Trys bėgimo paslaptys

Iki starto likus gerai valandai, nustoju juokauti, kalbėti su draugais, dairytis po sportininkų pilną stadioną. Einu į persirengimo kambarį, kuriame kartu su manimi - dar tuzinas vos bręsti pradėjusių paauglių merginų. Visos jos - profesionalios sportininkės. Kiek įmanoma nepastebimiau nužiūriu jas visas: iš kalbos, eisenos, žvilgsnio ar net vidinio rimtumo bandau išskaityti ir suprasti, kuri iš jų bus mano priešininkė. Kai kurias iš jų jau pažįstu, nes panašiose varžybose susitikome ne kartą. Šios itin nejaudina, ypač, jei kažkada anksčiau jau buvo aplenktos. Jaudulį kelia nematyti veidai, nes niekada nežinai, iš kur ir kada pasirodys naujas jaunas talentas ir visą tavo kasdienių treniruočių darbą aplenks paskutiniame posūkyje finišo link.

Išsitraukiu iš vakaro kruopščiai sudėliotą amuniciją: bėgimo šortai, marškinėliai ir prie jų su žiogeliais prisegtas numeris, kojinės bėgimui, sportbačiai, ilgos kelnės, bliuzonas apšilimui, galiausiai, startukai. Kasdienę aprangą pakeitusi sportine, tuoj pat kruopščiai sulankstau drabužius ir sudedu į kuprinę. Atlikdama visą persirengimo ritualą išlieku rami ir be galo susikaupusi. Žinoma, gal kiek perdėtai pompastiškai, tačiau vidinė ramybė yra tai, kas išskiria tave iš visų kitų ir parodo - čia aš ne naujokė.

Išėjusi iš persirengimo kambario susirandu kiek atokesnį kampą, kuriame palieku savo daiktus ir bėgu aplink stadioną apšilimo. Tradiciškai - du ratai. Jau tada mirtinas jaudulys užplūsta kūną, surakina raumenis. Lėtai bėgdama jaučiu, kaip nežymiai dreba kojos, tad imu giliau kvėpuoti ir taip trumpam nuraminu smarkiau plakti pradėjusią širdį.

Matau, kaip mano draugai juokauja susėdę tarpusavyje ir savo sėkmingus ar nelabai sportinius pasirodymus nuryja pilna burna bulvių traškučių. Stengiuosi į juos nekreipti dėmesio ir apsimesti negirdinti. Nenoriu išsiblaškyti ir išvaikyti galimos sėkmės. Mano rungtis visada būna viena paskutiniųjų. Todėl kad 1000 metrų vaikų ar jaunučių grupėse yra traktuojama kaip ilga distancija, o aš - ilgų distancijų bėgikė. Neseniai, bėgdama 25 kilometrus Tailando kalnais ir kalvomis, prisiminiau tuos laikus. Ima juokas, nes kilometro dabar net nepajuntu. O kažkada tai buvo pati ilgiausia distancija, kuria be galo didžiavausi, nes nė vienas iš mūsų sportininkų būrelio tokio atstumo greitai neįveikdavo.

Apibėgusi kelis ratus, einu daryti apšilimo. Pirmiausia - pratimai kojoms, vėliau - pilvo presui, rankoms. Nors ir šilta, nenusivelku bliuzono, taip pat lieku su kelnėmis - sportininkams labai svarbu prieš startą išlaikyti kūno šilumą. Atlikusi iki kaulų smegenų žinomus pratimus būtent tam tikra tūkstantį kartų kartota seka, pereinu prie taip vadinamų specukų, kurie dar labiau išjudina raumenis ir suteikia energijos. Jaučiu, kaip kūnas yra pasiruošęs varžyboms, kaip lengva skrandyje, nes nevalgiau mažiausiai dvi valandas prieš startą, o vakare ilsėjausi nuo treniruočių, sočiai pavakarieniavau ir nuėjau anksčiau miegoti. Viskas vyksta pagal planą. Tik kankina neapsakomas jaudulys. Sportinius batelius padedu į šalį ir kojas apaunu vienu svarbiausių savo ginklų - ne pirmo naujumo, tačiau specialiai man trenerio paskirtais startukais. Nors ir būdami sporto mokyklos nariais, savo asmeninių startukų neturėjome, tačiau už gerus rezultatus galėjome gauti kiek geresnius nei kiti vaikai. Manieji buvo pilki su keliomis itin skaisčios salotinės spalvos juostelėmis. Tuomet jie atrodė tokie modernūs ir gražūs, palyginti su ankstesniais turėtais. Vien dėl tokių verta treniruotis.

Pasiruošusi, einu starto linijos link. Mintyse bandau numatyti visą varžybų scenarijų, įsivaizduoju save kertančią finišo liniją, matau už savęs likusias konkurentes, planuoju rekordinį greitį. Taip morališkai pasiruošiu tam, kas vos už kelių minučių virs realybe. Matau aplink besibūriuojančių merginų būrį. Atpažįstu jau matytas varžoves, matau jų trenerius ir dairausi savojo. Jo veidas, stulbinantis ramumas ir padrąsinantys žodžiai veikia magiškai. „Viskas gerai, išeik drąsiai, laikykis lyderių ir spurtuok prieš finišą“, - palydi mane jo žodžiai ir aš jau rikiuojuosi šalia kitų prie pat finišo linijos. Jaudulys pasiekia savo kulminacinį tašką ir, atrodo,  viskas vyksta jau kino filmo juostos motyvais - sulėtėja vaizdas, aš nieko aplink nebegirdžiu, tik savo širdies dūžius. Rankoje gniaužau kažkur kažkada gautą apyrankę - tai mano laimės medalionas. Ja rišėdama patekau į rajonines, vėliau zonines, o dabar bėgsiu jau nacionalinėse lengvosios atletikos varžybose. Turi pasisekti!

Teisėjas duoda signalą priartėti prie starto linijos. Čia įvyksta mikro grumtynės, kuri atsistos į geresnę vietą. Užsiimti gerą poziciją taip pat labai svarbu, kaip ir tinkamai pasiruošti varžyboms. Jei startuosi iš tolimesnio kampo, prireiks truputį daugiau laiko, kol atsidursi arčiau vidinio rato, o tuo metu visos kitos konkurentės spės išsiveržti į priekį. O jei bėgti pradėsi nuo kito krašto, tau iš dešinės visas būrys dygliuotais bėgimo bateliais ginkluotų konkurenčių kaip man užkirs kelią, tad neliks nieko kito, kaip palaukti, kol visos subėgs į šoną, ir tik vėliau bus galima visą tą būtį aplenkti. Tačiau galiausiai startukų „galvutės“ kareivišku tikslumu išsirikiuoja prie baltais dažais pažymėtos starto linijos. Susikoncentruoju į aplink skambančią tylą ir laukiu signalo. „Kvėpuok, kvėpuok kuo giliau. Nėra ko nervintis. Tu gali, žinau kad gali. Neveltui tiek ruošeisi, neveltui perėjai tiek daug etapų, neveltui esi čia. Dabar tiesiog parodyk, ko esi iš tiesų verta“, - drąsinu save. Įkvepiu kelis godžius oro gurkšnius, kol pagaliau išgirstu teisėjo išautą garsinį signalą - metas bėgti!

Užsiimu protingą poziciją - esu per vidurį. Kai kurios mergaitės iš karto išsiveržia į priekį. Tačiau tokių jau esu ne kartą mačiusi. Mes jas vadiname supernovomis. Jos šauna į priekį visa jėga, parodo, jog yra pakankamai galingos varžytis su jau ne kartą ir ne du kartus nacionalinėse varžybose dalyvavusiomis konkurentėmis. O mes jų nepaleidžiam. Atrodo, kad šios vedančios bėgikės bėga greičiau mano įprasto bėgimo tempo, bet tai ne vieta ir ne laikas nusileisti. Bėgu kiek įkabindama, tačiau taip pat taupydama jėgas likusiam atstumui.

Prabėgame finišo liniją, rodančią, kad įveikiame pirmuosius 200 metrų. Priekyje matau vis dar vesti visą bėgikių būrį pasirengusias supernovas, šalia jų - jau ir pažįstamas bei pajėgias konkurentes. Rato išorėje pastebiu išsirikiavusius savo draugus: jie kiek įmanoma garsiau šaukia, skatina bėgti. Tačiau ne visus girdžiu aiškiai. Itin koncentruojuosi į patį bėgimą. Imu skaičiuoti - šešios mergaitės bėga priekyje. Tačiau kelios iš jų jau pastebimai lėtina greitį - „Aha, pavargote? O kas prašė tiek drąskytis pradžioje? Pačios kaltos“, - lenkdama mintyse pasikalbu su supernovomis. Jaučiuosi už jas pranašesnė. Ne todėl, kad galiu bėgti gereičiau už jas, o todėl, kad žinau, jog savo jėgas tokioje ilgoje distancijoje reikia apskaičiuoti. Negalima išbėgti į priekį negalvojant apie finišą, nes jau po pirmo rato sudegsi ir greičiausiai kirsi nusivylimo, o ne džiaugsmo finišo liniją.

Bėgti darosi vis sunkiau, pradedu jausti kojas, gal net pati truputį sulėtėju. Tačiau posūkyje išgirstu savo trenerio balsą: „Gerai, puikus laikas, laikykis taip ir toliau“, - nustembu, kad ramus ir negarsus žemo tembro bosas skamba taip aiškiai. Jį visada girdžiu. Pasisemiu jėgų ir bėgu toliau. Kurį laiką taip ir laikomės be didelių pokyčių. Priekyje matau kelias savo pagrindines konkurentes. Leidžiu joms bėgti priekyje, tačiau per daug jų nepaleidžiu. Taip darau strategiškai viską iš anksto apgalvojusi, nes matydama priešais save tai, su kuo tuoj turėsiu kautis, manau esanti labiau pasiruošusi tai kovai nei tos, kurios savo priešininkių nemato. Priartėjame prie sirgalių kėdžių ir aplink jau girdisi įvairūs paskatinimai. Matau finišo liniją, kurioje teisėjas jau skambina varpu - liko paskutinis ratas. Jaučiu, kaip tas skardus skambesys vėl suteikia energijos. Reikia bėgti tvirčiau. Dabar, kad ir kas nebūtų, liko vos 400 metrų ir aš būtinai juos įveiksiu! Prabėgu vėl pro savo draugus, kurie, kiek išneša jų dar besiformuojantys balsai, šaukia mano vardą ir stebuklingus žodžius „Varyk! Aplenk jas, bėk!“.

Aplenkiu dar kelias mergaites. Prabėgdama jaučiu, kaip sunkiai jos kvėpuoja, kai kurios išleidžia iš pat širdies išsklidusį garsą - tarsi gilų gilų atodūsį. Kaip jos nori laimėti, tačiau kojos neklauso širdies, o aš jas aplenkdama sugriaunu paskutines ilgai puoselėtas viltis. Likus 200 metrų iki finišo, imu taip pat sunkiai kvėpuoti, tačiau vėl išgirstu išganingus trenerio žodžius: „Viskas, Giedre, dabar finišuok visa jėga, bėk, kiek gali“. Atrodo, tuoj pargriūsiu, nes kojos jau nebeklauso, bėga automatiškai ir aš nieko negaliu joms padaryti. Įveikiu paskutinį posūkį ir atsiduriu finišo tiesiojoje. Aplink girdžiu milijonus skirtingų šūksnių, raginimų bėgti kiek įkabina, aplenkti, nugalėti. Kai kurie draugai jau ploja.

Nežinau iš kur, bet matydama finišo tiesiąją išgaunu papildomos jėgos ir imu bėgti taip, kaip dar iki šiol, atrodo, niekada nebėgau. Nebematau priekyje esančių priešininkių. Koncentruojuosi tik į finišo liniją ir atiduodu visas visas jėgas. Sukandu dantis, imu dar smarkiau mojuoti rankomis, greičiau dėlioti žingsnius. Matau vidinėje rato pusėje pasiliekančias konkurentes. „Dar keletas metrų, dar truputis, Giedre, tu gali, žinau, kad gali, bėk!“, girdžiu kažkas šaukia, bet taip pat tuo bandau įtikinti save. Matau teisėją, jo ištiestą ranką su chronometru. Ant jo mygtuko patogiai padėtas nykštys laukia, kol kirsiu finišo tiesiąją. Atiduodu paskutines jėgas (ir iš kur pas mane tiek paskutinių jėgų?), dar keli greiti bėgimo žingsniai… palinkstu į priekį ir krūtine kertu finišo liniją!

Viskas!

Nesvarbu, kas nutinka po to. Visai nesvarbu, ar tai buvo tas kartas, kuomet tapau Lietuvos čempione, ar daugelis kitų, kuomet finišavau antra, trečia, o gal ir ketvirta. Galbūt tai buvo geriausias mano bėgimas ir juo pagerinau savo asmeninį bėgimo rekordą, o gal jam pritrūko vos kelių mili sekundžių. Dabar jau niekas nebesvarbu. Varžybose baigėsi, širdį užlieja nepaprastas lengvumas, laimė ir neišpasakytai malonus nuovargis. Niekaip kitaip nesu jo jautusi.

Negaliu patikėti, kad nuo tų laikų praėjo jau daugiau nei dešimt metų. Su sportu susiedama visą savo gyvenimą, atiduodama visas jėgas ir aukodama savo laisvalaikį tik tuo ir gyvenau. Vėliau pasirinkau kitą, kiek stabilesnį kelią. Tačiau sportas visada buvo šalia. Gal tik ne toks rimtas, bėgiojau daugiau dėl malonumo, lėčiau, ir kur kas gražesnėse vietose nei stadionas.

Kaskartą per televizijos ekraną stebėdama Olimpines žaidynes ar įvairius lengvosios atletikos čempionatus iš naujo išgyvenu tą jausmą. Matau itin susikaupusius sportininkų veidus, pastebiu kiekvieną jų raumenų trukčiojimą ir žinau, ką jie dabar išgyvena. Tuomet net ir sėdint kūną užlieja toks pat jaudulys, aš tarsi susitapatinu su jais, ar mintyse imu raminti: „Viskas gerai, tu gali, žinau, kad gali“.

Tą patį jausmą kaskart išgyvenu dalyvaudama bet kokiose bėgimo varžybose. Taip, sugrįžau į sportą, sugrįžau į varžybas. Tačiau po geros dekados metų jos skirtingos. Kad ir kur bebėgčiau, 10,5 km pirmajame Kauno maratone, 5 km saulėtoje Šri Lankoje, vėlgi 10 km Honkongo supermieste ar Tailando kalnais įveikdama ilgiausius savo 25 km, pamačiusi finišo liniją įgaunu papildomų jėgų ir finišuoju su titaniška jėga. Tebūnie rezultatas ne olimpinis, o ir į prizines vietas nepretenduoju (nors tokiu noru degu visada). Tačiau svarbiausia - visada konkuruoju su savimi, su savo tingumu, su savimi prieš metus ar vos savaitę. Ir kad ir koks atstumas bebūtų įveiktas, kad ir kokia trasa nubėgta, trys dalykai nesikeičia nuo pat vaikystės - tas pats jaudulys prieš startą, stulbinantis spurtas prieš finišo liniją ir neapsakoma euforiją įveikus savo tikslą.

Viso to neįmanoma aprašyti, tai reikia patirti. Ir visai nesvarbu, kokios fizinės formos esame, bėgimo ir dalyvavimo džiaugsmo negali atimti niekas.

Kalbos redaktorė: Roberta