Tęsdama temą apie naujas patirtis ir veiklas, negaliu nepaminėti: taip, tai ir vėl pirmadienis. Dar vienas pliūpsnis gražaus ir įdomaus gyvenimo čia. Kol dar išgyvenu pažinimo džiaugsmą, kol priešakį matyti jaukių naujų patirčių ir kol dar mirtinai nepasiilgau namų, galiu pasakyti, kad Švedija po truputį pildo mano lūkesčius.
Apie pagrindinę gyvenimo čia priežastį
Kadangi į Linkopingą atvažiavome rugpjūčio 19-ą, o mokslai mums prasidėjo tik 30-ą dieną, galima suprasti, kad jų vis tik laukėme. Be abejo, dar ir dėl to, kad universitetas jau nuo pat pirmojo apsilankymo čia, tikrai sužavėjo. Norėjosi pasižiūrėti, kaip viskas atrodo tik iš išorės. Metas susipažinti su švietimo sistema iš arčiau.
Visi trys nusprendėme, kad negalime praleisti pirmųjų paskaitų. Kadangi negavome jokio išankstinio tvarkaraščio, ketinome atsikelti anksčiau, nes 7:45 val. jau planavome būti prie universiteto ir kažkokiu būdu sužinoti, kokiu laiku ir kurioje vietoje vyks paskaitos. Atsikėlę pragariškai anksti (kai eini miegoti 2-3 val. nakties ir dažniausiai prabundi 10 val., keltis puse 7 pasidaro tikrai ankstoka), nuvažiavome į universitetą. Ten sužinojome, kad mūsų studijuojamas dalykas "Vaikystės teorija" yra „internet based“, kitaip tariant, visos paskaitos vyks elektroninėje erdvėje.
Būtent taip dabar ir yra. Gauname medžiagos, kurią turime perskaityti, atsakyti į dėstytojo siunčiamus klausimus, o viską įvydžius privalome atsiųsti jam atgal. Lengva, ir laiko tikrai lieka nemažai, tačiau neįdomu. Atvažiavus į kitą šalį, kur viskas taip skiriasi, o universitetą galima vadinti, na, jei ne prestižiniu, tai tikrai vienu iš geresnių, norisi tuo daugiau praleisti laiko ten, pajusti tą dvasią ir vėl užsikrėsti meile mokslams. Kol kas to nepavyks padaryti, kadangi į paskaitas eisiu tik antradieniais, bent jau tai darysiu visą rugsėjį ir spalį.
Dar šis tas apie mokslus
Minėjau anksčiau, kad švedai yra tokia tauta, kuri viskam turi taisykles, patys stengaisi jų laikytis ir kitus bando išmokyti (kiek sėkmingai jiems tai pavyksta įgyvendinti, jau kitas klausimas). Taigi žinant visa tai, tikrai nesinori tų taisyklių sulaužyti būtent pirmą dieną per pirmąsias paskaitas. Vis dėlto, norai nevisada sutampa su galimybėmis.
Antradienį atsikėlėme anksčiau, kad liktų laiko nuvažiavimui į universitetą. Paskaitos prasidėjo vėlai, kiek po 12. Tačiau nuleido Aidžio dviračio padangą (o gal geriau sakyti, kad ji niekada iki tok ir nebuvo pilna). Dėl to ėjome kartu. Aišku ėjimas visada trunka ilgiau nei važiavimas. Kol nuėjome, jau vėlavome 5 minutes. Užtrukome 5-10 min, kol dar suradome TĄ auditoriją. Pačią pirmą dieną per pirmą paskaitą svetimoje šalyje vėlavom 10-15 minučių. Man buvo labai nesmagu ir gėda. Aišku, Aidis apie tai turi kitą nuomonę.
Tačiau vėliau viskas vyko tikrai labai sklandžiai ir įdomiai. Visi prisistatėme, dėstytojas sugebėjo iš karto pakartoti visus mūsų vardus. Įtariu, kad juos mokėsi iš anksto, nes kitaip tikrai neįsivaizduoju, kaip reikia išmokti kokį 15 keistai skambančių vardų.
Pradžia tikrai daug žadanti, kadangi nei iš tolo neprimena mūsiškių paskaitų, greičiau jau AIESEC‘o konferencijas, darbą grupėse. Tikiuosi, kad ir po viso kurso galėsiu pasakyti tą patį – daug ko išmokau, sužinojau, puikiai praleidau laiką ir bandysiu visas žinais pritaikyti ir panaudoti ateityje.
Salsa - misija įmanoma
Pasirodo šis šokis gali būti visai smagus. Taip sakau ne dėl to, kad man jis anksčiau nepatiko. Tiesiog visada maniau, kad esu vieno kaulo ir mokytis tokių šokių, kur juda visas kūnas, yra toli gražu ne man. Bet kaip sakiau Robertai, kita aplinka yra būtent ta vieta, kurioje gali pabandyti, ko dar anksčiau nesi daręs. Su tokia mintimi ir ėjau mokytis šokti salsos.
Kaip ir tikėjausi, pradžia nebuvo tokia gera. Visi jau kaip ir išmoko, aš dar varlinėju. Bet paskui pagavau šokio esmę, ir jau judėjau pakankamai pamanomai. Dar po valandos treniruočių išmokau ir apsisukti, daryti variacijas. Tačiau svarbiausia tai, kad šis šokis ir jo mokymasis man suteikė tikrai daug džiaugsmo ir gerų emocijų. Gerai, kad mokėmės šokti draugų rate (viena mergina lankė salsos pamokas, tad ir mus pamokė). Susirinko žmonės, kurie anksčiau niekada to nebuvo darę. Kažkaip lengviau dėl to, bet ir taip buvo tikrai labai smagu.
Skalbykla
Be šokių ir naujų paskaitų, dar vienu atradimu galime vadinti skalbyklą. Be abejo, nieko per daug ypatingo, tačiau smagu tai, jog čia vėlgi viskas labai paprasta ir pritaikyta taip, kad būtų lengviau žmogui.
kiekvienam namui yra paskirti nameliai. Kiekviename iš jų yra po 4 skalbimo mašinas ir porą grežtuvių-džiovintuvių. Tad viskas, ką mums reikai padaryti, nueiti iki skalbyklos, išrūšiuoti drabužius (baltus – su baltais, spalvotus – su spalvotais), nustatyti temperatūrą ir įjungti. Tuomet mašinos automatiškai parodo, kada tau reikia ateiti ir pasiimti jau švarius skalbinius. Ir jokių mokesčių, jokių miltelių. Čia viskas įeina į nuomos kainą. Jei nori, gali skalbtis kad ir kasdien. Štai ir patogumai. Viskas ranka pasiekiama.
Parašiusi tai supratau, kad neturiu jokių nuotraukų iliustracijoms. Žinau, kad kai šokom salsą, kažkas fotografavo. Tad kai tik gausiu nuotraukas, jas būtinai čia įdėsiu.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą