai džiaugiuosi šia proga sugrįžti į Fakultetą. Nuo pat studijų baigimo, į jį sugrįžtu kasmet. Pirmiausia, kaip darbuotoja. Du kartus čia organizavau diplomų įteikimo šventę. Vieną jų vedžiau, kitą padėjau organizuoti. Dieną prieš atėjau patikrinti šios bažnyčios, ar viskas tvarkoje. Užrakinau ir, greitai raktus palikusi apsaugai ant stalo, išvažiavau į pusseserės vestuves. Buvau paskutinė, kurią kažkas tądien matė su jais. Ryte raktai stebuklingu būdu dingo, niekas negalėjo įeiti čia. Lauke jau stoviniavo absolventai, jų draugai, šeimos nariai, tad kolegos buvo pasiruošę laužti altarijos duris. Tačiau, ko gero, viršydamas visus įmanomus greičio limitus per pusvalandį ūkvedys Arvydas nuvažiavo iki Eugulių, pasiėmė iš klebono raktus ir parvažiavo prieš pat ceremonijos pradžią. Pirmas srautas vėlavo 20 minučių, vėliau kiti išsilygino.

Manau, administracija tikrai mėgsta riziką, jei šiemet vėl į tokią svarbią šventę pakvietė mane.

Vėliau Fakultetą aplankydavau kaip viešnia, grįžusi iš Šri Lankos ar Honkongo. Bent per žiemos atostogas stengiausi aplankyti savo mielus kolegas, buvusias grupiokes, pasisveikinti su apsaugos darbuotojais, pavaikščioti koridoriais, pasižiūrėti, kiek viskas pakito, ar, dar svarbiau, išliko lygiai taip pat, kaip ir buvo anksčiau. Apsidairykite aplink. Šio vaizdo tikrai pasiilgsite.

Šis fakultetas, turi kažką nepaprasto savy. Tiek prisiminimų sugulo.

1. Pavyzdžiui, paprasta projektų valdymo užduotis grupei, kuri virto į trejus metus puoselėtą reklamų konkursą STARtuok! Tiesiog nusprendėme pasinaudoti proga – jei jau seminarui sugalvojome projektą, kodėl jo nepateikus savivaldybei. Gavome finansavimą ir kūrėme tai, iš ko vėliau mokėmės patys.
2. Arba išmokta bendrinė lietuvių kalba ir giliai paslėpta šiaulietiška tarmė. Būtent dėl dikcijos ir rašymo gebėjimų kurį laiką dirbau žurnaliste, viešųjų ryšių specialiste, o trumpai pakalbėjusi su nauju pažįstamu atpažindavau, iš kurio krašto šis yra kilęs – tarmė išduodavo.
3. Mokydamosios sociolingvistikos egzaminui pas doc. Daivą Aliūkaitę pasidarėme Alias kortas, ant kurių buvo surašyti visi išmokti reikalingi terminai ir mes viena kitai turėjome kuo greičiau paaiškinti įvairius žodžius. Išmokome puikiai, kai kuriuos iš jų atsimenu iki šiol.
4. Dėstytojai nežino, tačiau su grupiokėmis Facebook puslapyje esame įkūrę slaptą grupę, kurioje po baigimo iki pat dabar dalinamės kalbos įdomybėmis ir keistenybėmis. Tarp jų tokios temos kaip mirę lietuvių kalbos žodžiai, žodžių ir kalbų kilmė, arba filologiniai „bajeriai“, kurie, ko gero, juokingi tik mums. Pavyzdžiui merginoms aktualios naujausių vaikų vardų tendencijos (keletas jų - Afryna, Danika, Deimera, Kaitvilė, Tadija, Ulrikė, Ulvija, Eigeris, Idrys, Ivonas, Kemas, Leitis, Reinhardas (spėju, tėvai susipažino, kuomet tikrai smarkiai lijo - rain hard). Jei kas savo atžalą pavadinote vienu iš šių vardų, po ceremonijos labai norėčiau su jumis susipažinti. Šios facebook’o grupės viršelį ilgą laiką puošė lietuvių filologijos katedros dėstytojų fotografija, dabar  - doc. Roberto Kudirkos nuotrauka su jo „Keiksmažodžiu žodynu“. O „kalbajobai“ jau tapo mūsų klasika. „Filologus absoliutus“ ši grupė vadinasi. Keletas jos narių šiandien taip pat yra čia.

Esu be galo dėkinga administracijai, buvusiems dėstytojams ir kolegoms, kad šiemet mane pakvietė. Nors, tiesa pasakius, ilgai svarsčiau, kodėl pasirinko būtent mane. Po studijų daug klaidžiojau, nusibloškiau į kitą pasaulio kraštą, kuriame dirbau visai ką kitą, nei studijavau, kelis kartus keičiau darbo kryptį (žurnalistika, viešieji ryšiai, renginių organizavimas, turizmas, socialinės inovacijos, tarptautiniai ryšiai, ir dabar, sportas, bėgimai). Gal todėl dabar ir kalbu Jums visiems, ne tik filologams?

Stoviu prieš Jus, bet nesijaučiu labai daug ko pasiekusi. Nors važiuodama čia mąsčiau, jog, ko gero, jei kada jausiuosi daug pasiekusi ir svari, tą pačią akimirką nustosiu tokia būti.

Dėstytojai mums sakydavo, kad esame plataus profilio specialistai, ko gero, kaip nieką kitą, šią pamoką išmokau labiausiai. Nebijau išbandyti naujų dalykų, sujungti į vieną kelias, atrodo, skirtingas sritis.

Tačiau dar negaliu pasidalinti stebuklinga formule ar patarimu, kaip pasiekti savo tikslų, gerai gyventi ar, svarbiausia, kaip universitete įgytas žinias pritaikyti praktikoje.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad:

1. Nėra universalių formulių sėkmei;
2. Už savo profesinę ir asmeninę laimę esame atsakingi mes patys.

Būtent to noriu palinkėti ir Jums:

• Išsaugoti aukštą vertybių sistemą ir čia siekti magna cum laude. 
• Kai bus labai sunku, prisiminkite baigiamojo darbo rašymo kančias, tuomet visa kita atrodys niekai.
• Jei kada pasidarys be galo nuobodu ir vis vien reikės kažką atlikti, išmokti, sukurkite savo Alias žaidimą.
• Stenkitės būti geresniais, nei esate.
• Mėgaukitės tuo, ką darote.
• Ir visada, visada pasinaudokite Jums suteiktomis galimybėmis.

O visa kitą Jūs jau turite savo rankose. Žinias ir diplomą. Bet gyvenimo ašis esate patys. Nepamirškite to. Manau, kad tie, kas visu tuo nuoširdžiai vadovausis, po kelerių metų lygiai taip pat, kaip ir aš dabar, stovės čia prieš kitus absolventus.

2016 metų absolventai, sveikinu Jus iš visos širdies. Baigėte tikrai labai svarbu etapą. Su kuriuo, niekas nesibaigia.

Juozo Stočkaus nuotr.

Juozo Stočkaus nuotr.

Read More

Gyvenimas amžino tranzito žemėje

Kiekvieną kartą atostogų parvažiavusi namo, per sučiauptas lūpas slepiu lendančią šypseną, jei tik kas paklausia, ką veikiu ir kur gyvenu. „Jūs tik klauskite, aš jus nustebinsiu!“, - nutyliu užplūdusį pasitenkinimą ir patyliukais stebiu besikeičiančius naujų pažįstamų veidus, kai vietoj dažnai emigrantų minimų šalių sąrašo tvirtai pareiškiu – „Honkonge!“.

Atvažiuokite, mielai aprodysiu šį grožį

Akimirksniu išpūstos akys ir balsiniai oho! tik pakursto vis labiau įsiliepsnojančią savimeilę.Taip, sužavėti lengva: ne Londone, Stokholme, Berlyne ar Barselonoje gyvenu jau dvejus su puse metų. Jei atvažiuosite, pažadu, įskaus kaklai nuo nuolat užverstų į viršų galvų, akyse liesis milijonai užsidegusių šviesų, jau po kelių valandų klaidžiojimo išvargins nuolatinės minios žmonių, o išskirtinai puikaus maisto skonis pažadins nuo bulvių ir kiaulienos kotletų kietai įmigusį smagurį.

Per visą šį laiką dar neteko sutikti žmogaus, kurio šis miestas nesužavėtų. Tiek daug įvairovės ir pasiūlos viename kvadratiniame metre vargu ar gali pasigirti kuris kitas miestas. Pačiai galva apsisuko vos tik čia atvažiavus. Viktorijos viršukalnė, Žvaigždžių Alėja, aukščiausias pasaulio baras, šventyklos, Merginų turgus, neapsakomo grožio Chi Lin vienuolynas, Didžioji Buda, Žvaigždžių keltas, ilgiausias pasaulyje eskalatorius ir kiti miesto veidu vadinami objektai - visas turistines vietas aplankiau vos per porą pirmųjų mėnesių. Ir iš karto to pasigailėjau, nes, oi ne, į jas reikia vėl ir vėl sugrįžti su mane lankančiais draugais ir pažįstamais, ar pažįstamų pažįstamais. Bet, ko gero, tai ir bus vienas didžiausių šio Lietuvos periferinio punkto privalumų. Per visą šį laiką susipažinau su verslininkais, nuolat besilankančiais pasaulinio lygio parodose ir ten bandančiais „pramušti“ savo verslą, susirasti naujų kontaktų; su daugybe kupriniauti po Aziją pasiryžusių draugų, pakaitomis miegojusių mano svetainėje ir pasakojusių, kiek ir kaip pasikeitė jų gyvenimai po paskutinių mūsų susitikimų prieš dvejus, trejus ar net penkerius metus. Draugams ir pažįstamiems tapau, o gal ir  pasiskelbiau šio krašto ambasadore. Negaliu tuo skųstis.

Vienas iš pirmųjų mano svečių - Vaidas

Vis dėlto, šiame kvapniajame uoste pasiryžusiems pasilikti kiek ilgiau, turistinės vietos tampa griežtomis „no go“ zonomis. Jau dabar kaip didžiausia kankynė skamba savaitgalinis apsipirkimas tirščiausiai žmonių lankomoje pasaulio vietoje - Mong Kok’e, Kalėdų, Naujųjų metų ir bet kokios kitos šventės šventimas barų ir naktinių klubų Lan Kwai Fong rajone. Dviejų valandų gyva per visą gatvės plotį ir ilgį nuvilnijanti žmonių eilė ir sukeltos kainos yra ir, tikiuosi, išliks vienkartine patirtimi. Mes, vietiniai, mieliau renkames Soho rajoną, jaukias kavinukes, unikalaus dizaino ir interjero restoranus Sheung Wan, Wan Chai ar Tsim Sha Tsui rajonuose.

Honkonge už vis nuostabiausia gamta

Man tikrasis šio krašto grožis atsiveria vos už 20-40 minučių nuo miesto šurmulio. Kalbu apie gamtą ir kalnus. Kiek iš Jūsų žino, jog beveik du trečdaliai visos nedidelės teritorijos yra, ačiū Dievui, dar žmonių nepaliesti nuostabaus grožio kalnai, natūralūs parkai ir šimtais žalios spalvos atspalvių užburiančios kalvos? Nežinojau to ir aš, o atvažiavusi maloniai nustebau. Žygiai, kalnų bėgimai, kopinėjimai ar tiesiog draugiškas pasivaikščiojimas po vietines salas tapo įprastu laisvalaikio praleidimo būdu, leidžiančiu tikrąja ta žodžio prasme pabėgti nuo streso, suirutės, problemų ir tiesiog mėgautis įstabaus grožio gamta, pageidautina, be žmonių. Užbėgi į 500-600 metrų aukščio kalną, nuo didelio fizinio krūvio kojos net dreba, atvira burna ir net balsu dideliais gurkšniais įkvepi tyro oro. Tačiau tuojau pat per visą veidą nusidriekia plačiausia šypsena, o kvapą užgniaužią vėl ir vėl, ir vėl nepaliaujančios stebinti aukštumos. Aš net pati sau pavydžiu tokių eilinių savaitgalių ir šios širdį užliejančios ramybės.

