Svarbiausia turėti dviratį

Pirmas įspūdis, kurį atvykėliai susidaro apie Linkopingą paprastas: nedidelis, gražiai sutvarkytas visiškas dviračių miestas. Tą patį pamatėme ir mes. Čia įprastai iš vieno tašto į kitą galima susigauti nuosavu automobiliu, autobusu, kur ne kur galima pamatyti ir taxi. Yra ir traukinių, tiesa, tarpmiestinių, tačiau daugelis miestelėnų ir, ko gero, visi čia esantys studentai mieliau renkasi dviračius. Taip tiesiog daug greičiau pasieksi norimą vietą, nes viešasis transportas pakankamai brangus, o automobiliu tenka apvažiuoti didelį lanką, tad galų gale pigiausias, o ir greičiausias būdas keliauti po miestą išlieka dviračiai.

Greičiau už automobilį

O jų čia devynios galybės. Prie kiekvieno namo yra specialiai dviračių laikymui padarytos pašiūrės, prie prekybos centrų ar didesnių traukos objektų dviračių taip pat gausu, nors imk ir rinkis patį gražiausią. Aišku, kai kurie taip ir daro, tad savo dviratį reikia saugoti, arba pirkti tokį, kurio niekas nenorėtų imti. Tad štai, dviratis tapo ir mūsų vienu pirmųjų pirkinių. Namuose antra para miegu tiesiog ant miegmaišio, pagalvę „pasigaminusi“ iš dviejų megztinių, dėl to ryte atsikeliu raudonom akim ir dėjuoju, kad skauda kaklą. Virtuvėje nebuvo jokių indų ar įrankių, išskyrus puodelius ir viena šakutę, vieną šaukštą ir vieną šaukštelį, kuriuos atsivežiau. Vonia be užuolaidėlės, tad maudantis ant žemės prisitaško vandens. Bet mes turime dviračius! Jų paieškai paskyrėme visą penktadienį. O dievai auksiniai, kiek daug mes ėjome. Praktiškai nebejautėm kojų ir visi pasidarėme irzlūs ir kiek piktoki. Užteko šios dienos sužinoti, koks vertingas dalykas čia yra dviratis. Bet kurį atstumą galima įveikti trigubai, keturgubai ar net penkiagubai greičiau. Be to, čia jais važinėtis be galo smagu, nes aplink daug įvairių kalvų, kalniukų, į kuriuos minti, aišku, nėra itin lengva, bet nuo jų nusileisti neapsakomai gera. Namie nebuvau išvysčiusi tokio greičio važiuodama tiesiog dviračiu. Štai ir dar vienas privalumas, automobiliams mieste galioja greičio ribojimo iki 50 km/h taisyklė, o mums ne. Vat ir pasakykit, kas gali važiuoti greičiau :)

Keisti net švedams

Kaip ir minėjau, penktadienį paskyrėme dviračių paieškai. Tiesiog nusipirkę juos galėtumėme viską nesunkiai parsivežti iš parduotuvių o ir į jas nuvažiuoti pavyktų daug greičiau.

Ilgai netempę į naktį, kiek po vidurdienio įsiruošėme į miestą. Tąkart mūsų tikslai buvo kiek nepamatuotai dideli: nusipirkti sau dviračius ir su jais nuvažiuoti į tiek anksčiau čia studijavusių išgirtą prekybos centrą IKEA ir ten pigiai gauti čiužinių, kėdžių ir viso kito, ko mums gali prireikti. Be abejo, gudrūs lietuviai jau tada pagalvojo, kaip visą gėrį parsiveš iš parduotuvės. Ogi labai paprastai – mes vis dar turėjome vežinėlius iš parduotuvės, kuriais iki buto parsigabėnome savo lagaminus. Būtent juos ir pasiėmėme su savimi.

