Įprastas pirmadienis manęs niekada itin nedžiugindavo. Su juo ne tik prasidėdavo nauja savaitė, kuri iš tiesų nereiškia nieko naujo. Tas pats darbas, tie patys mokslai, dar vienas kito savaitgalio laukimas ir dienų skaičiavimas. Galbūt ir būdama čia, Švedijoje, greitai pajusiu rutiną, tačiau kol kas man pirmadienis – ne tik puiki savaitės, bet ir kažko naujo bei nepatirto pradžia.
2010 m. rugpjūčio 31 d., antradienis
2010 m. rugpjūčio 28 d., šeštadienis
Mano kambarys, arba aš ir 11 vyrų
Šeštadienis. Sėdžiu viena kambaryje. Aplink nieko nėra. Visi išėjo, kas į miestą, kas su draugais susitikti, kas kažkur kitur. Ramu čia. Nors negaliu skųstis, Švedija pakankamai rami šalis, bent jau šis miestas. Nesigirdi nuolatinio mašinų ūžesio, didelio ir modernaus miesto gaudesio, nuolatinio žmonių šurmulio. Nors gyvename visiškame studentų rajone (Ryd‘e), mūsų namas tikrai labai ramus, nors ne visada. Bet apie tai vėliau.
Per visą šį laiką (beveik pusantros savaitės) nieko nerašiau, kaip atrodo mano laikini namai. Nors šiuo žodžiu jų dar nevadinu. Jei noriu pasakyti, kad einu namo, kol kas sakau „Einu į butą“. Natūralu, juk negali namais vadinti vienos, kur, nors ir turi savo kambarį, jame yra tik stalas su keturiais stalčiais ir nedidelė spinta be lentynų.Tokį kambarį aš radau tik atvažiavusi. Tokia ir buvo pirmoji naktis. Iš lagamino pasiėmiau reikalingiausius daiktus, išsitraukiau draugų dovanotą Lietuvos vėliavėlę, ją pasikabinau prie lango. Išsitraukiau giliai įgrūstą miegmaišį ir miegojau ant grindų. Pagalvę pasidariau iš kelių megztinių. Pailsėt nelabai pailsėsi, bet Aiesec‘e dar ne taip tekdavo miegoti :) Taip tęsėsi keturias naktis.
Kambario sienos baltos, kai kur itin purvinos ir nutaškytos net neįsivaizduoju kuo. Vos tik atvažiavusi sakiau, kad reikės persidaržyti, kad būtų jaukiau. Gal labai ir nenustebinsiu, tačiau greičiausiai tai bus žydra spalva. Tai dėl to, kad viskas derintųsi tarpusavyje. Nusipirkau čiužinį, kuris yra baltai mėlynas, mėlyną pagalvę ir žydrą dekutį. Bent jau turiu ant ko miegoti ir kuo užsikloti.
Kiti daiktai atsiras pamažu. Nors jau dabar turiu vieną mažą staliuką, lempą prie lovos ir kėdę. Kadangi kambarys mažas, nelabai ko ir pirisidėsi.
Tiesa, šį įrašą taip pavadinau ne specialiai. Mano kambaryje iš tiesų nuo vakar apsigyveno 11 vyriškių. Kol kas nesipykstam ir telpam. Tai fotografinis paveiklas.
 |
| Šį staliuką gavau dovanų. Lempą taip pat. |
Stengiuosi kurti jaukumą aplink save, kad pačiai būtų geriau ir smagiau gyventi.
 |
| Tęsiu tradiciją miegoti ant čiužinio. |
 |
| Tai pirmasis mano daiktas kambaryje. Jūs visada su manimi, mano draugai :) |
 |
| Interjero papuošimas - minimalistinio stiliaus moderni lempa. |
 |
| Mano numylėtieji vyrai. Šį paveikslą atidavė už dyką. Mums dar neįprasta, bet Švedijoje žmonės linkę tiesiog atiduoti jiems nereikalingus, tačiau vis dar funkcionuojančius daiktus. |
 |
| O štai akmuo, su kuriuo aš tą paveikslą, na, bent jau kobinukus, ant kurių jis pakabintas bandžiau pritvirtinti prie sienos. |
 |
| Mažytė virtuvė |
 |
| Aidžio kambarys - svetainė. Be stalo ir jis jau turi lentyną knygoms ir kilimėlį. Viskas gauta dovanų. |
 |
| Renatos kambarys, reikia pripažinti, atrodo gražiausiai. |
 |
| Bet ji neturi paveikslo, kokį turiu aš :) |
2010 m. rugpjūčio 22 d., sekmadienis
Linkopingo universitetas ir žmonės jame
Linkopingo universitetas ir studijos jame, be abejo, yra pagrindinė (tačiau ne vienintelė) priežastis būti Švedijoje. Jau pačią pirmą atvykimo čia dieną nuėjome užsiregistruoti ir iš arčiau susipažinti su vieta bei pabandyti įsijausti į tarptautinių studentų vaidmenis.
Svarbiausia turėti dviratį
Pirmas įspūdis, kurį atvykėliai susidaro apie Linkopingą paprastas: nedidelis, gražiai sutvarkytas visiškas dviračių miestas. Tą patį pamatėme ir mes. Čia įprastai iš vieno tašto į kitą galima susigauti nuosavu automobiliu, autobusu, kur ne kur galima pamatyti ir taxi. Yra ir traukinių, tiesa, tarpmiestinių, tačiau daugelis miestelėnų ir, ko gero, visi čia esantys studentai mieliau renkasi dviračius. Taip tiesiog daug greičiau pasieksi norimą vietą, nes viešasis transportas pakankamai brangus, o automobiliu tenka apvažiuoti didelį lanką, tad galų gale pigiausias, o ir greičiausias būdas keliauti po miestą išlieka dviračiai.
2010 m. rugpjūčio 20 d., penktadienis
Hej, Hur mar du? arba pirmasis laiškas namo
Iš laiško namams.
Kai iš Rygos uosto mane išlydėjo tėvai, visi keturi keliauninkai susiradom savo kajutę. Pridedu nuotrauką, kokia ji ten minetiūrinė buvo. Bet vietos užteko, nors lagaminai tai visos vos vos sutilpo. Paskui iškart išėjom į denį ir stebėjom, kaip pradeda keltas plaukti. Visai smagiai, man patiko plaukti, jūra rami, nesiūbavo per daug, tik naktį, apie kokią 5 val. pradėjo labai siūbuoti, tai nuo to siūbavimo net pabudau, tiksliau, mes visi pabudom, bet tik ryte susižojom, nes naktį neprisipažino niekas :)
Per vakarą apžiūrėjom keltą, stebėjom koncertą, šokius. Aišku, lietuvių kelte buvo nemažai, tad tie, kurie garsiausiai rėkia, daugiausiai geria ir labiausiai veržiasi prie automatų lošimų aparatų, tai lietuviai:)
Kai negali nerašyti
Visą gyvenimą stengiausi vadovautis viena gera taisykle - jei gali nerašyti, nerašyk. Niekada nemėgau ilgiausių pasakojimų apie tai, ką kažkas valgė, kaip miegojo, ką pagalvojo, o ką pamiršo. Dar blogiau, kai visą tą rutiną daugelis stengiasi tarsi suherojinti, pridėti protingų kitų žmonių ištartų žodžių, visiškai tarpusavyje nederančių, tačiau be galo gražiai skambančių frazių ir apsimesti sukūrus šedevrą. Be abejo, visi tam turime teisę, tačiau kaip su galimybėmis? Galbūt klystu, tačiau manau, kad ne man vienai skaitant kitų laimės, nuostabos ar susižavėjimo emocijas turinčius sukelti tekstus mintyse kyla klausimas "kiek visa tai tikra?".
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
