Visą gyvenimą stengiausi vadovautis viena gera taisykle - jei gali nerašyti, nerašyk. Niekada nemėgau ilgiausių pasakojimų apie tai, ką kažkas valgė, kaip miegojo, ką pagalvojo, o ką pamiršo. Dar blogiau, kai visą tą rutiną daugelis stengiasi tarsi suherojinti, pridėti protingų kitų žmonių ištartų žodžių, visiškai tarpusavyje nederančių, tačiau be galo gražiai skambančių frazių ir apsimesti sukūrus šedevrą. Be abejo, visi tam turime teisę, tačiau kaip su galimybėmis? Galbūt klystu, tačiau manau, kad ne man vienai skaitant kitų laimės, nuostabos ar susižavėjimo emocijas turinčius sukelti tekstus mintyse kyla klausimas "kiek visa tai tikra?".
O mes leidžiame tam nutikti, nes patys tokį su realybe prasilenkiančių epitetų prisodrintą skaitalą įsijungiame, greitai permetame akimis ir, dar blogiau, komentuojame. Iš mandagumo.
Būtent dėl to niekada nieko nerašiau... viešai. Nekenčiu dirbtinumo, tad nedarysiu to ir dabar. Vis dėlto, kaip kartais norisi atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kiek toli matyti mūsų pėdos smėly, taip norisi įamžinti savo prisiminimus. Tad tiesiog čia sudėsiu tai, kas man (buvo) aktualu, galbūt ir kitiems kažkiek įdomu. O išvyka į kitą šalį, manau, pakankamai dėkingas metas visa tai pradėti.
 |
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą