2010 m. rugpjūčio 31 d., antradienis

My very first times or I love Mondays (I)

Įprastas pirmadienis manęs niekada itin nedžiugindavo. Su juo ne tik prasidėdavo nauja savaitė, kuri iš tiesų nereiškia nieko naujo. Tas pats darbas, tie patys mokslai, dar vienas kito savaitgalio laukimas ir dienų skaičiavimas. Galbūt ir būdama čia, Švedijoje, greitai pajusiu rutiną, tačiau kol kas man pirmadienis – ne tik puiki savaitės, bet ir kažko naujo bei nepatirto pradžia.

Gamla Linkoping

Vos parašiusi šią įžangą supratau, kad įvykiai, kuriuos atsiminsiu labai ilgai, įvyko būtent šią, jau ne kartą minėtą dieną. Prieš savaitę, patį pirmąjį buvimo čia pirmadienį aplankiau Gamla Likopingą. Tai reiškia „senasis Linkopingas“ arba tiesiog senamiestis. Tiesa, keista, kad jis nėra įsikūręs pačiame miesto centre, kaip mes esame įpratę. Jei į Linkopingą žvelgi iš aukšto, matyti, kad senamiestis yra kiek šone, tarsi Kauno senamiestis atsidurtų Vilijampolėje (čia kalbu tik apie atstumą :) ).
Gamla Linkopingas tikrai labai jaukus. Mažos akmenimis grįstos gatvelės, seni raudoni, rudi, oranžiniai, balti su juodais kontūrais ar juodi pastatai, beveik prie kiekvieno iš jų galima pamatyti po užrašą, kuris šį pastatą išskiria iš kitų. Viename buvo įsikūręs bankas, kitame – šokolado parduotuvėlė, trečiame dirbo kalvis. Dabar čia įrengti nemokami muziejai. Gali užeiti į vidų, pasižiūrėti, kaip viskas atrodė anksčiau ir dar šio to įsigyti, pavyzdžiui, šokolado, rankų darbo staltiesių, lėkščių, stalo įrankių ir t.t.
Vaikštai, apžiūrinėji ir jauti šios vietos dvasią ir begalinį jaukumą. Julie, mergina iš Belgijos, po metų pasilikusi Linkopinge, pasakojo, jog čia tikrai verta ateiti prieš Kalėdas. Aplink tvyrote tvyro stebuklinga dvasia. Namų languose žiba šventinės lemputės, visose gatvelėse gali išgirsti merginų chorus, giedančius giesmes, dainuojančius nuotaiką keliančias dainas ir, jei pasiseka ateiti laiku, paragauti kvapnios arbatos. Jau dabar laukiu šio laikotarpio. Paprastai tai vienas iš nemėgstamiausių mano metų laikų, kadangi Lietuvoje šventės sukomercintos, vos praėjus Vėlynėms, prekybos centruose jau groja tos pačios 5 Kalėdinės dainos, visi stumdosi ir desperatiškai bando nupirkti kažką dovanų. Nebūtinai tai, kas galėtų patikti tam žmogui, tiesiog dėl to, kad reikia. Tačiau šis vaizdas, kuri apie Gamla Linkopingą mano mintyse nupiešė Julie, atrodo itin patrauklus. Tikiuosi, kad neklystu.

Babysitting

Po šios ekskursijos, nuėjau susitikti su dviem Linkopinge gyvenančiomis švedėmis. Abi geros draugės, perkopusios 45-erių metų ribą, tačiau puikiai atrodančios ir be galo lengvai bendraujančios moterys.
Susitikome Ryd‘o, mūsų gyvenamo rajono, centre vienoje jaukioje kavinukėje (o dievai, kokiais skaniais pyragaičiais mane privaišino). Turėjome apie ką pasišnekėti. Jau anksčiau buvome sutarę, kad kalbėsime apie jų vaikų prižiūrėjimą, nes joms abiems reikia pagalbos. Švedai nepalieka savo vaikų vienų, net jei jiems ir 11 ar 12 metų. Vis dėlto, kartais norisi kažkur išeiti, praleisti vakarą ar dieną be vaikų. Natūralu. Tad jie samdo aukles. Būtent dėl to kalbėjomės. Jos išklausinėjo visko apie mane – kur mokausi, ką veikiu, kiek ketinu būti čia, Linkopinge, ką studijuoju, kodėl taip pasirinkau, kokie mano ateities planai ir panašiai. Tačiau visa tai vyko be galo natūraliai ir sklandžiai. Apie mane jos sužinojo, nes Vilius, vaikinas iš mano miestelio, vasarojęs ir dirbęs čia aplink, dar man neatvažiavus, patarė susisiekti ir nepraleisti šios progos.

Dviratis yra, dviračio nebėra

Susitarusios dėl galimo susitikimo savaitgalį, atsisveikinome. Jos išėjo pro vieną pusę, aš – pro kitą. Maniau, pasiimsiu dviratį ir važiuosiu namo pasiruošti, nes vakare laukė boulingas. Po savaitės apie tai galiu rašyti visai kitaip, tačiau tąkart negalėjau patikėti: toje vietoje, kur buvo mano dviratis, stovėjo jau visiškai kitas.
Nepaminėjau, kad būtent tądien nusipirkau naują užraktą, kadangi iki tol man pagelbėdavo Renata, ir mes dviračius rakindavome kartu. Pamaniau, kad pats metas patapti savarankiškai šiuo klausimu. Oi, kaip klydau.
Kokias 5 minutes stovėjau vienoje vietoje ir negalėjau patikėti, kad nebematau savo dviračio. Galvojau, kad gal nebepamenu, kur jį palikau, gal visai ne čia pasistačiau, o gal tiesiog buvau neatidi ir neužrakinau kaip reikia. Tačiau viskas buvo tikra – prieš eidama į prekybos centrą savo dviratį pasistačiau būtent toje vietoje, jį tvirtai užrakinau su dviračiu užranku.
Apėjusi aplink parduotuvę ir įdėmiai nužvelgusi visus čia esančius dviračius ir tyrinėjusi pravažiuojančius žmones bei jų minamą transporto priemonę, galiausiai suvokiau, kad metas eiti namo ir pripažinti tiesą – kažkas pavogė mano 3 dienų senumo dviratį su naujutėlaičiu užraktu.

Mielas dviračių vagie, pasiimk raktus

Kelias dienas dar eidama į parduotuvę, universitetą ar susitikti su draugais, aštriu žvilgsniu nužiūrėdavau visus dviračius – galbūt rasiu kažką panašaus į savo. Bet vagys ne tokie kvaili kaip pavogtų daiktų šeimininkai. Pavogtą daiktą jie slepia nuo kitų akių arba gerai užmaskuoja, kad niekaip neatpažintum.
Parėjusi namo, ko gero, atrodžiau kaip nesava. Tiesiog negalėjau susitaikyti su šiuo faktu. Pasakoju, kas nutiko, ir netikiu. Apie tai visą savaitę nesakiau nei namiškiams, nei draugams, galbūt dar tikėjausi kažkaip susigrąžinti. Aidis net surado interneto puslapį http://www.ihateyoubikethief.com/, kuriame palikau žinutę. Ji skambėjo maždaug taip:
Mielas dviračio vagie,
Tikiuosi, kad tu dabar skaitai šią žinutę. Prieš valandą pasiėmei mano dviratį, kurį aš prirakinau prie „Hemkop“ prekybos centro Linkopinge (Švedija), Ryd‘o rajone. Tiesiog norėjau tau pasakyti, kad rakteliai nuo dviračio užrakto yra pas mane. Tad kad nereikėtų jo gadinti, galime susitikti ir aš tau juos perduosiu.
Sėkmės!

Tikrai mielai atiduočiau jam tuos raktukus, man jų nereikia. Vis dėlto, nesitikėdama susigrąžinti prarastojo, nusipirkau naują. Na, nauju jo nepavadinsi. Vis tik, tai dviratis, kuris čia labai reikalingas.

Boulingas

Po mažų atradimų ir didelių netekčių pirmas pirmadienis čia dar nesibaigė. Ėjau žaisti boulingo. Su naujais pažįstamais ir, tikiuosi, būsimais draugais, susitikome prie to paties prekybos centro „Hemkop“, apie kurį jau sukosi mano gyvenimas. 10 kartu papasakojusi savo dienos istoriją, vis tik važiavau pasilinksminti ir kiek pasimiršti. Manau, kad pavyko.
Prieš boulingą nuvažiavome į miesto centrą, iš arčiau jo apžiūrėti. Nors jis nedidelis, tačiau tikrai gražus, vienu metu modernus, tačiau išsaugojęs savo istoriją. Pamačiau centrinę Linkopingo katedrą, mums parodė labiausiai lankomas miesto vietas, skverus, aikštes, barus, naktinius klubus, labai skanių ledų parduotuvėlę, dar vienus universiteto rūmus, gražias mažas gatveles.
Vakaras buvo puikus, nors ir ne toks puikus bandymų numušti kuo daugiau kėglių atžvilgiu. Nebuvau paskutinė, bet iki gero žaidimo dar toli. Svarbiausia, kad buvo smagu ir gera, atsipalaidavau. To, manau, kaip tik ir reikėjo.

Jaukūs namai, siauros, tačiau mielos gatvelės.
Anksčiau čia buvo tikras bankas. Dabar tai - muziejus.
Gražus pastatas. Tie trys vyrai su frakais ir cilindrais - kažkokios studentų organizacijos nariai. Jau pasakojau, kad čia mėgstamos įdomios aprangos.
Taip anksčiau atrodė namų biblioteka. Ko gero, turtingų ir išsilavinusių švedų namuose.
Vis dar namų biblioteka.
 
 


Nuostabiai gražios senų namų lubos. Kiekvienas kambarys išpaišytas skirtingais piešiniais.

Princesė Victoria ir jos vyras Danielis čia itin mėgstami. Jų portretų pilna visur.
 

Vaikštinėti čia buvo labai smagu.
 
Linkopingo katedra. Miesto širdis ir pagrindinis orientyras norintiems kažką rasti mieste.

Keletas gražių vaizdų iš miesto centro.

Vis dar miesto centras.

Vienas iš daugybės universiteto pastatų.

Boulingo žaidėjai: Hussein, aš, Artur, Serkan, Sandra ir Katerina.

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą