Azijos perlas, arba šalis, kurioje neegzistuoja žiema ~ Cukraus

Šri Lanka. Net ir po 6 mėnesių buvimo saloje vis dar bandau išsiaiškinti, ką šis pavadinimas slepia savyje. Tikro sodraus skonio, milijono kvapų, besišypsančių veidų, nenutylančių automobilių sirenų ir truputėlio magijos šalis. Egzotiškas kokteilis, kurio pakartoti užsisakai dar nepabaigus gerti pirmosios taurės.

Tobula bananų šalis

Šri Lanka, kartais labiau žinoma kaip Ceilonas, nepriklausoma šalis, savo teritorija beveik identiška mūsų tėvynei. Na, tuo tas identiškumas matyt ir baigiasi, nes nei gyventojų gausumu (apie 20 milijonų), tradicijomis, kultūra, gyvenimo būdu ir sąlygomis, o juo labiau klimatu šios šalys nesulyginamos. Pietų Azija, mielieji. Egzotikos čia per akis – pradedant nuo kasdienio transporto ypatumų, baigiant maisto valgymu su rankomis. Vis dėlto, šį tą panašaus turime.

Kaip lietuviai jaučiasi, kai juos maišo su rusais? Daugelis iš karto ima taisyti, kad mes nesame Rusijos dalis, o jau per dvidešimt metų gyvuojanti nepriklausoma valstybė su unikalia kalba, sava teritoja, priėjimu prie Baltijos jūros, trimis milijonais gyventojų ir krepšiniu kaip antra religija. Būtent taip jaučiasi šri lankiečiai lyginami su indais (oi, tik nedrįskite jiems pasakyti, kad jų akcentas kaip indų).

Žvelgti į šį kraštą reikia atidžiai. Be abejo, atvykus vos dviem savaitėm paturistauti įspūdžių bus nemažai. Daugelį sužavės kvapą gniaužiantis gamtos grožis, du tūkstančius metų taikos ir karo atlaikęs kultūrinis ir istorinis palikimas, lietuvaičių akių mėlynumo jūra, tropikų karštis ir nenupasakojamo skanumo vaisiai, ypač mano mėgstami bananai ir ananasai. Tokiomis nuostabos emocijomis gyvenau iš aš pirmus dvejus mėnesius. Aiškčiojau kasdien ir nespėjau įkrovinėti fotoaparato baterijos, mintyse registruoti visų nutikimų ir pastebėjimų.

Transportas

Palikus pirmąjį įspūdį nuošaly, prieš akis iškyla kiek žemiškesni, arba visai žemiški, save civiziluotu ir kultūringu žmogumi laikančiam europiečiui savaime suprantami dalykai. Kad ir, pavyzdžiui, transportas. Negaliu jo nepaminėti. Tiesa pasakius, jei galėčiau pakeisti nors vieną dalyką šioje šalyje, be abejonės tai būtų susisiekimas.

Pirmiausia eismo sąlygos. Namiškiams Lietuvoje skundžiausi, kad čia nėra normalaus eismo: niekas nesilaiko taisyklių, iš šalutinio kelio automobiliai drąsiai suka į pagrindinį sustabdydami visą eismą, žmonės įlipa ir išlipa iš autobusų vidury gatvės, dažniausiai įšoka ar iššoka iš jų. Vietiniai tuk-tukai, čia kitaip vadinami triračiais, kaip pašėlę nardo tarp didesnių automašinų. Geras transportas, greitas, tik nelabai pigus, ypač baltam žmogui. Jei nesiderėsi ar parodysi, jog nežinai kainų, būsi apsuktas kaip tik įmanoma – dvigubai, trigubai – ko gero, pagal odos skaistumo laipsnį.

Nenupasakojamas jausmas važiuoti autobusu. Atrodo, kas čia tokio. Vietiniai gal ir pratę, tačiau europos merginoms tai tikras iššūkis. Džiaugiesi, jei išvis pavyksta patekti vidun, nes dažnai jie būna tiesiog perpildyti – dalis žmonių, 5 ar daugiau vaikinų kūnų tiesiog styro iššorinėje autobuso pusėje. Gal ir gerai, bent jau neprakaituoja kaip visi kiti laimingieji, suspėję įsisprausti į savo 10 kvadratinių centimentrų plotelį.

Ir tuo viskas nesibaigia. Įlipi į autobusą, ir tada tarsi per gražiausias muilo operas staiga visi nutyla ir atsisuka į tave. Tuomet tu, tarsi sulėtintam kine pasižiūri į autobuso gilumą ir besperatiškai ieškai nors ir tolimiausio kampelio, kuriame galėtum ištirpti, tačiau vargiai tai pavyksta, žmonės čia paprasti, tad jei jiems įdomu, atsisuks ir žiūrės, negi uždrausi. Gal ir smagu vieną kitą kartą pasijusti žvaigžde, tačiau ištisas 365 dienas mažiausiai du kartus per dieną toks dėmesys nejučia ima varginti ir tada supranti, kodėl televizijos, teatro ar visokio kitokio plauko žvaigždės linkusios vengti masinių susibūrimo vietų, o akis dažnai slepia po varno juodumo akiniais.

Kuo baltesnė, tuo gražesnė

Ne tik nepagalvokite, kad taip rašau norėdama pasipuikuoti. Dieve apsaugok ne. Tačiau čia baltas žmogus, kad ir kaip rasistiškai tai skambėtų, visada bus pastebėtas, palydimas šypsenos, merginos – nesibaigiančių „nice girl“ komentarų ir perdėto mandagumo. Ryte mažiausiai 10 kartų išgirsti „Good morning, miss“, kaimynai išeina į lauką, kad su tavimi pasisveikintų, o vietiniai tuk-tukų vairuotojai vienas po kito stoja siūlydami savo paslaugas intensyviu ir kiek erzinančiai įsakmiu tonu: „Taxi, miss, miss, taxi“. Beptotiškai miela, tad iš pradžių visiems gražiai padėkodavau ir gražiai bandydavau atsakyti, kad mano namai vos už 20 metrų, kuriuos galiu pati paeiti. Gal todėl tie mandagūs atsisakymai tęsdavosi mažų mažiausiai 5 minutes. Dabar mergaitės jau daugiau patyrusios, tad užtenka vos ranką pakelti – ne ačiū!

O taip, dėmesio čia netrūksta. Tik vietiniai ne itin originalūs, vis to paties klausia, tad visa kita kūryba priklauso nuo atsakymų. Važiuojant tuk-tuku jau žinau, kaip pasisuks pokalbis. Pirmiausia vairuotojas paklaus, iš kokios aš šalies. Jei atsakysiu, kad iš Lietuvos, smalsus šri lankietis tiesiog ištars iš pačių plaučių sklindanti „AAAaaaaa“, kuris tik parodo, kad per geografijos pamokas buvo miegota. Kitiems tenka atsakyti tiesiog „Europe“, tačiau vėlgi sulaukti panašaus atsako: „A, Europe, good country!” (liet. “A, Europa, gera šalis!“).

Po pilietybės nustatymo, antras klausimų blokas skirtas išsiaiškinti kliento asminio gyvenimo detales. Svarbiausias iš jų – „Are you married?“ (liet. Ar tu ištekėjusi). Be abejo, kad taip. Tik priklausomai nuo nuotaikos, mano vyras kartais būna lietuvis verslininkas, inžinierius iš Švedijos ar gydytjas iš Ispanijos. Vaikų dar neturime, dar neplanuojame, per jauna šeima. Esame per daug užimti žmonės, mėgaujamės gyvenimu Šri Lankoje ir abu žiūrėsim, kaip seksis čia mums toliau – jei viskas klostysis kaip planuota, galbūt ir pasiliksim čia ilgėliau ar įleisim šaknis. Be to, mano daktarės, renginių organizatorės, turizmo agentės ar verslo konsultantės karjera reikalauja stabilumo ir visiško atsidavimo šiai šaliai. Ką kito gali atsakyti kai vilties kupinos akys klausia: „A, Sri Lanka – good country, no?“ (liet. A Šri Lanka gera šalis, ne?).

Tautos bruožas – ovalus galvos kinkavimas

Vietiniai čia visada šypsosi, nesvarbu, nusiminę, supykęs ar iš tiesų natūraliai išgyvena pozityvias emocijas – šypsena yra nieko nekainuojantis ir dažniausiai naudojamas komunikacijos įrankis. Iš pradžių sutinkamas „Kodėl man šypsaisi“ nuotaikomis, vėliau šis tautos bruožas tampa toks artimas, kad nejučia pats imi daryti tą patį.