Tai mano Honkongas!

Sai Kung kalnų ir paplūdimių grožis

Kai gerumas nieko nekainuoja

Žodžiais ir nuotraukomis neperteikiama patirtis vis tik gali būti tikėtina, ypatingai aktyviu sportu gamtoje besidomintiems keliautojams. Jei įdomu, užtenka paskaityti keletą knygų ir straipsnių ar kalnų bėgimo varžybų aprašymų internete, kad susidarytum panašų įspūdį. Ko neteko įskaityti, tai nežinia iš kur žmonėse glūdinčio gerumo ir sąžiningumo. Metus laiko mokiausi žaisti skvošą. Dykai. Užsirašiau į pradedančiųjų kursus, o po jų treneris pasiūlė ir toliau žaisti, jei tik to noriu. Jam malonu mokyti to, ką jis taip vertina ir domisi. Dargi draugų siūlė pasikviesti, kad treniruotis būtų įdomiau. Iš pradžių galvojau, kad toks gerumas gali būti sukeltas vidurio amžiaus krizės ir noras bent taip pasijusti jaunam. Tačiau jau po pusmečio nežaidimo per Kalėdas gautas jo paties pieštas atvirukas su meškiukais ir iš atostogų Japonijoje parvežti suvenyrai man ir mano draugams tokias pilkas mintis nuvaikė su šypsena.

Likus vos kelioms dienoms iki pirmojo maratono starto, smarkiai susižeidžiau koją. Daugiau nei pusės metų sunkios 5 dienų per savaitę treniruotės nuėjo šuniui ant uodegos, o koją vis skaudėjo, tad teko kreiptis į specialistus. Draugų rekomenduotas fizioterapeutas gerą valandą minkė mano pėdos raumenis, negailėjo patarimų ir siūlė jo paslaugomis naudotis bent kartą per savaitę. Be abejo, kalbos apie bet kokį atlygį iš karto buvo sustabdytos paprastu paaiškinimu: „Man smagu padėti ir dargi angliškai pakalbėti“. Atsimenu, kiekvieną jo prisilietimą prie mano pėdos mintyse palydėdavau su „Tik paliesk kaip nors ne taip... “, nes nuo vaikystės buvau įbauginta nekalbėti su nepažįstamais, nepasitikėti jų geranoriškumu ir viską vertinau per „niekas neduodama dykai“ skepticizmo prizmę. Tačiau nieko panašaus nenutiko.

Su visada besišypsančia Wicky

Galiausiai, kas dieną eidama pietų į mėgstamą valgyklą, pasikraunu geros nuotaikos. Ten dirbanti virėja iš tolo pasitinka mane su plačia šypsena ant visos valgyklos šaukdama: „Barbė atėjo!“. Sunkiai jai ištariamas mano vardas ir, neva, išvaizdos į lėlę panašumas labai natūraliai apeliavo į šį maloninį kreipimąsi. Viki jau seniai žino, ką labiausiai mėgstu, tad beveik visada išsaugo man skaniausius kąsnelius, slapčia įdeda daug daugiau nei galiu suvalgyti, o kartais pasidalina pačios gamintu maistu. Kartą jos papildomas porcijas man pamačiusi vadybininkė ją įspėjo to daugiau nedaryti, o ji man papasakojusi visą istoriją mokė: „Barbe, eik mokėti prie kitos kasos, kad vadybininkė nieko nematytų“. Iš pradžių, laikiausi tam tikro atstumo ir nuolat bandžiau įžiūrėti, kurgi čia ta šaknis pakasta, kodėl ji man išskirtinai maloni be jokio motyvo. Po dviejų su puse metų kasdienės kelių minučių draugystės mes viena kitai vežame lauktuvių iš namų, o aš dar kartą įsitikinau, kad atlygio nereikalaujantis gerumas čia nebūtinai turi slėpti juodas mintis.

Kasdienis maistelis tik už 2 eurus. Mums Wicky įdėtos porcijos dažnai bėgo per kraštus 

Atminkim visam laikui, jog Honkongiečiai - ne kinai

Vos kelioms dienoms čia viešintys turistai dažniausiai Honkongą įtraukia į aplankyti būtinų miestų Azijoje sąrašą, tačiau labai retai kada pats miestas tampa galutine ar vienintele atvykimo vieta. Tad mums, šio krašto vietiniams laikas bėga kitaip - pasaulio skruzdėlyno, amžino tranzito žemės, oro uosto duty free zonos tempais. Kaip pavadinsi - vis nesuklysi. Ilgai čia nepasiliekama net atvykus gyventi. Vos ant kelių pirštų galiu suskaičiuoti tuos, kurie čia išbuvo ilgiau nei vienerius, dvejus, ar trejus metus. Daugelis jų miestą paliko anksčiau reikalaujamų 7-erių metų nuolatiniai rezidencijai gauti ir, neprisijaukinę šių mažiausiai 40-ties aukštų į viršų kylančių džiunglių, oficialiai vardina savo priežastis ir pretekstus, kodėl Honkongas niekada netaps „namais". Triukšmas, amžinas judėjimas, super miesto statuso vaikymasis ir nuolatinis konkuravimas su Singapūru, Šanchajumi, Seulu, Tokiju, net Niujorku ar Londonu. Deja, bet net užkopę į kalnus nematysite žvaigždžių. „O kam jų reikia, kai turite Žvaigždžių Alėją“, jau girdžiu sakančius kinų turistus. Oi, kaip jų čia nemėgsta. Kiekvienas Honkongo gyventojas nepraleis progos pataisyti nesusipratėlio, juos kvailai sumaišiusio su kinais. „Mes laikomės taisyklių, važiuodami metro neklykiame visa gerklę kitame vagone sėdintiems giminaičiams visų matomų stotelių pavadinimų, nesigrūdame eilėse, nesispjaudome ir nesišlapiname kur papuola. Mums niekada negaliojo vieno vaiko įstatymas, mes sunkiai dirbame, esame daug lankstesni, labiau išsilavinę ir kultūringesni“, - girdžiu savo miesto patriotus. Aš dar pridėčiau, kad honkongiečiai kur kas kuklesni, visada linkę padėti, o klausdami, kaip laikaisi, nestokoja nuoširdumo.

Su kolegom

Baltieji velniai, kurie nesislepia tamsoje

Vis dėlto, turiu pripažinti, kad šiame pasaulio uoste gyventi nėra lengva, tad atsisveikinimų vakarėliai ir vakarienės čia jau tapo gana įprasta praktika. Daugelis vengia akcentuoti, kad šitas žmonių skruzdėlynas nepamiršta priminti mūsų vienišumo ir laikinumo. Kaskart sutikę naujų žmonių, visada klausiame tų pačių klausimų: iš kur tu, ką čia veiki, kiek laiko gyveni Honkonge, kur planuoji keliauti toliau. Kartais viskas skamba per sekliai.

Vos už valandos kelio nuo namų...

Neturėčiau tuo skųstis, tačiau Honkonge užsieniečiams daug lengviau. Europinis baltas veidas čia yra rimčiausias bilietas į sėkmę. Šitos azijinės nelygybės teko ragauti Šri Lankoje, kuomet svariausias argumentas naujo darbo pokalbyje tampa šviesus gymis ir mėlynos akys. Honkonge jos pasitaiko mažiau, tačiau dar ir dabar to nemėgstu. Ypatingai kuomet matau šia taip vadinama baltąja privilegija besimėgaujančius gwailo (“baltuosius velnius”, -  taip istoriškai užsieniečius vadina vietiniai). Jei sugebi beveik sklandžiai mintis reikšti angliškai, galbūt esi net šviesiaplaukė mergina, ko gero, rankose jau laikai pasirašytą anglų kalbos mokymo kalbos centruose ar vietinėje mokykloje kontraktą. Aišku, tuomet atrodo, jog darbdavys pasirinko geriausią kandidatą, tačiau ar daugiau nei 10 metų pedagogikos patirtį turinčiai vietinei mokytojai, ar net gimtakalbiui juodaodžiui nosis nušluostyti gali ką tik vadybos studijas baigusi mergina, drįsčiau abejoti ne tik aš.

Kita vertus, esame dėkingi šiam miestui už suteiktas galimybes. Čia nuolat lankosi pasaulinio lygio profesionalų. Dirbdama dizaino ir socialinių inovacijų srityje susipažinau su ne vienu pasaulinio lygio architektu, dizaineriu, verslininku, klausiausi pasakojimų apie Londono Olimpinių žaidynių fakelo sukūrimo idėją iš jo paties autoriaus T. Hathaway lūpų, ar FC Barcelona valdytojų apie tai, kaip Barca tapo populiariausiu futbolo klubu pasaulyje (ir ne vien dėl Messi ar Neymar talento). Dalyvavau, galų gale, pati organizavau regionines konferencijas. O kur dar platus pasaulinis draugų ratas, galybė įstabiausių kultūros renginių, pasaulinio lygio muzikantų ir menininkų...

Azijos Konsortiumas ir mano svečiai

Visos šios mano istorijos sudaro puikų pasakojimą, prisitaikantį net prie įnoringiausių pageidavimų. Norite miesto didybės - prašau, lankytinų vietų sąrašo - tokį turiu seniai paruošusi ir ne kartą siuntusi draugams, karjeros ir gero gyvenimo pavyzdžių - tik paklauskite, skundų apie kultūros keistenybes ir kuriozinių situacijų - jokių problemų! Žinau, kad klausite, dėl to juos skrupulingai renku. Ir būtinai pridedu fenomenalų senolių aktyvumą, garsiai stebiuosi jų nesenstančiais veidas, paminiu gurmaniškas patirtis, mažas erdves ir dideles nuomos kainas, karaoke, idealią viešojo transporto sistemą. Ir kaskart vis gvildenant vieną ar kitą temą, širdį užlieja sentimentai. Pati net netikiu, kaip greitai šis miestas tapo namais, kuriuose nors ir kyla dūmų, tačiau dažniausiai yra gera ir jauku.

Honkonge kasdien kažką taiso, o pastoliai visada tik bambukiniai.

Kai mieste vyko "Geltonojo skėčio" protestas, 2014 m. spalis

Seni ir nauji pastatai. Po kelių metų vaizdas pasikeis.

Mokyklinukės "kala į kašį" ir ten.

Vena tų dienų, kai dirbti tiesiog nesinori.

Miestu dalinamės su visais.

Read More

Prisiminti, negalima pamiršti

Tiksliai nepamenu, kada iš tiesų pradėjau bėgioti.

Mokykloje pradinėse klasėse nuolat varžydavomės tarpusavyje. Bet tokios tos ir varžybos, kai mūsų - vos 6 mergaitės. Nuo vaikystės būdama judri ir plonutė, dažnai aplenkdavau savo drauges. Rimčiau tekdavo konkuruoti tik panašaus amžiaus grupėse, kuomet norint greičiausiai įveikti tam tikrą nuotolį, pasiekti didžiausią aukštį ar nušokti toliausiai tekdavo dar kiek pasistengti. Ir konkurencija buvo didesnė, mat pradinių klasių mokytojai sujungdavo visas klases, tad mūsų susidarydavo gana nemažas būrys. Be abejo, kaimo mokykloje daug mokinių nebuvo, tačiau to užtekdavo.

500 m. startas Daugpilyje. Tąkart tapome Pabaltijos keturkovės čempionės

 Kasmet besibaigiant mokslo metams pradinukams buvo rengiamos varžybos, kuriomis tarsi nustatydavo ir įvertindavo mūsų fizinį pasirengimą. Pamenu, tuomet būdama tik trečiokė pirmą kartą sužibėjau. Dalyvavau trijose lengvosios atletikos rungtyse ir iš jų gavau po diplomą: šokdama į tolį buvau nepralenkiama (3,30 m. tada atrodė neapsakomai toli), o bėgdama 300 (1.04 min.) ir 600 (2.33 min.) metrų abiejose rungtyse užėmiau po antrą vietą. Nereikia nė sakyti, kaip pakylėtai tuomet jaučiausi. Dar ir dabar turiu išsaugojus šiuos diplomus; kiek tarybinio dizaino, spausdinimo mašinėle parašytu tekstu, bet užtat kokie mieli ir svarbūs man jie atrodė. Atsimenu, tada mūsų rungtyniavimą stebėjo vyresnių klasių kūno kultūros mokytojas. Matydamas mano rezultatus jis palingavo galvą ir mano mokytojai pasakė: „Ši mergaitė bus perspektyvi sportininkė“. Jo žodžiai įstrigo man visam gyvenimui, o tuo metu aš nieko taip karštai netroškau, kaip jų išsipildymo.

Po truputį įsitraukiau į rimtesnę sportinę veiklą, ėmiau dalyvauti ne tik mokyklos, bet ir rajono rengiamose varžybose, tad dabar jau teko atstovauti ne tik savo klasei, bet ir mokyklai. Kokia didžiulė atsakomybė. Į sportą sudėjau visas savo jėgas ir širdį. Be galo norėjau laimėti, būti pirma, geriausia, užlipti ant nugalėtojų pakylos, gauti diplomą, taurę ar, neįsivaizduojama laimė ir sėkmė, medalį. Dabar juos duoda kiekvienam distanciją pabaigusiam dalyviui praktiškai bet kokiame bėgime, tačiau tada medaliai buvo didelė retenybė, tad tokį gauti, man atrodė, buvo pats didžiausias sportinis įvertinimas ir garbė.

Pirmieji diplomai...

 Bet kokiose varžybose gautus diplomus kolekcionavau ir saugojau atsakingai: visus gražiai dėdavau į specialiai tam paskirtą segtuvą, ant kurio markeriu užrašiau - „Diplomai“. Mažiausiai kas mėnesį juos pakilnodavau, perskaičiuodavau, vos per vieną ar du skaičius išaugusį jų kiekį tuojau pat fiksuodavau segtuvo vidinėje pusėje, kad tik nepamirščiau jų skaičiaus. Kiek kas diplomų turi, taip pat buvo dalis varžybų, tad net ir menkiausias padėkos raštas su ranka įrašyta mano pavarde faktiškai įrodė šios sportininkės šaunumą.

Po kiekvienų varžybų būtinai į tą patį segtuvą kaupiau ir bėgimo numerius. Vos parvažiavusi namo, kad ir kaip nusikalusi po sekinančių startų bebūčiau, visada atrasdavau laiko galinėje jų pusėje užrašyti varžybų pavadinimą, kokį rezultatą pasiekiau ir iš kiek dalyvių kokią vietą užėmiau. Šia praktika seku dar ir dabar, tačiau visus dabartinius varžybų numerius pasididžiuodama iškabinau ant sienos. Kad pati nepamirščiau, man patinka bėgioti.

... ir per 100 visų, sugulusių į tam dedikuotą segtuvą.

Savo mokykloje turėjome ir tam tikrą taškų vedimo sistemą. Kiekvienos varžybos ir laimėjimas turėjo savo skaitinį matą, kurie vienas po kito nuolat buvo fiksuojami ir skelbiami sportinių pasiekimų lentoje. Mokytojo ranka subraižyti langeliai, įrašytos kiekvieno 5-12 klasių mokinių pavardės ir prie jų kas mėnesį vis prirašomi taškai, kurie metų gale surikiuoja mokyklos geriausius į eilutę. Šią taškų sistemą sekdavau kaip savo pasiekimus Endomondo programėlėje dabar, po kiekvieno didesnio laimėjimo tuojau pat eidavome ir tikrindavome, kada gi pagaliau tas didžiulis subraižytas popieriaus lapas už stendo stiklo parodys, kad kas dieną po porą valandų plušome ne veltui.

2000 metais, būdama aštuntokė, tapau mokyklos sportininkė Nr. 3, o  2001 m. - Nr. 4. Pirmasis dešimtukas, kaip ir visuomet, buvo apdovanojamas taurėmis, padėkos raštais ir palydėtas visos mokyklos mokinių plojimais per Rugsėjo 1-osios šventę . Tačiau svarbiausia, kad mūsų - geriausio mokyklos sportinio dešimtuko - nuotraukos iš įvairiausių varžybų kabėjo kitame stende, prie pat mokyklos valgyklos. Matyti ten save tuo metu buvo pats didžiausias pasiekimas.

Vienas iš startų Vilniuje, kaip matyti, ne pats sėkmingiausias. Bėgu 6-ta.

Jau penktoje klasėje buvau gana rimta sportininkė ir drauge su dar bent dešimčia bendraamžių treniruodavomės keturis kartus per savaitę po porą valandų tam, kad savaitgaliais pasirodytume kuo geriau ir neapviltumėme savo mokyklos, vėliau rajono, regiono, o dar vėliau jau ir visos šalies. Kadangi su šeima daug nekeliavome, varžybos man buvo vienas iš būdų pažinti savo šalį. Kas savaitę važiuodavome į vis kitas varžybas. Būtent per jas aplankiau miestus, kuriuose iki tol nesilankiau ar buvau vos kelis kartus. Raseiniai, Mažeikiai, Kaunas, Vilnius, Panevėžys, Klaipėda… Tiesa, daugiau stadiono, didžiausio prekybos centro, kuriame visiems buvo duodamas 20-15 min. laiko limitas, kelio ir pačios kelionės autobusu, nieko nematėme. Bet tada man atrodė, kad aš keliauju nepaprastai daug, puikiai pažįstu savo šalį ir nuolat susipažįstu su vis naujais, įdomiais žmonėmis bei puikiais sportininkais. Kaip magiškai tai skambėjo.

Dažniausiai mūsų varžybos vykdavo Kuršėnų Daugėlių stadione, kuris tuo metu buvo geriausias Šiaulių rajone, nes, pirmiausia, visas bėgimo ratas, kaip ir priklauso, buvo 400 metrų ilgio, išklotas specialia gumine danga. Jame įrengti persirengimo kambariai, kelios tribūnos sirgaliams šį stadioną išskyrė iš kitų. Tokio jokia kita rajono mokykla neturėjo, tad ir negalėjo rengti rimtesnių atestuotų varžybų. Kiek pavydu buvo Daugelių mokiniams, kuriems ne tik nereikėjo tiek toli į varžybas važiuoti, bet ir jų kūno kultūros pamokos vykdavo būtent ten. Tuo metu mes namuose treniruodavomės ant skaldos akmenukais padengto 300 metrų ilgio stadiono tako, dažnai bėgiojome tiesiog miestelio gatvėmis, o žiemą, kai būdavo šalta, sukome aštuoniukes mokykloje: mokytojui davus startą nuo valgyklos, bėgdavome tiesiai į naująjį mokyklos priestatą, jo gale laiptais kopdavom į antrą aukštą, ten visą kelią atgal, laiptais žemyn, vėlgi pro valgyklą į senąjį pastatą, o jame vėl, iš pirmo aukšto - į antrą. Viena tokia aštuoniukė - apie 400 metrų. Tad taip ir sukdavome jas - dvi apšilimui, vėliau 4-6 ar daugiau treniruotėms, dvi - po treniruotės. Net neįsivaizduoju, kiek tokių įveikiau. Bet tada jų skaičius mūsų nejaudino. Niekas neklausė, kodėl ir kam to reikia. Mokytojo žodis buvo šventas, o mes, kad ir pavargę, vos gaudydami kvapą, tačiau vis vien bėgdavome atlapomis širdimis, nes visi su lig vienu būtent tuo kas dieną gyvenome, tapatinome save, o svarbiausia, tai darydami jautėmės tikrai laimingi.

Treniruodavomės sunkiai, tačiau labai sąžiningai. Dar ir dabar darydama apšilimą prieš įvairiausius bėgimus ar varžybas kažkodėl seku būtent mokyklos laikų treniruočių suformuotu apšilimo planu - pirmiausia statiniai tempimai kojoms, pilvo presui, rankoms, galiausiai dinaminiai tempimai, arba mūsų vadinami specukai.

Šlovės momentas - 1000 m. distancijos bėgimo Lietuvos čempionė.

Oi, mados tada vyravo.

Tuomet niekas nežiūrėjo, su kokia avalyne mes sportavome, tad dažniausiai bėgdavome su paprasčiausiais inkariukais, be jokių kulno apsaugų, prie pėdos išlenkimo pritaikytų vispadžių, ryškių spalvų ir, juolab, žymių prekių ženklų. Juos matydavome tik per televizorių. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Sportinę avalynę ir aprangą tėvai pirkdavo Pabalių turguje, kaip ir, beje, visus kitus reikmenis ir kanceliarines prekes mokyklai, kasdienius ir šventinius drabužius, batus, kuprines, kvepalus ar kita. Jei kas pirmosiomis rugsėjo dienomis ateidavo su dar nematyto modelio sportbačiais ar kitokio dizaino trenigais, žinok, bus giminaičiai atsiuntę iš užsienio, ar patys vasarą kažkur buvo išvykę. Kadangi mano visi giminaičiai gyveno Šiaulių rajone, teko tenkintis tuo, ką tuomet siūlė vietinė rinka. Tačiau tikrai dėl to pernelyg neliūdėjau, man jie visada atrodė gražūs, o turgaus prekyvietės buvo pilnos įvairovės.

Bėgiojimams tokie sportbačiai taip pat atrodė tinkami. Nejausdavome jokio skausmo, sunkumo pėdose ar diskomforto. Net jei jie būdavo vienu ar keliais didžiais didesni, nes pirkti „ant išaugimo“, sportui tai netrukdė. Ne vien tik mano tėvai sakydavo, kad nespėjus nupirkti gero drabužio, kaip mat jį išaugsime, o juk viskas turėjo tarnauti mažiausiai vienerius mokslo metus, pageidautina bent dvejus. Labiausia, žinoma, dėl to „išaugimo“ kentėdavo žieminiai ar sezoniniai batai ir paltai, taip pat džinsiniai švarkeliai. Prieš rugsėjį pirkdavome tokius batus, kuriuos matuojantis mama lengvai užkišdavo pirštą už mano kulno ar paspaudusi jų priekį neužgriebdavo kojos nykščio, tačiau po devynių mėnesių vos tik prasidėjus vasarai, toks pirkinys jau veržė koją, o pirštai vis dažniau trindavosi į batų priekį. Šie nebetinkami buvo greitai „nurašomi“ ir paliekami „dremžimui“ namuose ar bulviakasiui rudenį.

