Gimtadieninis laiškas į namus

Mano mielieji,

Rašau Jums jau būdama 27 metų ir jau net ne balandį. Bet gal labai nesupyksit.

Noriu padėkoti už tokią puikią staigmeną. Tikrai nesitikėjau nė per nago juodymą, o tai, kaip žinia, dar labiau nustebina ir pralinksmina. Ir dar tiek daug ir iš visur - namų, Meškuičių, Šiaulių, Lietuvos, Anglijos, Švedijos, Šri Lankos, Brazilijos, ir visų gyvenimo akimirkų. Ačiū!

Gimtadienį, kuo toliau, tuo mažiau sureikšminu. Na, gal tik vaikystėje labai laukdavau, kaip Gustis sakė, kada pagaliau ir pas mane ateis svečių, kada valgysim tortą, eisim žaisti į lauką ir gal gal, jei tik gražus pavasaris bus, jau galėsiu apsivilkti mėgstamą trumparankovę bliuskutę. Ir aišku, knietėdavo sužinoti, ką gausiu dovanų. Jau prieš kelias dienas visi aplink pradėdavo klausti, ko norėčiau. Jei ne tiesiogiai, tai bandydavo apgauti, kalbėti apie kažką kitą ir kaip “tarp kita ko” paklausti, ko man dabar labai reikėtų. Toma čia būdavo, ko gero, ir dabar yra viso to specialistė.

Kiek atsimenu, niekada tvirtai nežinodavau, o sugalvoti, ko noriu dovanų, visada nebūdavo lengva, nes mintyse dažniausiai norėdavau to, ko paprastai taip nenupirksi - kitais žodžiais tariat, nuotykių, svarbių pasiekimų, meilės, kelionių.

Atsimenu, pradinėse klasėse visada valgydavom tortą, o aš jau prieš kelias dienas žinodavau, ką rengsiuos tuomet. Tada gimtadienis buvo tikrai labai svarbi diena, pati svarbiausia. Tokia svarbi, kad negalėdavau niekaip suprasti, kaip mama, tėtis ar kiti suaugę žmonės jų nelaukdavo ir taip nesidžiaugdavo kaip vaikai.

Vėliau gimtadienio laukdavau, nes jam praėjus visiškai pasikeisdavo mano statusas. 2005 tapau pilnamete, o 2008 jau ir visateisiškai galėjau vadintis suaugusiu žmogumi. Ir jei kas paprašytų dokumento, cha - tegu tik paprašo, tokį jau buvau seniai pasiruošusi parodyti ir taip įrodyti savo brandumą.

Dabar gimtadienis ateina greitai, daug greičiau nei anksčiau. Taip nutikę, ko gero, bus dėl to, kad nebėra didelės priežasties jo taip laukti. Tačiau kai jis ateina, ne aš pati nubudusi jaučiuosi ypatingai, kaip anskčiau, o žmonės aplink verčia taip jaustis.

Žiūrėdama Jūsų sveikinimus tikrai jaučiausi labai ypatigai. Labiausiai todėl, kad visi sveikinimai tokie nuoširdūs ir parodantys mūsų tarpusavio santykius, meilę ir džiaugsmą. Ir žmonės juose sutikti tokiose skirtingose gyvenimo situacijos ir pasaulio vietose. Kai kurie itin nustebino, kai kurie prajuokino, bet visi iki vieno itin pradžiugino, parodė, kiek turiu draugų, ir mylimų žmonių aplinkui.

Ačiū Jums! Ne koks jubiliejus (o jo dar ir nelabai reikia), tačiau būtent taip jaučiausi. Kaip kokia karalienė, kurią vaidinau penktoje-šeštoje klasėje. O ir šventinė nuotaika atsirado būtent dėl visų tų sveikinimų ir rodyto dėmesio. Būnant atskirai to labiausiai ir reikia - ne dovanų, o bendravimo ir artumo jausmo.

.

Žinau, kad daugelis linkėjote sugrįžti namo, nes gyvas bendravimas yra svarbiau. Tikrai su tuo visa širdimi sutinku. Bet taip pat linkėjote man ir laimės, svajonių įgyvedinimo, nepaprastų akimirkų, potyrių, reikalingos patirties, šypsenų, džiaugsmo, o babytė dar ir tiksliau įvardino savo linkėjimus - vyro. Ačiū!!! Bet tikiuosi, kad labai nepyksite, jei linkėjimą kuo greičiau grįžti namo atidėsiu kiek vėlesniam laikui ir pirma bandysiu išpildyti visus kitus. Čia, Honkonge, noriu pasilikti dar truputėlį ilgėliau. Galbūt iki Kalėdų, gal ilgiau. Tiesa pasakius, nežinau. Bet jaučiu, kad čia būtent dabar esu pakankamai laiminga ir matau prasmę. Kolegė darbe sakė, kad aš jai atrodau labai subrendusi. Aišku, nemato ji manęs visą laiką, tad toks jos požiūris nebūtinai yra neginčyjama tiesa, tačiau jos žodžiuose teisybės yra. Tik tas subrendimas ir kiek platesnis visa ko vertinimas nėra įgimtas. Jis ateina su judėjimu, bandymu kažką daryti, pasiekti, nuveikti, padėti kitiems, išbandyti, suprasti, nusivilti, išgyventi, liūdėti, džiaugstis, vertinti ir pasimokyti iš savo klaidų. O būtet tai aš įgaunu per bandymą gyventi kiek kitaip.

Tai rašau labai atvirai ir tikėdamasi, kad suprasit, jog esu taip toli ne tam, kad nuo kažko bėgčiau, sakyčiau, kaip Lietuvoje yra blogai, bandyčiau įrodyti, kad esu verta daug geriau, norėčiau, kad kiti pavydėtų man. Tokių melų prisigalvoja nelaimingi ir viskuo nusivylę žmonės, tačiau dažiausiai tokie vis vien netampa laimingesniais kad ir kaip toli bekeliautų. O aš galiu teigti, kad esu laiminga.

Būdama toli suvokiu, kokia yra svarbi artumo kaina, kaip sunku, tačiau vis tik įmanoma išsaugoti bendravimą ir būti artimais žmonėmis nesimatant be galo ilgą laiką. Tapau laimingesnė, nes per šitą pakankamai trumpą gyvenimo etapą sutikau tiek daug žmoių, iš kurių kurių ne tik be galo daug išmokau, sužinojau, bet ir pamačiau, kaip elgtis ir daryti nereikia. Visos šios patirtys nėra vie tik gražios nuotraukos iš paplūdimių, besišypsantys žmonės, įspūdingi vaizdai. Daug daugiau lieka neparodyta ir neišsakyta. O tai dažiausiai ne visada taip gražu, kaip norėtųsi, kad būtų. Bet būtet taip atsiranda taip vadinama patirtis, lakstumas, supratimas ir platesnis visa ko vertinimas. Būtet šito aš jaučiuosi dar norinti paragauti, suprasti, pamatyti ir patirti. Aš dar nesu ta Giedrė, kuria iš tiesų norėčiau būti ir sugrįžti. Bet, tikėkimės, kad ta kelionė “į save” ilgai netruks ir tada mūsų facebukų profiliai mirgės nuo nuotraukų, kuriose esame kartu, vėl prisigalvosime visokių žbitkų, po kurių reikės slėpti visokius filmuotus vaizdus, kurie taip pačiai netikėtai išlenda iš praeities ir rodo, kaip smagu buvo.

Tad ačiū Jums visiems dar kartą!

Jūs suteikiat man tikrai labai daug stiprybės ir dėl to Jus visus labai myliu.

Bet dar kiek palaukim susitikimo. Tikrai grįšiu :)

Giedrė