Ceiloniečiai paslaugūs, visada stengiasi pagelbėti, rūpinasi ir linkę padėti. Jie noriai pasakoja apie savo kultūrą, papročius, tikėjimą ir kasdienį gyvenimą. Jei tik paprašysi pagalvos, būtinai stengsis padėti, ypač jei pasiklydai – lyg iš niekur sulėks mažiausiai 5 vyrai ir galais negalais bandys padėti vargšei užsienietei surasti reikiamą kelią. Jų rodoma kryptis ne visada sutampa su tuo, kur tau iš tiesų reikia, tačiau kartais geri norai paperka, tuomet ir pyktis jau nebekyla.

Vos tik čia atvykus vienas didelis skirtumas krenta į akis – maistas čia valgomas dažniausiai rankomis. Sumerki savo dešinę į ryžius, sumaišai juos su įvairiausiais padažais ir prieskonių mišiniu, suformuoji rutuliuką arba geometriškai nebūtinai taisyklingą kauburėlį ir... į burną. Kam tos šakutės, šaukštai, peiliai. Barbariška, sakysit, nehigieniška ir necivilizuota? Na, čia drįsčiau ginčytis. Taip, iš pat pradžių tai atrodo keista, tačiau jau spėjau įsitikinti, kad taip valgomas maistas skanesnis, o jų maisto valgymo ypročiai unikalūs ir puikiai pritaikomi. Tiesa, norint taip valgyti, riekia pasipraktikuoti. Egzistuoja kelios technikos, kaip suformuoti rutuliuką, kaip jį „prinešti prie burnos“ ir su nykščiu įstumti maistą į burną, kuriai nebelieka nieko kito, kaip tik sukrantyti.

Valgome pirštais

Dar viena keistenybė, kurią reikia pamatyti – galvos lingavimas į šonus, reiškiantis pozityvų atsakymą. Šri lankiečiai, sutikdami su kito žmogaus pasiūlymu ar nuomone, galvos nekinkuoja į viršų ir apačią, daro tai daug išradingiau – galvą sukioja ovaliai. Sunku nupasakoti, tačiau taip pat sunku ir suprasti. Pasiusk, kad nori, kol perprasi, praeis namaža laiko, tad gavusi tokį atsakymą ne kartą galvojau, ar tai pritarimas, ar priešingos nuomonės atvaizdavimo gestais išraiška.

Šri Lanka garsi ir woodoo praktika, kerais, magija, mitais. Žmonės čia tiki vos ne viskuo, kas jiems yra sakoma, tad vėjo šuorų atidarytos kambario durys daugelio interpretuojamos kaip dvasių apsilankymas ar vaiduoklių sugrįžimas.
Bet po beveik pusės metų buvimo čia vieną supratau – ši šalis – tai neišsemti kerinčios gamtos, kultūros, istorijos ir religojos lobynai. Ir aš tuos lobynus tyrinėjau, kokosų pieną gėriau, burnoj neturėjau. Žiūrėsim, kuo ši visa istorija pasibaigs.

Vietinis turgus: žuvis,vaisiai, daržovės, šluotos, kempinės ir pravažiuojančių automašinų išmetamosios dujos - viskas itin natūralu ir įprasta.

Karvės, nors nėra laikomos šventomis, vis dėlto, laisvės joms čia daug suteikiama. Vis dėlto, pamačius jas besirausiant po šalikelių šiukšles pieno gerti kažkodėl nebesinori.

Visi triračių, arba paprasčiau tuk-tuk'ų vairuotojai itin mėgsta pasikabinti įvairiausių džiovintų žolių, plastmasinių gėlių, vaisių. Keleivių sėdynės ir sienos dažniausiai dekoruotos pusnuogių gražuolių, Budos, mergelės Marijos arba vaikų paveikslais.

Vestuvės - gausi šventė. 150 švečių nėra daug, 300-400 laikoma vidutinėmis, o nuo 500 iki 1500 jau didelės, tačiau vis dar dažnas reiškinys. Šeimos šiai šventei pradeda taupyti tik gimus atžalai.