Linkopingo universitetas ir žmonės jame

Linkopingo universitetas ir studijos jame, be abejo, yra pagrindinė (tačiau ne vienintelė) priežastis būti Švedijoje. Jau pačią pirmą atvykimo čia dieną nuėjome užsiregistruoti ir iš arčiau susipažinti su vieta bei pabandyti įsijausti į tarptautinių studentų vaidmenis.

Trečdalis pasaulio vienoje vietoje

Laisvės alėja, kurią iš abiejų pusių nuo pat senamiesčio iki Soboro supa vien universiteto pastatai. Tikrai nesuklydau ir nehiperbolizuoju. Universitetas didžiulis. Nors jį sudaro tik keturi fakultetai, tačiau čia studijuoja 1 500 tarptautinių studentų iš 350 universitetų. Akivaizdu, kad jaunimo nemažai. Dar visi nesuvažiavę, tačiau miestas gyvas. Išėję į gatvę pastebime tokius pat besižvalgančius, švediškus užrašus besistengiančius perskaityti ir suprasti užsieniečius. Nors ir vietinių švedų čia taip pat matyti.

Linkopingo universitetas pasaulio universitetų reitinge užima 146 vietą. Palyginus su mūsų kartas nuo karto 500 ribą pasiekiančius (arba ne) universitetus Lietuvoje, šis išties neblogas. Matyti, kad čia studijuoti atvažiuoja iš viso pasaulio. Vis dėlto, be švedų čia daugiausiai galima sutikti vokiečių, prancūzų ir ispanų. Tiems, kas moka šias kalbas, didelių problemų nebus. O mokant vokiškai nesunku suprasti ir pačią švedų kalbą. Vienas sutiktas vokietis sakė, kad jis supranta apie 60 procentų visų užrašų čia, mat abi kalbos kiek giminingos. Nenuostabu, nes visos pasižiūrėjus į žemėlapį taip ir atrodo: gatvių pavadinimai skamba vokiškai: Svansgaten, Rydsvagen ir t.t.

Be šių tautybių čia taip pat gyvena indų, prie mūsų gyvena pakistaniečiių šeimos, pačiame mieste nemažai moterų-nindzių ar musulmoniškai ant galvos skaras besirišančių merginų. Yra ir juodaodžių, mačiau kiniečių, japonų, korėjiečių ir panašių šalių atstovų, tad galima sakyti, kad čia tikrai nemažas tautų katilas.

Švedija iš arčiau

Turėjome progos susipažinti su jau atvykusiais užsieniečiais. Pirmąjį čia buvimo šeštadienį vyko jau tradicija tapęs barbeque vakaras. Universitetas visus atvykėlius vaišina nemokamais dešrainiais. Be abejo, eilė prie tokio gėrio susidaro gana nemaža, tačiau laukti tikrai verta. Net ir sočiai pavalgius jų norisi vėl. Dešrelės kepapos ant anglių, šalia šildomos bandelės. Kai tik viskas paruošta, iš karto dedama studentams į rankas, belieka tik pomidorų padažo pačiam užsitepti. Skanumėlis.

Belaukiant galima pabendrauti su kitų šalių studentais ir sudalyvauti viktorinoje apie Švediją. Klausimai nebuvo itin sunkūs, bet, jei nežinai, teisingai neparašysi. Iš visų 13 klausimų mūsų komanda (dvi lietuvės ir vokietis) atsakė į 9. Manau, pakankamai neblogas rezultatas. O ir sužinoti pavyko tikrai nemažai. Nors šalis didelė, čia gyvena vos 9 milijonai gyventojų, už poliarinio rato diena trunka apie 100 įprastų dienų, Švedijoje gyvena apie 33 procentų viso pasaulio briedžių, princesės Viktorijos vyro vardas Daniel Westling, o Olimpinės žaidynės Stokholme vyko 1912 metais. Ko gero, to jau nebepamiršiu.

Galėjau pasiimti tėčio darbinį kombinezoną

Nors čia buvau jau tris kartus, universito apžiūrėti iš vidaus dar neturėjau progos. Tačiau dar jo nepasiekus jau darosi įdomu, mat gerus 100 metrų eini per asfaltą, kuris visas išpaišytas įvairiausiais studentų organizacijų, klubų, bendrųjų, brolijų, seserijų logotipais. Šį tą ir pažįstamo galima rasti.

Visi nori kažkaip išsiskirti ir būti matomais. O tokiais jiems būti pakankamai gerai pavyksta. Universitetas turi tradicinius rūbus, tarsi uniformą. Ji ne tik vienija, bet ir išskiria iš kitų. Kiekvienos studijų programos ar mokslų krypties studentai dėvi specialias kelnes. Jos kiek panašios į darbininkų kombinezonus. Mano tėtis net tokį turi :) svarbiausia, kad šios kelnės yra spalvotos – dėl to vos tik pamačius tokiomis kelnėmis mūvinti studentą, galima iš karto pasakyti, ką jis studijuoja. Matyti, kad tokia „uniforma“ itin mėgstama, nes studentai ja pasipuošę eina ne tik į universitetą, jų galima pamatyti ir mieste ar net baruose, naktiniuose klubuose vakare.

Pagrindinė šios aprangos dėvėjimo taisyklė – niekada jų neplauti. Gali nusiplauti įvairiausi užrašai, emblemos, lipdukai, draugų parašai ir visa kita. Šios kelnės – tarsi studijavimo Linkopingo universitete metraštis. Mes taip pat galime tokias įsigyti, jei tik yra noro. Tarptautiniams studentams čia skirta mėlyna spalva.

Studentiškas kukluksklanas

Merginos, kariškai žigiuojančios vorele ne tik universitete, bet ir mieste. Iš tolo jos atrodo kaip kukluksklano nariai: sulig keliais ilgumo juodi paltai, statūs kapišonai, užrengiantys akis. Tiesa, iš arčiau galima pamatyti, kad jos vilki į samurajų panašius sijonukus. Ko gero, kažkokia studentų organizacija ar seserija. Vyrų nematyti nei vieno. Viktorija (dar viena lietuvė) matė, kaip 5 tokios kukluksklanininkės įsėdo į automobilį. Visos vorele nužygiavo iki jo, pirmoji įlipo ir užkūrė, o vikusios eilės tvarka įlipo nenusižengdamos savo įsitikinimams – tokiu pačiu kariniu muštru kaip ir iki tol.

Bet tai ne vienintelis įdomus dalykas, kurį gali pamatyti čia. Artūras, mūsų draugas švedas, jau pačią pirmą dieną perspėjo, kad tiek pačiame universitete, tiek ir mieste, galime pastebėti keistai apsirengusių žmonių. Matyt, taip stengiamasi pritraukti „nulių“ dėmesį ir įtraukti į organizacijos ar kokio vietinio būrelio, seserijos ar brolijos veiklą. Tad trečią dieną matyti merginas, pasipuošusias frakais, filindrinėmis skrybelėmis ir didžiulėmis, ko gero, pliušinėmis drakono uodegomis jau taip nebestebina kaip iki tol. O ką jau kalbėti apie įvairius trikampiukus, aprašinėtus kaklaraiščius ant kaklų pasikabinusius ar įvairiaspalvius raiščius ant galvų užsidėjusius studentus. Viskas labai natūralu.

Kelias į universitetą - spalvotas ir traukiantis akį.

Čia radau kai ką pažįstamo ir savo.

Studentiškos "uniformos" čia itin mėgstamos, tačiau pakankamai brangios.

Eilė prie dešrainių. Laukti buvo verta.