Iš kokių 100 ar daugiau metrų girdisi kažkoks keistas tarškėjimas. Kiek geriau įsižiūrėjus, galima suprasti, iš kur visa tai sklinda: plačiu šaligatviu dvi merginos stumia iš jau už kokio gero kilometro esančios parduotuvės vežimėlius, kurie, riedėdami per nelygią šalikelę, kelia didžiulį tarškelį. Dėl specialiai suprojektuotų, tiesa, kai kur natūraliai susidarysių pakilimų, vežimėliai kars nuo karto pakrypsta į šoną, o merginos visaip bando juos stumti tiesiai, dėl to vis susikeičia vietomis: tai viena eina pirma, paskui abi susilygina, vėliau – pirmaujanti atsilieka. Priekyje jų su žemėlapiu rakoje sparčiai žingsniuoja vaikinas. Žvilgtelėjęs į lapą rankose, gerokai pasižvalgęs aplink, jis pamoja joms rodydamas teisingą kelią. Iš paskutiniųjų stengdamos neatsilikti jos persivaro vežimėlius iš vienos gatvės pusės į kitą ir kiek įraudusios vėl tarta toliau.

Ar galite įsivaizduoti tokį vaizdą Lietuvoje? Ko gero, ir patys švedai to dar nematė, nes sutikome tikrai nemažai nuostabos pilnų veidų.

Norim dviračių, norim greičiau

Nuėję pusę kelio ir pamatę kelio rodykles, nurodančias, kad netrukus pasieksime Linkopingo centrą, vis dėlto, nusprendėme nejuokinti žmonių su tais vežimėliais. Tad juos tiesiog palikome prie medžio, įsiminėme gatvių kampą, kur jie yra, kad paskui galėtumėme sugrįžti su dviračiais ir juos pasiimti, juk dar planavome spėti į parduotuvę.

Žemėlapyje pasižymėjom keletą pigesnių naudotų dviračių pardavimo punktų. Nes pirkti naują čia pakankamai brangu, o ir neapsimoka, kadangi bet kas ir bet kada gali bandyti juos pasisavinti. Ir pinigų gaila, ir dėl pusės metų neverta tiek daug investuoti, juolab kai dar net neturi ant ko deramai miegoti.

Galbūt praleisiu tą dalį, kaip mes vaikščiojome ieškodami sau tinkamų dviračių, nes sukorėme tikrai nemažai, jei šis žodis tinkamas tam apibūdinti. Vis dėlto, man su Renata pasisekė, nusipirkom pakankamai pamanomus dviratukus (Aidis nusprendė dar paieškoti tinkamesnio sau). Mano juodas, jos rožinis. Ir pakankamai nebrangiai už 500 kronų, arba 50 eurų, arba, apytiksliai, 175 lt. Tai beveik 6 kartus pigiau už patį pigiausią, parduodama parduotuvėje. Dėdė babajus kiek pakėle man sėdynę ir mes abi patenkintos, kad nebereikės eiti pėščiomis, jau gerokai į vakarą parvažiavome namo.

Mažame runduliuke išsiviriau ryžių, paskaninau sviestu, kiek paspardžiau futbolo kamuolį (kol neužsigavau anksčiau susižeisto mežo kairės kojos pirštelio), pasikalbėjau su namiškiais ir užmigau nesukdama sau galvos, ar tie mieste palikti vežimėliai dar stovi, ar juos jau kas sau pasiėme. Ryt galėsime nuvažiuoti ir patikrinti.

Dviratis nedidelis ir ne iš naujausių, tačiau turi vieną labai gerą savybę - jis važiuoja. Tikiuosi tą patį pasakyti ir po pusės metų.

Jam dar trūksta laidžiuko prirakinimui ir priekinės lempos. Jei sustabdytų policija ir pamatytų, kad važiuoju be šviesų, grėstų apie 700 kronų, arba 240 Lt bauda

Kol kas paskaitų universitete nėra itin daug, tačiau jau dabar matyti, kad studentų čia tikrai yra.

Ir tiek pat dviračių kitoje pusėje.