Pasirodo, ir aš galiu skraidyti! ~ Cukraus

Puikiai suprantu, kad šis įrašas bloge mano asmenybės nepapuoš, tačiau vis tik turiu aprašyti įvykį, kurio atsiminimą norėčiau išsaugoti.

Tarsi eilėje pas dantistą

Kita vertus, nieko tokio ir neįvyko. Su keliais draugais sugalvojome kiek paskraidyti. Čia, Linkopinge, yra mažas oro uostas, kur galima susiorganizuoti tokią pramogą. Viskas skamba neblogai, jei ne viena maža detalė – aš iš tiesų bijau skraidyti. Vis dėlto, kaip jau ne kartą sakiau, niekas kitas nenugalės tavo baimės tik ne tu pats. Šia mintimi gyvenau visą savaitę, iki šeštadienio.

Iš viso skraidyti susirinko per 30 žmonių, daugiausiai tarptautinių studentų, kadangi viską organizavo ESN (Erasmus students network). Drauge nuvažiavome į oro uostą, ten, kol laukėme savo skrydžio, mus vaišino čia pat keptais mėsainiais.

Iš pradžių maniau, kad reikia skristi vienai iš pirmųjų. Čia kaip pas dantistą: ilgas laukimas tik dar labiau augina baimę. Bet kai tik nueidavau užsiregistruoti, man sakydavo, kad nėra ko skubėti, nes visi paskraidysim. Vat tas neskubėjimas lėmė, kad mes, pralaukę porą valandų, gerokai sušalę, skridome patys paskutiniai.

Įamžintos akimirkos

Kai mes įlipome į lėktuvą, prisisegėme saugos diržus, užsidėjome ausines prie kurių primontuoti mikrofonai, kad galėtumėme tarpusavyje bendrauti. „You look professional“, sako man draugas omenyje turėdamas tai, jog su šiomis ausinėmis atrodau kaip pilotė. Tuo metu į mus atsisuko pilotas ir sako: „I am professional“.

Dar prieš pat skrydį išsiėmiau savo fotoaparatą – juk reikia nufotografuoti, ką mačiau iš paukščio skrydžio. Ir štai kokį grožį įamžinau.

Kai įlipi į lėktuvą, atsiveria nuostabus vaizdas ... į pakilimo taką ir garažus

Ir dar viena nuotrauka, kad nepasirodytų per maža

Taip, iš viso pati padariau dvi nuotraukas. Abi tuo metu, kai buvome lėktuve, tačiau dar neskridome. Kaip matome, nuostabūs vaizdai. Vėliau fotoaparatas tiesiog gulėjo man ant kelių. Žinau, kad reikia kažką įamžinti, bet paprasčiausiai negalėjau. Abi rankos buvo užimtos – viena ranka tvirtai laikiausi įsikibusi piloto sėdynės, kita – draugo rankos. Per visą skrydį ištariau gal porą žodžių ir tik tuomet, kai manęs ko nors klausė. Negalėjau kalbėti ir atpalaiduoti rankų. Man pačiai, tiesa pasakius, tai skamba juokingai, tačiau tuo metu nieko negalėjau sau padaryti. Mačiau gražius vaizdus, apžiūrėjau, kaip atrodo miestas iš viršaus, atpažinau savo namus, universitetą, kuris atrodė daug mažesnis nei esant ant žemės. Vis dėlto, atsikvėpiau tik tada, kaip normaliai atsistojau ant žemės.

„Žiūrėk į kelią“

Visas skrydis buvo tikrai labai geras: lėktuvo nekratė, pilotas nesugalvojo mūsų, na, tiksliau manęs, pagąsdinti. Ramiai apskridome miestą. Kiek pasakojo draugai, kitas kiek jaunesnis pilotas specialiai pasukiojo lėktuvą, atliko keletą triukų. Nors džiaugiuosi, ko gero, aš viena, bet vis tik gerai, kad mūsiškis to nesugalvojo.

Vaikinai klausinėjo piloto apie lėktuvus, kiek kainuoja licencija, per kiek laiko galima išmokti valdyti lėktuvą ir panašiai. Kiekvieną kartą paklaustas, pilotas vis atsisukudavo į galą. Aš nieko nesakiau, bet man mintyse iš karto pradėjo suktis viena mintis: „Ei ei, žiūrėk į kelią, tu juk vairuoji!“

Iš tiesų, džiaugiuosi visu šiuo nuotykiu. Diena buvo smagi ir įsimintina. Negaliu pasakyti, kad jau dabar laukiu nesulaukiu kito skrydžio, bet tikria žinau, kad vėliau taip nebebijosiu. Tikiuosi.