Sportbačiai - kas kita. Jais praktiškai nesirūpinau, nes žinojau, kad kasmet vis pirksime naujus. Ypatingai saugomi buvo tik startukai. Juos iš mokyklos gaudavome visiems metams, arba tol, kol išaugs koja ir reikės naujų. Nebuvo jie gražūs ar spalvoti, kaip kad dabar, dažniausiai pakankamai paprasti, tokie, kokius mūvėjo „Chariots of Fire“ (liet. „Ugnies vežimai“) filmo herojai - medžiaginiai, su pusės centimetro ilgio metalinėmis vinukėmis. Kai kurie kiek paplyšę ar matę ne tik vyresnių klasių mokinių, bent ir mūsų tėvų pėdas. Tik vėliau, patiems geriausiems sportininkams, Šiaulių rajono sporto mokykla, kuriai priklausėme, davė specialius startukus. Be abejo, kaip ir visą kitą, juos po kurio laiko turėjome grąžinti ar perleisti jaunesniems talentams.

Bet ne apranga ar sportbačiai man tuo metu buvo svarbiausi, o rezultatai ir pats sportas. Iš pradžių sužibėjusi šuolio į tolio rungtyje, greitai buvau perkvalifikuota į ilgesnių distancijų bėgimą ir šuolį į aukštį. Pasižymėjau pakankamai gera ištverme, o ūgis bei ilgos kojos leido lengviau nei kitiems peršokti kaskart vis aukščiau keliamą šuolio į aukštį kartelę. Bet vis vien labiau už šuolius man patiko bėgti. Kol buvau maža, 300, 600 metrų buvo mano arkliukas, kuo vėliau tapo vienas kilometras, baugiau vadinamas 1000 metrų. Neapsakomai ilga tai distancija ir ne kiekvienas vaikas ryždavosi joje rungtyniauti. O štai aš galėdavau ir netgi visai neblogai.

Sienos papuošalai sukaupti čia, Honkonge.

Šiandien kartas nuo karto prisimenu kelias svarbiausias varžybas, didžiulį jaudulį ir dar didesnį norą laimėti, atbėgti pirmai. Kartą visi tie prisiminimai taip užplūdo, kad porą valandų prisėdusi ėmiau ir viską surašiau, o vėliau įdėjusi į savo blogą sulaukiau netikėtai pozityvių komentarų ir panašia emocija gyvenančių draugų palaikymo. Ir tik viską išliejusi ant popieriaus lapo (meluoju, ne popieriaus, o kompiuterio) supratau, kaip giliai sportas yra įaugęs į mano sielą, o bėgimas užima išskirtinę vietą dėl to, kad paprasčiausiai su juo užaugau, atlapa širdimi atidaviau viską, ką tuo metu turėjau geriausio. Iki pat dešimtos klasės, kuomet viską suderinti tiesiog tapo per sunku ir reikėjo rinktis tarp sporto ir geresnių mokslo įvertinimų, niekas nebūtų galėjęs manęs atkalbėti nuo treniruočių ir bėgimo. Neklausiau tėvų  perspėjimų  dėl nesaugomos sveikatos, net močiutė, siūliusi man 100 litų vien tam, kad mesčiau sportą, nesuviliojo. Tuomet tai man atrodė nesvietiškai dideli pinigai, tačiau vis tik nesuvokiau, kodėl ji taip daro, kodėl prieš mano bėgimus buvo nusistatę mokytojai ir giminaičiai. Netikėjau, kad sportas atima per daug jėgų, kad nebeturiu laiko niekam kitam, nesutikau, kad „iš sporto duonos nevalgysiu“. Kiekviena minutė buvo verta to, ką patirdavau dalyvaudama varžybose, važinėdama po Lietuvą ar atstovaudama savo mokyklai. Viso to nesigailiu ir dabar, nes dariau tai, kas man patiko labiausiai.

Lietuvos keturkovininkų komandos Latvijoje prieš varžybas.

Meškuičių sportininkės Daugėlių stadione. Tuomet diplomą slėpiau už nugaros - kam čia rodyti.

Read More

Maratono baimė, arba “O siaube karaliau!”

Savo pirmajam maratonui ruošiuosi jau gerą pusmetį. Visą tą laiką kruopščiai planavau treniruotes, kiek įmanoma skaičiau, domėjausi ne tik apie pačią techniką, kiek apie bėgimo filosofiją. Akimis rijau istorijas ir žmonių pasakojimus, kodėl kiekvienas iš jų bėga, kas mus verčia tai daryti ir tyliai lingavau galva – ir aš jaučiu tą patį, ir man taip būna, ir aš taip pat galvoju.

5 val ryte Kijote, Japonija

Artėjant kol kas didžiausiam fiziniam išbandymui, mane lanko vis daugiau negatyvių emocijų. Šiandien atsikėliau ryte anksčiau, kad pabėgiočiau. Ši savaitė man itin svarbi. Turiu nubėgti 35 kilometrus vienu ypu. Tiesa pasakius, net mintis apie tai mane be galo baugina. Porą savaičių savo sunkų treniruočių tvarkaraštį ir prikauptą kilometražą teko sumažinti dėl iš anksčiau suplanuotų kelionių ir malonių draugų viešnagių, darbo, prasto oro ar kitų dalykų.

Šiandien bėgdama vos 11 kilometrų jaučiau didelį sunkumą. Suprantu, kad esu pavargusi, suprantu ir tai, kad per greitai noriu gerų rezultatų, kad esu veikiama savo pačios susikurto neužtikrintumo jausmo, bijau, kad neįveiksiu, kad teks sustoti, pasiduoti, o jei ir įveiksiu, nesididžiuosiu savo rezultatu. Ko gero, labiausiai bijau, kad teks pripažinti, jog nieko gero iš manęs kaip bėgikės vis tik nėra, kad išsikeliu sau per didelius tikslus, kuriuos sunku įgyvendinti. Kad… kad.. kad.. milijonas tokių mano galvoje. Ir jie niekur nenyksta, sukasi visi ratu pakeisdami vienas kitą.

Pradėjau lankyti sporto klubą. Tai darau vos savaitę. Apskritai jų nemėgstu. Mano jautiška prigimtis labai dažnai man padeda išsisukti iš galimų treniruočių planų. Nes tingiu. Nemėgstu apšilimų, nors tokių Honkonge apskritai nereikia, tempimo pratimų, atskirų treniruočių pilvo, kojų, rankų raumenims ir panašiai. Vos pradėjusi jau žinau, kad viskas ilgų ilgiausiai gali tęstis ne daugiau kaip dvi savaites, o paskui būtinai kažkas nutiks ir aš nebegalėsiu tęsti to, ką buvau susiplanavusi anksčiau. Bet tai tik pretekstai. Nemeluoju sau ir iš karto pripažįstų. Bet ir per daug dėl to neišgyvenu.

O į sporto klubą pradėjau eiti dėl to, kad šiuo metu Honkonge beveik neįmanoma bėgti lauke. Dienos temperatūra siekia 32 laipsnius, o drėgmė svyruoja nuo 80 iki 90. Pabėgus vos kelis žingsnius jauti, kaip drėksta kakta, rasoja nosis, o iš plaukų per kaklą ir nugarą lėtai sau kelią skinasi prakaito lašas. Po jo dar vienas, ir dar vienas. Įveikus vos porą kilometrų atrodo, kad bėgai nemažiau dvidešimties. Panašiai ir jautiesi. Tenka giliai garsiai kvėpuoti, traukia prie žemės, kojos sunkiai kilnojasi. Nuolat žvalgaisi į laikrodį: „Ar jau daug nubėgau“, tačiau kilometrų rodyklė juda lėčiau už karštį sunkiai toleruojančią bėgikę. Kuo ilgiau bėgu, tuo, atrodo, sparčiau gęsta viltys įveikti užsibrėžtus atstumus. Be to, bijau prieš pat varžybas persitrenirtuoti ir pakenkti sau pačiai. Tad planas toliau treniruotis ant bėgimo takelio atrodė pakankamai logiška, nors ir ne tokia maloni procedūra.

Daugelis sako, kad ant bėgimo takelio bėgti yra lengviau. Tereikia nuolat kaitalioti kojas, pats bėgantis takelis padeda, o kad nebūtų nuobodu, galima klausyti muzikos ar žiūrėti įvairias televizijos laidas ar filmus. Bet aš visa širdimi su tuo nenoriu sutikti. Bėgti sporto klube yra labai sunku. Daug sunkiau nei gatvėje, kalnuotose vietose gamtoje ar apskritai bet kur kitur. Bėgdama pavargstu jau po 5 kilometrų, imu laukti kiekvieno didesnio skaičiuko ekrane. Kažkodėl sporto klube neišeina nemąstyti apie nieką arba mąstyti apie viską iš eilės. Mintys šokinėja kaip patrakusios ir atrodo, kad iš jų jokios naudos, nesijaučiu išsikrovusi fiziškai nei pailsėjusi emociškai, kažkoks beprasmis sizifiškas darbas. Tikrai neįsivaizduoju, kaip žmonės juose sugeba praleisti porą trejetą valandų per dieną, tris kartus per savaitę ir taip ištisus metus. Iš kur Jūs semiatės stiprybės, kaip kovojat su ta monotonija?  Aš čia vos savaitę ir jau galvoju, kad gal vis tik geriau išeiti į lauką ir bėgti ant pečių nešant didžiulę drėgmę ir karštį nei būti voverei rate. Na, bet taip vos dvi savaites.

Tiesa, kaip aš nemyliu sporto klubų, taip jie, ko gero, nemyli ir manęs. Vieną dieną su manimi labai nemaloniai bendrauja aptarnaujantis personalas, nieko nepaaiškina, neaprodo, meluoja apie nemokamus bandymus, bėgimo takelis tarsi tyčia po kurio laiko pats išsijungia, vieną rytą atėjusi neberadau savo daiktų, o galiausiai vakar lipdama nukritau nuo laiptų ir dabar esu pasipuošusi delno dydžio mėlyne ant kairės rankos. Gerai, kad dar taip laimingai, juk tuo galėjo pasibaigti ir visas pusės metų triūsas ir gražiausi planai.

Didžiausias džiaugsmas ir atgaiva - lietus

Šiandien išsigandau minties, kad maratonas man visai neberūpi, kad esu per daug pavargusi ir kad jau nebeverta stengtis, nes vis vien nieko gero nebus.

Kažkoks neužtikrintumo jausmas. Toks bauginantis ir netikėtas. Tarsi prieš brandos egzaminus. Už nugaros 12 metų patirties, sukauptų žinių, o prieš akis - abejonės, ar jų užteks, nuolat besisukantis klausimas, ar padariau viską, ką galėjau. Šiuo metu jaučiu, kad nesu tinkamos fizinės formos, kad sustojau ir nebeprogresuoju, atvirkščiai, visos treniruotės rodo, kad mano sportinė būsena neblizga, kad tapo itin sunku bėgti, kad negaliu sulaukti net kol pasieksiu 10 kilometrų ribą, tad ką jau kalbėti apie tuos 42,125 km, arba 26,2 mylias, 1,65 milijono colių, 46 milijonus milimetrų...

Suprantu, kad mane jau pradėjo veikti baimė. Jei ilgai nebėgu, sapnuoju, kad tai darau. Trečią kartą skaitau savo mėgstamiausią H. Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, kasdieną įsivaizduoju, kaip bus ten, Sankt Peterburge, svarstau, ką veiksiu prieš, kaip rengsiuos, kada pasiimsiu savo numerį, galų gale – kaip teks susikalbėti rusiškai. Jau susisiekiau ir su bėgikais ten, susitarėme susitikti prieš maratoną, susipažinsime ir vieni kitus padrąsinsime.

O siaube karaliau, kaip pasakytų Indrės mama.

Neklauskite, kam man viso to reikia. Sunku paaiškinti, tačiau žinau, kad verta, žinau, kad to noriu.

Read More