(Scroll down for English)
Bėgioti kalnuose pradėjau vos prieš porą mėnesių. Ir tik savaitgaliais, kai rytai laisvesni, o parvažiavus namo vis vien dar užtenka laiko pietų miegui.
Prieš ir po 25 km. pačios sau mesto iššūkio Tailande praėjusiais metais niekada
nebuvau bėgiojusi kalnuose. Toli, per ilgi atstumai tokiems bėgimams, sunku
išmatuoti tikrą greitį, kadangi kiekvienas kilometras įveikiamas skirtingu
laiku. Galų gale, kalnai nėra patys geriausi žmonių draugai ir tikrai nepadės,
jei staiga pritrūks oro, pasidarys per sunku, pavargs kojos. Bėgant visada
reikės žiūrėti į kelią, nes aplink pilna akmenų, nelygių laiptelių ar kitų
įsišaknijusių kliūčių. Taip pat kalnuoti keliukai pailgina arba sutrumpina
žingsnį, ir tai daro nuolat, neprognozuojamai, tad kartais reikia pašokinėti,
sumažinti greitį, kilti i kalną, kol pakerta kojas arba stabdyti save
leidžiantis nuokalne. Ne, tokie iššūkiai ne man, aš geriau sieksiu geresnių
rezultatų kitais būdais, o mums užteks įprastinių savaitgalio žygių su
draugais, smagiais pokalbiais, įkvėpimo valandėlėmis ir jau kiek įgrisusiais 7/11
sumuštiniais pusiaukelėje.Bet kartą kelyje užteko sutikti vos kelis bėgikus, kad pažvelgusi jiems į akis, tą pačią akimirką pasigaučiau bėgiojimo kalnuose virusą. Atsimenu, eilinį savaitgalį leidome nuostabioje Honkongo gamtoje, kol kelis kartus prasilenkėme su bėgikais, iš tolo matyti - tikrais šios srities vilkais. Visi su numeriais ir užrašu virš jų - "The North Face 100". Tos pačios varžybos, kaip ir Tailande! Tačiau Honkonge jos sunkesnės dėl itin kalnuotos teritorijos. Mano mintys iš karto nuskriejo atgal per vienerius metus, o kiekvieną bėgiką pasitikau su ypatingu pakylėtumu ir gero kelio linkėjimais.
Palengva pradėjau pati. Iš pradžių gana atsargiai, tačiau pamažu auginau pasitikėjimą savimi, o noras pats savarankiškai augo sulig kiekvienu bėgimo žingsneliu. Tiksliai sunku pasakyti, kas teikia tokį didelį malonumą. Dažniausiai po bėgimo skauda kulkšnis ir kelius, bėgant be galo sunku dėlioti kojas skirtingais žingsniais ir nuolat koncentruotis į kelią.
Bėgdama kalnuose apie nieką negalvoju. Tiesa pasakius, negaliu galvoti. Viena nukrypusi mintis iš karto išves iš kelio, tuoj pat paslysiu, nikstelsiu, išsisuksiu kulkšnį, užkliūsiu už akmens, šakos, pargriūsiu, nusibrozdinsiu. Užsigalvosiu, ir nepastebėta šaka pakirs ne kojas, o smogs tiesiai į veidą ir akis. Ne, čia turiu būti itin susikaupusi ir susikoncentravusi. Bet būtent tai ir teikia vieną didžiausių džiaugsmų ir pasitenkinimų. Šiandien tuo pačiu metu galiu klausytis draugo, atlapaširdiškai pasakojančio savo gyvenimo nuodėmes, ir tuo pačiu metu galvoti apie tai, ką gaminsiu vakare, mintyse juoktis, jog mano pašnekovo ekspresyvumas man primena kažkurio meksikiečių serialo herojų (vis neatsimenu jo vardo), taip pat spėju pagalvoti, kaip laikosi mama ir tėtis. Dažnai mintimis nuklystu kažkur kitur, o susikoncentruoti į vieną konkretų dalyką ar esamo laiko realijas jau, atrodo, tapo net neįmanoma. Net vieno knygos puslapio negaliu perskaityti nepagalvojusi apie kažką kito, dažniausiai ne itin reikšmingo. Štai todėl atrastas bėgiojimas kalnuotose vietose teikia tokį didžiulį malonumą ir, sakyčiau, šių dienų prabangą - jis verčia negalvoti apie nieką. Jokios meditacijos, giluminių kvėpavimų, jogos pamokų. Viskas vyksta dabar ir čia. Išnyksta ir naujai pasigirsta aplinka, o viskas, apie ką gali mąstyti šiuo duotuoju momentu yra tiesiog: "šaka, kita šaka, atsargiai, štai dar viena", "akmuo, dėk koją į kitą šoną... Dabar kitą į kitą pusę... Nepaslysk ant akmenukų... Stabdyk, sulenk kelius ir leiskis nuokalne palengva, nėra ko skubėti, niekas su tavimi nerungtyniauja, niekam nereikia nieko įrodinėti", "pagaliau tiesus kelias", "o ne, laiptai! Tikiuos, kad jų nebus daug", "siaubas, kaip aš nekenčiu tų laiptų... Pakirto kojas, daugiau nebegaliu... [su kiekvienu laipteliu] nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu tavęs... Kodėl taip sunku, juk jau bėgau anksčiau, turėtų būti daug lengviau šį kartą... Ne, Giedre, dar truputį, dar kelis laiptelius ir bus viskas, bet kol visiškai nebegalėsi kvėpuoti... O dievulėliau, nebegaliu jau, bet dar truputį... O, matau pabaigą!... Gerai, dar keli žingsneliai... Palengva, palengva, bet jokiais būdais nesustok, pabaiga jau arti ir tu gali!... O jetau, kaip sunku... kvėpuok... paskutinis laiptas". Ir taip beveik dvi valandas, kol galiausiai pamatau menamą finišo liniją. Širdį užlieja neapsakomas džiugesio, malonumo ir pasididžiavimo savimi jausmas.
O žmonės... Kaip aš mielaširdingai sutinku tokius pat kaip aš. Neapsakomas jausmas pamatyti prieš tave taip pat kalnais atbėgantį žmogų, pasisveikinti, nusišypsoti. Ta pusė minutės, ar dar mažiau, įkvepia, suteikia jėgų. Mintyse visada jiems palinkiu gero kelio, o jei bėgikas atrodo dar ir labai patyręs, jaučiu didelį susižavėjimą, degu noru ji vėl sutikti vėliau, galbūt net pakalbėti. Per tą trumpą akimirką, spėju net nužvelgti kūno sudėjimą, akimis išmatuoti raumenų galią ir sukurti istoriją apie tai, ką jis veikia gyvenime, ką dirba, kur gyvena, ką mėgsta, ko ne ir t.t. Kvaila, žinau. Bet vis tik man tokie žmonės atrodo verti ypatingos pagarbos. Kad ir ką darytų gyvenime, sėkmingi ar ne jie būtų, gamtoje daugelis ieško savęs, ten save ir atranda. Ir tai nėra itin lengvas kelias. Tenka daug paprakaituoti, įveikti visus "nebegaliu", "kaip skauda kojas", "kodėl aš save taip kankinu", "kam man to reikia", ir panašias mintis, kurios visada, leiskit pabrėžti, VISADA kamuoja nepaisydamos to, jog reikalų turi su bėgimo entuziastais.
Apie tai, kad nubėgau 15 km. kalnuotais keliais norisi išrėkti visam pasauliui, pasigirti draugams ir aplinkiniams. Tačiau tikrai ne todėl, kad parodyčiau, ar pasirodyčiau kažkuo išskirtinė, ar tam, kad aplinkiniai tuojau pat imtų mane šlovinti. Ne, tai darau, nes džiaugiuosi savo pačios pasiekimu, žinau, kaip sunku buvo kelyje, tačiau aš nenustojau, įveikiau tai, ką buvau užsibrėžusi įveikti dar nežinodama, kas manęs iš tiesų laukia. Aš taip pat noriu savo laime pasidalinti su kitais, išreikšti džiaugsmą ir tuojau pat svajoti apie kitus dar nebėgtus takus.
---------
IN ENGLISH
Trail run away from my
own thoughts
I started trail running
just few months ago. And did that only on weekends, when mornings are more free
and you can still come back home early for sweet afternoon nap.
Today I ran on trail for the seventh time only. No, the eighth actually, but the first wasn’t as
successful as it could be, so it doesn’t really count. But regardless, it all
started with the simplest of envy and delight in seeing all those experienced
runners on trails...
Before and after 25 km.
of my self imposed challenge in Thailand a year ago, I have never run on trails. Too far, overly too long distances, difficult to pace right and every
single kilometer differ from the previous in time and complexity. After all,
the mountains are not our best friends and won’t help if you suddenly run out
of air, it becomes too hard, or legs refuse to work anymore. Rocks around,
uneven stairs, other rooted obstacles - you have to watch the road properly
while running. One step is short while the other one is too long, and it would
never get better, so unpredictable. Sometimes you need to bounce, reduce your
speed, go uphill until your legs (or more, your mind) can’t handle it anymore.
Trails will also slow you down while running downhill... "No!", once I thought, "that's not my fight, and I’d rather aim for better defined and measured goals.
It also should be enough nature during my weekend hikes with friends, fun
chats, inspirational moments and traditional 7/11 sandwiches at a halfway".
But once, it was enough
to accidentally meet few trail runners on one of our hikes that their
determination would stick into my heart so deeply and I instantly would get the
same running fever. I recall one of my ordinary weekends spent in beautiful
Hong Kong nature. We met trail runners several times with the inscription above
their bibs - "The North Face 100". "Oh my God, those are the same races as
mine in Thailand", the thought just stabbed my head. Even though, here in Hong
Kong it looks more difficult with higher altitude. But regardless, those are
all old wolfs here and they seemed just fine. With each and every trail runner
we met that day, I sent my greetings and wishes for a safe road, also
recalled my own feelings and experiences a year ago.
After this, slowly I
dipped into this myself. Firstly, quite carefully, but gradually with gained
self-confidence, the desire to run grew rapidly itself. It’s hard to say what
exactly is giving me such a great pleasure. In most cases, my ankles and knees
are sore after every run, it’s technically difficult to place feet right, and
constantly focus on the road.
I don’t think about
anything while I’m on trail. In fact, I simply can’t. One departed away idea
would immediately take me out of my path; I would twist my ankle, trip over a
stone, a branch, fall and scratch. Just day dream and some random branch would
painfully block your view and hurt eyes. No, here we have to be very focused
and cautious. But that is precisely what gives one of the biggest joys and
satisfactions. Nowadays, at the same time I can listen to a friend, openly
telling the story of his life sins, and at the same time think of what to cook
for dinner, mentally laugh that my friend's expressiveness reminds me of
someone on Mexican TV series heroes (what was his name again?), and I still
have time to think of my mom and dad. Thoughts often go astray somewhere else,
and to keep your concentration on one particular subject and thought seems like
almost impossible. Even a single page of a book is already hard to read without
any interrupting thought and not that significant usually. This is why the
discovery of trail running provides me such a great pleasure and I would say
even luxury for today - it makes thinking about anything else impossible. No
meditation, deep breathing, yoga lessons. Everything is happening here and now.
Sounds mute down and slowly disappear with single step left behind, and
everything you can think of at this given moment is simply: "branch,
another branch, be careful, here's one more", "stone, place your foot
on the other side ... now your other one to the opposite side... don’t slip…
bend your knees and move up slowly, there’s no rush, no one is competing with
you, there is nothing to prove to anyone", "finally, a straight path", "Oh no,
stairs again! I hope it won’t be that many of them as last time",
"Gosh, I hate those stairs ... my legs hurt so much, I can’t do it
anymore - yes you can!... [With each step] I hate, I hate, I hate you ... Why
is it so hard, after all my previous training, it should be way easier this
time… No, Giedre, just a little bit, a few more steps and that’s it, run until
you won’t be able to breathe… Oh my sweet God, I can’t do it anymore… can’t…
Oh, I can see the end! ... Okay, I can do that actually…. Just few steps up. ..
Slowly, slowly, just don’t stop by any means, the end is near and you can! ...
How hard it is ... breathe ... the last step!". And that’s what happens in my
head for nearly 2 hours until imaginary finish line comes to my view. Heart is
filled with unspeakable joy, pleasure and a sense of pride.
And people ... You have
to see that excitement in me when I meet a trail runner. Indescribable feeling
to see him coming in front of me, I say hi, and smile. That half minute, or
even less, is inspiring and invigorating. I always wish them luck and if the
runner seems very experienced too, I feel nothing less than great admiration,
and burn in desire to meet him again later, hopefully, to talk. During that
brief moment, I take a deep peep at his muscle power; even create a story about
what he does in life, what he is working at, where he lives, what are his likes
and dislikes. Stupid, childish and I know that. But still, it seems to me that those
people deserve special respect. Whatever they would do in their life,
successful or not they would be, I believe in their self discovery while in
nature. And this is not as easy as you think. It is a long way which asks lots
of sweaty courage to beat all "I can’t", "I’m all sore, why I need it", "Why I torture myself that much" and similar thoughts, which always, let me
emphasize, ALWAYS plague despite the fact that they are dealing with running
enthusiast.
The fact that I succeeded my 15 km or trail run today, asks to scream
about it to the whole world and every single friend. But please don’t take it
wrong, it’s not an empty pride, way of showing my cool or an empty quest to
price me. No, not at all. I do it, because I want to share my joyful achievement
with people who are important to me. It is also a personal acknowledgement of
hard work, long and bumpy road. But I didn’t stop and reach everything
sometimes even without knowing what was waiting ahead. I also want to share
this happiness with others and immediately fantasize about other trails ahead.
For me it is exciting, VERY EXCITING!
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą