Kalėdoms noriu vėl bėgioti / All I want for Christmas is to run again

(scroll down for English)

Bėgimo batelius vėl apsiaviau tik po geros savaitės. Nerimtai skamba mano tokios bėdos, tačiau trumpam sustojusi daryti tai, kas, atrodo, visada buvo taip lengva ir natūralu, supratau, jog bėgiojimas jau seniai įprasmino didelę mano gero ir laimingo gyvenimo dalį.

Nors ne, gal kiek dramatizuoju. Aš visada bėgiojau ir jaučiau malonumą. Ne dėl to, kad bėgdama atsikračiau nepasitikėjimo savimi rinkių aplink juosmenį, ne dėl tos kiek piktdžiugiškos šypsenos, kuomet taip lengvai aplenkiu laiptais lipančius nualsusius žmones, ir tikrai ne dėl triumfo akimirkos ryte, kai naujai pradurta diržo sagtis ir veidrodyje besipuikuojančios dailiai išryškėjusios raumenų linijos kojose simboliškai pažymi naujos “aš” atėjimą. Taip, visa tai egzistuoja ir motyvuoja daugelį žmonių. O kur dar sveiko gyvenimo būdo kultūra, prekių ženklų skatinamos sporto mados ir atletiško kūno kultas. Apgaudinėčiau save ir kitus, jei tai neigčiau. Žinau viso to įtaką ir sau pačiai. Tačiau beveik kas dieną pramerkusi akis degu noru bėgti ne dėl to, jog vakar nusipirkau naują sportinę liemenėlę, šiandien prisijungsiu prie sportiškų vaikinų būrio ar savo ilgomis kojomis atkreipsiu praeivių dėmesį. Aš bėgu, nes paprasčiausiai negaliu be to gyventi.

Nuostabus 20 km bėgimas Aberdeen (Honkongas) pakrante.
Wilson Tang nuotrauka

Jei sunku mano mintis susieti su Jūsų asmenine patirtimi, pagalvokite apie tai, be ko Jūs negalite gyventi. Galbūt tai muzika, su kuria pabundate, einate į darbą, kuriate, dainuojate, grojate, šokate, ar tiesiog klausotės, galbūt tai kompiuteriniai žaidimai, kuriuose gyvenimas teka daug įdomesne srove, kavos puodelis gerai dienai ryte, valgio gaminimas, vyno vakarai su draugais, kino filmai, tapymas, rašymas, meilė gyvūnams, kelionių ir nuotykių troškimas - tai, be ko nebūtų Jūsų, kas natūraliai gyvena jumyse. O jei to nebedarytumėte?

Tai, kas Jums yra Jūsų aistra, man yra bėgimas. Ir aš nebūtinai esu geriausia šitoje srityje, siekiu laimėti, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas. Aš bėgu, nes negaliu nebėgti. Man patinka bėgimo procesas labiau nei jo suteikiamas rezultatas. Kiekvienas žingsnis, rankų mostas, juosmens pasukimas, prakaito lašelis, įkvėptas oro pliūpsnis, nuovargis ir sunkumas - aš mėgaujuosi absoliučiai viskuo. Kai ypatingai sunku, kai, atrodo, visas kūnas šaukia “gana”, “sustok!” - net ir tai reiškia dar vieną gilesnį savęs atradimą.

Kelis mėnesius rimtai treniravausi 10 kilometrų varžyboms. Nors nesu profesionali sportininkė, jei jau pasiryžtu dalyvauti varžybose, stengiuosi iš paskutiniųjų tam, kad aplenkčiau save. Tad ir dabar bėgiojau kuo ilgiau, kuo greičiau, derinau įvairius treniruočių metodus tarpusavyje (intervalai, ištvermės skatinimas, treniruotės skirtingoms raumenų grupėms stiprinti, bendruomeniniai bėgimai). Kas dieną į darbą nešdavausi sportinę aprangą ir vėliau skubėdavau išjudinti per dieną užsisėdėjusį ir fizinės iškrovos šaukiantį kūną.

Prieš varžybas itin jaudinausi, kadangi galvoje sukosi viena mintis - ir šį kartą turiu bėgti greičiau nei anksčiau, turiu aplenkti save ir kiek įmanoma daugiau kitų dalyvių. Kai pagaliau tai padariau, beveik kitą dieną sunegalavau. Nesuprantu kodėl, bet nusilpo organizmas, ėmė skaudėti kojos, eidama į darbą kelis kartus pritrūkau kvapo, o lipdama laiptais norėjau sustoti ir pailsėti. Susirūpinusi savo sveikata atlikau kraujo tyrimą, kuris didesnių organizmo sutrikimų neužregistravo. Vis dėlto, teko kiek palaukti ir sustabdyti visas treniruotes.

Po 10km bėgimo su Tuyana ir Evgeniia

Tuomet bėgimo ėmiau laukti tarsi Kalėdų. Tikiuos, kad ir šio įrašo pavadinimas Jūsų nesuklaidino. Man viskas gerai, kaip ir visada, esu puikios formos, sveika, gerai nusiteikusi ir sportiška. Tačiau nebėgimo periodas buvo nerimastingas.

Pabudau su mintimi - jau šiandien. Tą rytą planavome bėgti apie 14 kilometrų. Po daugiau nei savaitės ne-treniruočių ir visiškos kūno stagnacijos, šis atstumas, nors nėra neįveikiamas, atrodo pakankamas iššūkis. Vis tik, džiaugiausi kaip vaikas vėl užsivilkusi sportinę aprangą ir kelis kartus patampiusi tvirtai užrištus bėgimo batelių raištelius, pasiruošiau svarbiausiam savaitės įvykiui. Ir šį kartą tikrai nedramatizuoju, nes būtent taip ir jaučiausi. Susitikome su draugais; sutarėm - greitai nebėgsime ir visi laikysimės drauge. Taip ir padarėm. Iš pradžių, atrodo, itin lėtai, vos greitesniu nei ėjimo tempu išbėgome.

Po poros kilometrų nepastebimai atitrūkau nuo savo grupės. Nežinau, ar įmanoma tai paaiškinti logiškai, tačiau nesinorėjo bėgimo džiaugsmu dalintis su niekuo kitu. Susikoncentravau į savo kvėpavimo dažnį, lengvus rankų mostus ir periodiškų bėgimo žingsnių garsą. Tąkart tiesiog bėgau viena ir be galo tuo džiaugiausi. Kelis kartus garsiai pasakiau sau pačiai - “aš vėl bėgu”. Džiaugiausi kiekvienu žingsniu, kiekviena nubėgta minute, kelio vingiu ar kilometru. Absoliučiai viskas teikė džiaugsmą, ir aš net nebandžiau iš galvos išvaryti nuolat besisukančios minties -  pagaliau vėl esu savimi, kvėpuoju sau, jaučiu kūno ir minčių harmoniją.

Reklaminis bėgimas su draugais, kolegomis ir viršininku

Be abejo, taip būna ne visada. Šiandien bėgti buvo itin sunku. Į veidą pučiantis šaltas vėjas, kiek pažliugęs neasfaltuotas kaimo kelias, keli sluoksniai drabužių kiek apsunkino procesą, porą kartų, kaip ir visada, norėjosi apsisukti anksčiau, sustoti, pailsėti. Pradėjo skaudėti kojos, šalo rankos, ant nosies susikaupusio prakaito lašeliai kaip mat ėmė šalti ir gelti odą. Tačiau net ir tai teikė malonumą, nes įveikusi planuotą atstumą, dar ir dar kartą įrodžiau sau, jog nesu ta, kuri lengvai pasiduoda.  

O ar sakiau, kad negaliu nebėgti? Jei dar to negirdėjai, mielas Kalėdų seneli, šioms šventėms noriu išlaikyti šį nuostabų bėgiojimo džiaugsmą ir juo užkrėsti aplinkinius.

--------

All I want for Christmas is to run again

I have shod my running shoes again only after a good week. Although that kind of troubles do not sound seriously, but by stopping doing what seemed have always been so easy and natural, I realized how much running has put sense to my conception of good and happy life.

Though not, perhaps there is too much drama in those words. I have always been jogging and felt a great pleasure of it. Not because of melted safety wheel of low self-esteem around my waste, neither because of this sinisterly glee smile when you out-walk all breathless people climbing high stairs, and certainly not for that moment of morning glory, when a newly pierced hole in a belt buckle and delicate shown lines of muscular legs symbolically mark a birth of new me. Yes, it's all there and motivates many people; just as well as a new trend of healthy lifestyle, world brands imposed sport fashion and cult of athletic body. All this truly play a significant role and I know how it works. However, almost every day I wake up with a desire to run not because of my new sports bra I bought yesterday, or that today I’m going to join a squad of sporty guys, nor because my long legs might be checked out by passersby. I run simply because I cannot live without it.

With Zhenia before our best 10k start in Unicef charity run

If it is difficult to link my thoughts with your personal experience, think about something you cannot live without. Maybe it's the music you wake up with and go to work, the music you compose, sing, play, dance with or just listen; supposedly it’s a computer game, where life is much more exciting; or a good cup of coffee for a start of a day, cooking, wine evenings with friends, movies, painting, writing, love for animals and pets, desire of travel and adventure – anything which naturally lives inside you. And what would happen if you suddenly stop doing all this?

Your biggest passion is running for me. And I am not necessarily the best here. I want to win, but this is not the main goal. I'm running because I cannot not to run. I like running process rather than the result it gives. Each step, arm swing, waist rotation, sweat droplet, air burst, even fatigue and difficulty - I enjoy absolutely everything. And those particularly difficult moments, when the whole body screams ‘enough’, ‘stop!’ – even they mean another deeper self-discovery.

I’ve been training myself hardly several months before my 10k race. I am not a professional athlete, but when I decide to compete, I do everything to outperform my past self. And therefore I ran longer, quicker, combined different training methods (interval, endurance, core training and social runs). My sportswear has been carried to work almost every day though after a long motionless hours I could stir my body and blow a life in it again.

I’ve been nervous before my race in Unicef charity run. A thought - that this time also I have to be faster than before, outrun myself and as many others as possible - were spinning in my head restlessly. And when I finally did it, my health got worse almost the next day. Without a real reason my body weakened, legs began to ache; I lost breath on my way to work and almost stopped for a rest in a middle of staircase. Concerned about my health condition I ran a blood test, which happily haven’t registered any abnormality. However, I temporalily stopped all my workouts.

With JCDISI team in "Run to TEN" event before our Social Innovation Festival

Then I started to wait for running more than for Christmas. And there is nothing to worry about, as always, I am in excellent condition, healthy, well-minded and sporty. However the non-running period made me anxious.

That morning I woke up with the thought – it’s today. We planned to run about 14 kilometers. After more than a week of full body stagnation, this distance, though not that insurmountable challenge, still appeared to be sufficient enough. With my sportswear and firmly tide laces I felt happy as a kid prepared for the highlight of a week. And this time I’m not exaggerating. Really, that was exactly how it felt.

We met with friends and agreed not to run fast – all shouldstay in a same bunch. So we did. At first, it seemed to be very slow, barely faster than walking pace jog. But couple of kilometers later, I left the group behind me. Not because I was running faster, but because at that time I didn’t want to share the joy of running with anyone else, if that could logically make any sense. I focused on my breathing rate, light hand motions, periodic sound of my own footsteps and a beautiful nature around me. That time I ran alone for myself and felt utterly happy. Even words ‘I'm running again’ slipped out of my mouth. A delight at every step, every minute on the trail, road curve and kilometer… Absolutely everything proved the joy of body and mind harmony.

Of course, this is not always the case. Today's run was quite difficult. Cold wind blew in my face, unpaved rural road, and few layers of clothing have made the process a little bit complicated, for few times, as usual, I thought of turning back or stopping to rest. My legs and knees started to ache, hands froze, and accumulated sweat droplets on my nose instantly became cold and stung the skin. However, even this gave me pleasure: the completion of planned distance yet again helped me to prove myself – I’m not a quitter.

Did I mention I cannot not to run? If not, dear Santa Claus, all I want for Christmas is to keep this amazing joy of running inside me and share that feeling with more and more people around.