Iš proto vedantis TransLantau / TransLantau madness

(Scroll down for English)

"Noriu būti pirma!"  ̶ likus vos trims dienoms iki varžybų sklandų pasiruošimą ir vidinę ramybę aukštyn kojom apvertė šis minties akibrokštas.

Pagalvojusi taip, pati net kiek išsigandau   ̶ kur iki šiol manyje tokios mintys slėpėsi? Tiesa, apie pelnytą prizinę vietą varžybose svajojau jau seniai. Tik gal ne taip drąsiai, kiek paslapčia nuo savęs pačios, norėdavau atbėgti trečia ir, nors ir viena koja, bet užlipti ant nugalėtojų pakylos. Tačiau toks vidinis dialogas labai greitai baigdavosi realiai įvertinus situaciją ir milijoną kartų įtikinus save   ̶ varžybas laimi sportininkai, o ne mėgėjai.

Išsigandau tokios minties. Vos antrą kartą dalyvaudama kalnų bėgimo varžybose ir rimčiau pradėjusi treniruotis tik prieš tris mėnesius, jau svajoju apie olimpą. Ir netgi ne trečios vietos, kaip anksčiau, o pirmos užsigeidžiau. Racionalioji aš iš karto ėmėsi darbo   ̶ "ką tik pradėjai, kiti žmonės treniruojasi porą ̶trejetą metų, o tu jau dabar nori laimėti. Nelogiška, ir svarbiausia, nesąžininga kitų atžvilgiu. Pergalę turi užsitarnauti, ją prisijaukinti pamažu". Atrodo, viskas suprantama ir aišku, tačiau visvien... Įstrigo. Net gautas varžybų numeris tik man suprantamais būdais žadėjo sėkmę. 0140. Pamačiusi labai apsidžiaugiau, nes sudėjusi visus skaičius iki vienaženklio, gavau 5. O tai   ̶ mano laimingas varžybų skaičius. Kaip ir 7, ar visi kiti nelyginiai skaičiai, nes būtent tokius nešdama ant savo krūtinės pasiekiau geriausių rezultatų. Neklauskite viso to prasmės, vargu ar jos čia išvis galima rasti. Šamaniškas savimotivacijos ritualas.

Dvi dienas negalėjau tinkamai bendrauti su žmonėmis. Atrodžiau sunerimusi, mintys klaidžiojo tik menamais varžybų keliais, su manimi stovėjo prie starto linijos, bėgo man bandant viską įsivaizduoti ir iš anksto numatyti tolimesnę bėgimo renginio eigą. Milijonus kartų tikrinau varžybų informaciją, skaičiau viską, kas tik buvo su tuo susiję, kasdien pergalvodavau, kokią aprangą pasirinkti, kaip geriausia nukeliauti į varžybų vietą, ir, kvaila, bet netgi kaip pasidažyti, kad atrodyčiau gražiai, tačiau natūraliai   ̶ TransLantau man buvo kaip ilgai laukta šventė.

Varžybų išvakarėse tradiciškai sudorojau porciją makaronų (kad ryte užtektų jėgų įveikti visą 15 kilometrų atstumą), skrupulingai susidėjau daiktus, dar kartą nublizginau savojo mūšio amuniciją ir susiruošiau miegoti anksčiau nei įprasta. Keltis teko ankstokai, truputį po 5 ryto jau buvau gyva ir pusiau entuziastingai, pusiau baugiai ėmiau ruoštis vos už poros valandų skelbsiamam startui. Pusryčiams ant stalo manęs jau laukė bananas, dubenėlyje  ̶ avižinė košė. Šiukštu, jokių eksperimentų prieš varžybas, tik tie patys čempionų pusryčiai   ̶ greitai suteikia energijos, taip pat greiti suvirškinti, visada skanūs.

Aš, Mohamed ir Tony į Mui Wo plaukėme keltu. Nors jis išplaukia 7.10 ryte, jau prieš pusvalandį sąžiningai laukėme. Mano iniciatyva, bijojome didelių minių ir galimybės netilpti. Tilpome ir didžiausią Honkongo salą pasiekėme gerokai anksčiau reikiamo laiko, vėlgi, mano pageidavimu. Keista ir kiek netikėta tokia praktika žmogui, visur vėluojančiam bent 5 minutes.

Paplūdimyje vos pamačius iš tolo atpažįstamas palapines su varžybų simbolika, širdį pervėrė nedidelis jaudulys. Šiandien esu kiek ramesnė ir jau nebe taip jaudinuosi, kaip kad vakar ar prieš porą dienų. Ėjau su “kas bus, tas, galvodama vienaip ar kitaip vis vien nieko nepasieksiu” nusiteikimu, ir “geriau susikoncentruoti į patį startą bei išspausti viską, kas tik įmanoma geriausio” savimotyvacija.

Planavau ateiti kuo arčiau starto linijos. Entuziastingi bėgimo aistruoliai, nelabai suprantantys tikrojo tikslo, be didelių pykčių užleidžia kiek rimčiau nusiteikusius sportininkus ir jais besijaučiančius mėgėjus į priekį, tad aš tuo naudodamasi tempiau kartu Mohamed'ą   ̶ kuo arčiau starto linijos pradėsime, tuo mažiau žmonių maišysis po kojomis. O taip ir būna, vos tik organizatoriai paskelbia startą, bent jau pas mus Honkonge, niekas per daug nesiplėšo ir vos pabėgę 5  ̶10 metrų nusprendžia įsiamžinti asmenukėje   ̶ “žiūrėkit visi, aš bėgu!” Nors to bėgimo čia mažai, daugiau grūsties ir nereikalingo stabdymo. Bet šį kartą ir vėl pasisekė užsiimti pakankamai gerą starto poziciją, tad per didelio nerimo nekilo.

Apie pustrečio šimto bėgikų su šypsenomis pradėjo savo 1,5  ̶3 valandų kelionę. Iš Silvermine paplūdimio išbėgome kartu su dar penkiais šimtais 25 kilometrų dalyvių. Pasiryžusius įveikti 50 km. organizatoriai paleido prieš valandą, o 100 km. startas buvo duotas dar vakar. Neneigsiu, bėgti buvo sunku. Kalnai, nors ir ne tokie aukšti kaip kitų distancijų bėgimų, pakirto kojas, užgniaužė kvapą ir išdžiovino gerklę. Kelis kartus norėjau pasukti laiką į priekį ir kuo greičiau baigti visą trasą. Su kiekvienu nubėgtu kilometru svajojau apie finišo liniją, įsivaizdavau, kaip ją kirsiu. Motyvuodama save bandžiau pajusti net tą pačią euforiją, kuri apima tuomet, kai nubėgti kilometrai atsiduria už tavo nugaros. Galvojau ir bėgau kiek galėdama greičiau. Net tik dėl norimo rezultato ir to saldaus tikslo įveikimo jausmo, greitį palaikė nuolatinis bandymas pabėgti nuo “ką aš čia darau, kam ir ką bandau įrodyti, apskritai, kad viso to reikia” ribojimų.

Vos po pirmojo kilometro, iš lygaus ir asfaltuoto kelio pasukome siauresniu. Nustebau, jog priekyje manęs išsirikiavę bėgikai be didesnių ambicijų jau pirmąją savo kliūtį bandė įveikti lėtai ir gracingai. "Kas čia dabar?"  ̶ nuoširdžiai stebėjausiir kartodama anglišką excuse me, lenkiau visus bėgimo varžybų ėjikus pro kairįjį šoną.

Pirmą kelio pusę stengiausi taupyti jėgas. Žinojau, kas manęs laukia, nes ruošdamasi šiam iššūkiui, trasą jau buvau įveikusi dukart. Puikiai atsimenu: aukščiausias mano distancijos taškas pirmiausia apdovanoja net keturiais laiptelių komplektais, kurių anksčiau gėdingai nesugebėjau įveikti bėgimo žingsneliu. Tik vėliau pamačiau ir įsitikinau, kad nieko čia labai gėdingo nėra, visi kopia ir dėl to nesijaučia blogai.

Kelyje spėjau ir pasidžiaugti, kad šiose varžybose nė viena moteris per visą tą laiką manęs neaplenkė. Dėl to, kelinta bėgu šį kartą, nors ir apytiksliai, nuspręsti buvo sunku. Žinojau, kad priekyje manęs jų buvo keletas, tačiau negalėjau pasakyti, kiek jų kovojo su 25, o kiek su 15 kilometrų atstumu. Vos po kelių kilometrų nelenkė manęs ir vyrai. Keliolikai minučių neplanuotai prisijungiau prie nedidelės grupelės, kopiančios į aukščiausią 560 metrų tašką. Bet galiausiai visi išsiskirstėmė ir, pagal galimybes, nubėgome savais keliais ir greičiais.

Jau po pirmojo laiko kontrolės punkto priekyje savęs nebemačiau nė vieno bėgiko. Nejaučiau ir žingsnių už savęs. Tiesa, bijojau dairytis atgal. Sąmoningai to niekada nedarau   ̶ kam žvalgytis atgal, visada reikia žiūrėti tik į priekį! Atsisakiau ir sustoti vandens ar specialiai mums paruoštų greitų užkandžių   ̶ bananų, apelsinų, sūrio. Litrą vandens nešiau ant savo pečių pati, kuprinės kišenėse turėjau energetinės želė pakelį.

Iki finišo likus vos porai kilometrų kelyje ėmiau sutikti atsitiktinių žmonių. Keliautojų, gamtos mylėtojų, žygeivių. Su visais sveikinausi, o jie labai maloniai šypsojosi, traukėsi iš kelio ir linkėjo sekmės. O tai suteikė jėgų ir papildė sparčiai tuštėjančius manosios motyvacijos rezervuarus.

Pamačiusi finišo liniją bėgau kiek įkabindama. Visada taip darau per varžybas  ̶ atiduodu paskutines jėgas keliems šimtams metrų. Paskui tik pagalvojau, kad, ko gero, kitiems tai atrodė kvaila, niekas čia per daug neskuba, nes distancijoje praleistas laikas yra lakus ir, iš tiesų, kelios laimėtos sekundės nieko per daug neapsprendžia ir juo labiau neįrodo. Bet štai finišo linija kirsta, girdžiu padrąsinančius draugų šūksnius ir besišypsančius jų veidus. "Sveikinu, atbėgai antra",   ̶ negaliu patikėti draugų skubiai skelbiama naujiena.

Po daugiau nei 10 metų vėl užlipau ant nugalėtojų pakylos. Kiek tas vienas mažas laiptelis man tuomet reiškė! Visi žmonės kaip žmonės, džiaugiasi, o aš slapčia graudinuosi ir vis dar negaliu patikėti. "O čia Jums prizas už pirmą vietą jūsų amžiaus kategorijoje",   ̶ be didelių iškilmių viena iš varžybų organizatorių man įteikė didelę kuprinę. Tik tuomet supratau, kad giliai širdyje slaptas troškimas nugalėti išsipildė. Antra tarp moterų, tačiau pirma savo amžiaus moterų grupėje. Taip ir norėjosi kartoti - pirma pirma pirma!

Greitai atsigavusi po šio sėkmingo starto jau pradėjau treniruotis kiek kitokiam, tačiau tokiam pat dideliam iššūkiui. Ne, daug didesniam iš tiesų. Tačiau vis dar nežinau, ar šios laimėtos varžybos nebus padariusios meškos paslaugos ir užmezgusios dar daugiau mazgų mano galvoje. Sportas, nors ir visada buvo pakankamai didelė mano gyvenimo dalis, staiga tapo viena iš pačių svarbiausių. Bijau net pagalvoti, kas laukia toliau.

-----ENGLISH-----

TransLantau madness

"I want to be the first!"   ̶ three days before the race this thought slapped in my face and turned all my smooth preparation and well maintained inner peace upside down.

Once thought, this new unexpected desire have scared me and I didn't foresee it at all, nor knew where did it come from. Well, truth to be told, I was always dreaming about well deserved award in some kind of running competitions. Perhaps not so bold and even secretly from myself, I always wanted to come third for once at least and even with one foot, but still climb onto the podium of recognition. However, those inner desires were forced to end soon by my realistic assessment of the situation and a million times repeated conviction   ̶ that type of competitions are won by serious athletes, and not enthusiasts.

This thought scared me. It's been only 3 month since I have started to train myself for a trail running, and 15 km at TransLantau supposed to be my only second competition. And then, wait... Was I already dreaming about the Olympus?! Not even the third place, as before, I was aiming for the top.

Luckily my reasonable "me" turned on fast and started to rationalize - "You have just started, while other people were pushing their limits for two-three years continuously. And now, is it that you want to just wipe it out, come and win? So illogical and most importantly, unfair to others. Victory is meant to win, it must be gained gradually".

That all seemed so clear and comprehensive. Still, it got stuck in my mind... Even my race number promised me success in the weird and very superficial way. 0140. Keeping this bib number in my hands I felt really happy. I sum all digits to a single-digit number and got 5. That's my lucky number! Same as 7 or any other odd ones, because particularly wearing them on my chest I have reached my personal bests and relatively high positions in few competitions before. And please do not ask me where did this superstition come from - it's a mystery for myself too... Just some self imposed shamanic ritual I always follow.

For two days I couldn't put my concentration to anything else. Most of times I looked anxious, thoughts were wandering through race track in my head, stood at the start line with me, ran together when I tried to anticipate further race flow way beforehand it. I lost the count of how many times I have checked the race website, read everything that had even a slightest relation with it, thought about the best outfit, how to reach the race location the fastest, and silly, but even seriously considered my make-up choices for nice, but natural look. Yes, TransLantau was my long-awaited festivity.

A night before the race I ate regular carb-stuffed meal - pasta. Traditionally, it suppose to keep me fuelled and provide enough energy for the entire race. Meticulously I packed all important items to my backpack, once again polished the arms of my own battle and fell asleep earlier than usual. Early as 5am. I was already awake. Somewhat enthusiastically, somewhat fearfully I was getting ready for my big start just few hours ahead. Banana and a bowl of oatmeal were waiting for this runner already. Nothing very special and magical, just well known meal without any surprises, a champion breakfast with a boost of instant energy, fast to digest and always delicious.

Me, Mohamed and Tony took a 7.10am fast ferry to Mui Wo. Forcefully induced by my initiative, we gathered half an hour earlier at central pier terminal, because I feared of possibly large crowds and taken seats. But fitted perfectly we reached the biggest Hong Kong island well before the required time, again, upon my request. Just say it, strange and unexpected desire of "5 minutes late" person. I know.

Well recognized event tents and branded flags were waving us from far in the wind and the little excitement have pierced my heart. But today I'm much calmer and do not stress out that much as yesterday or two days ago. I simply walked towards my start with "Let it be what it'll be, worries won't help me to achieve anything" attitude, and "let's just concentrate and squeeze out everything possible for the best" self-motivation.

Before the actual beginning I planned to come as close as possible to the start line. Surprisingly it's not that hard because all other running buddies don't know the real purpose of us doing it and without much hesitation let more seriously minded athletes and assertive amateurs come forward. Taking this into my account, I drag Mohamed together with me - the closer the start line, the less people blocking our way. And that's the usual case, as soon as the organizers give a start, the crowd runs no more than 5-10 meters and stops for a very serious testimony - a selfie. Well, at least here in Hong Kong to show "Look everyone, I'm running!" is more important than the running itself. Although it's still a question of how much running it involves, more congestion and unnecessary braking. But this time I'm again fortunate enough to take a good start position which released my anxiety.

Over 250 runners smilingly began their 1.5-3 hours journey. From the Silvermine beach we started together with another five hundred of 25 km. dedicated accomplishers. Those who determined to overcome 50 km. were released an hour ago, and the start for the whole 100 km. race was already given yesterday.

I will not deny it was difficult to run. Mountains, though not as high as for longer distances, but still overdrove my legs, choked my breath, and dried-up the throat. For several times I wished to fast forward the time and finish the course as soon as possible. But at the same time, every single kilometre left behind strengthen my desire to accomplish everything and the finish line was always in front of my eyes. I imagined it to pass through. For self motivation I even tried to induce the feeling of same euphoria which comes after crossing the finish line. I thought and, promise, it fled me faster. And the desire for a good result or the sweetness of overcame goal weren't my only drives. I also ran away from all "what am I doing here? Whom and what do I try to show off? Why do I need it all?" barriers.

Just after the first kilometre of flat, paved road turned narrower. Here other runners surprised me by less ambitious attempts to overcome their very first obstacle slowly and gracefully. "What is this?",  ̶ sincerely taken aback I had no other option than just repeat my "excuse me" and outrun all walkers on their left.

For the first half, I also tried to save energy, because this trail, as I clearly remember from the past two trainings here, has a steep summit with 560 meters incline. Everyone who plans to conquer it firstly is gifted by 4 sets of staircase which I, embarrassingly, couldn't climb in a running pace before. And today I saw and was convinced that this is actually nothing that much to feel shameful about, nearly everyone walks up and does not feel bad at all.

On my flee I even managed to rejoice that no women have passed me through today. Of course, there were a handful of female athletes who started ahead me, or sprinted through the messy crowd before. Although I wasn't sure how many of them challenged themselves with 25 and how many with 15 kilometres of trail run. That factor couldn't help me to indicate my approximate place in final rating. I didn't see many man outrunning me either. For a few kilometres, a bunch of trail runners unintentionally climbed atop the summit together. But we parted away soon, everyone in our own distances and speeds.

Since the first checkpoint I didn't see any trail runner in front of me. I didn't feel any steps behind either. True, I was also afraid to look back and usually I don't do it deliberately   ̶ you have to look ahead always! I also refused to stop for water and quick energy snacks  ̶ bananas, oranges and cheese. A litre of water I carried on my shoulders in a backpack together with few energy gels in pockets.

Few kilometres before the finish I started to meet more people on my trail. Travellers, nature lovers, trekkers. All were very friendly, greeted me with kind smiles, wished success and turned aside to give me a way. Those encounters gave me strength and filled my rapidly decreasing motivation reserves.

Seeing the finish line far ahead, I ran on my full speed. I always do so during any competition - give it all to push last several hundred meters. Only later I realized how silly it might look from aside. It's a trail run and no one is hurrying too much. Time spent in distance is volatile, in fact, a second here or there doesn't mean much and, more significantly, doesn't prove anything at all. But my finish line is crossed, I hear the shouts of encouragement and smiley faces of my friends. "Congratulations, you are the second," - breathless I still can't believe what my friends are saying.

After more than 10 years I climbed the podium again. Oh, how much that small step meant to me then! Everyone around seemed so happy and fulfilled, and me? I secretly became too sentimental and still couldn't believe of what had just happened. "And here is the prize for you for the first place in your age category",  ̶ without much hesitation and festivity one of the organizers gave me a large backpack. Only then I realized that the desire hidden deep down in my heart came true. Second among women, but first in my category. My inner voices didn’t stop to repeat - the first, the first, the first!

The recovery after the race was fast and I have already started to train for another equally big, no, even greater challenge. However, this victory might have just brought more confusion to my head. By all means, sport always played a very important role in my life. But suddenly, it might have just become one of the biggest. And I'm afraid to think of what lies ahead.

Read More

Pabėgti nuo savo minčių - į kalnus / Trail run away from my own thoughts

(Scroll down for English)

Bėgioti kalnuose pradėjau vos prieš porą mėnesių. Ir tik savaitgaliais, kai rytai laisvesni, o parvažiavus namo vis vien dar užtenka laiko pietų miegui. 

Prieš ir po 25 km. pačios sau mesto iššūkio Tailande praėjusiais metais niekada nebuvau bėgiojusi kalnuose. Toli, per ilgi atstumai tokiems bėgimams, sunku išmatuoti tikrą greitį, kadangi kiekvienas kilometras įveikiamas skirtingu laiku. Galų gale, kalnai nėra patys geriausi žmonių draugai ir tikrai nepadės, jei staiga pritrūks oro, pasidarys per sunku, pavargs kojos. Bėgant visada reikės žiūrėti į kelią, nes aplink pilna akmenų, nelygių laiptelių ar kitų įsišaknijusių kliūčių. Taip pat kalnuoti keliukai pailgina arba sutrumpina žingsnį, ir tai daro nuolat, neprognozuojamai, tad kartais reikia pašokinėti, sumažinti greitį, kilti i kalną, kol pakerta kojas arba stabdyti save leidžiantis nuokalne. Ne, tokie iššūkiai ne man, aš geriau sieksiu geresnių rezultatų kitais būdais, o mums užteks  įprastinių savaitgalio žygių su draugais, smagiais pokalbiais, įkvėpimo valandėlėmis ir jau kiek įgrisusiais 7/11 sumuštiniais pusiaukelėje.

Bet kartą kelyje užteko sutikti vos kelis bėgikus, kad pažvelgusi jiems į akis, tą pačią akimirką pasigaučiau bėgiojimo kalnuose virusą. Atsimenu, eilinį savaitgalį leidome nuostabioje Honkongo gamtoje, kol kelis kartus prasilenkėme su bėgikais, iš tolo matyti - tikrais šios srities vilkais. Visi su numeriais ir užrašu virš jų - "The North Face 100". Tos pačios varžybos, kaip ir Tailande! Tačiau Honkonge jos sunkesnės dėl itin kalnuotos teritorijos. Mano mintys iš karto nuskriejo atgal per vienerius metus, o kiekvieną bėgiką pasitikau su ypatingu pakylėtumu ir gero kelio linkėjimais.
Palengva pradėjau pati. Iš pradžių gana atsargiai, tačiau pamažu auginau pasitikėjimą savimi, o noras pats savarankiškai augo sulig kiekvienu bėgimo žingsneliu. Tiksliai sunku pasakyti, kas teikia tokį didelį malonumą. Dažniausiai po bėgimo skauda kulkšnis ir kelius, bėgant be galo sunku dėlioti kojas skirtingais žingsniais ir nuolat koncentruotis į kelią.

Bėgdama kalnuose apie nieką negalvoju. Tiesa pasakius, negaliu galvoti. Viena nukrypusi mintis iš karto išves iš kelio, tuoj pat paslysiu, nikstelsiu, išsisuksiu kulkšnį, užkliūsiu už akmens, šakos, pargriūsiu, nusibrozdinsiu. Užsigalvosiu, ir nepastebėta šaka pakirs ne kojas, o smogs tiesiai į veidą ir akis. Ne, čia turiu būti itin susikaupusi ir susikoncentravusi. Bet būtent tai ir teikia vieną didžiausių džiaugsmų ir pasitenkinimų. Šiandien tuo pačiu metu galiu klausytis draugo, atlapaširdiškai pasakojančio savo gyvenimo nuodėmes, ir tuo pačiu metu galvoti apie tai, ką gaminsiu vakare, mintyse juoktis, jog mano pašnekovo ekspresyvumas man primena kažkurio meksikiečių serialo herojų (vis neatsimenu jo vardo), taip pat spėju pagalvoti, kaip laikosi mama ir tėtis. Dažnai mintimis nuklystu kažkur kitur, o susikoncentruoti į vieną konkretų dalyką ar esamo laiko realijas jau, atrodo, tapo net neįmanoma. Net vieno knygos puslapio negaliu perskaityti nepagalvojusi apie kažką kito, dažniausiai ne itin reikšmingo. Štai todėl atrastas bėgiojimas kalnuotose vietose teikia tokį didžiulį malonumą ir, sakyčiau, šių dienų prabangą - jis verčia negalvoti apie nieką. Jokios meditacijos, giluminių kvėpavimų, jogos pamokų. Viskas vyksta dabar ir čia. Išnyksta ir naujai pasigirsta aplinka, o viskas, apie ką gali mąstyti šiuo duotuoju momentu yra tiesiog: "šaka, kita šaka, atsargiai, štai dar viena", "akmuo, dėk koją į kitą šoną... Dabar kitą į kitą pusę... Nepaslysk ant akmenukų... Stabdyk, sulenk kelius ir leiskis nuokalne palengva, nėra ko skubėti, niekas su tavimi nerungtyniauja, niekam nereikia nieko įrodinėti", "pagaliau tiesus kelias", "o ne, laiptai! Tikiuos, kad jų nebus daug", "siaubas, kaip aš nekenčiu tų laiptų... Pakirto kojas, daugiau nebegaliu... [su kiekvienu laipteliu] nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu tavęs... Kodėl taip sunku, juk jau bėgau anksčiau, turėtų būti daug lengviau šį kartą... Ne, Giedre, dar truputį, dar kelis laiptelius ir bus viskas, bet kol visiškai nebegalėsi kvėpuoti... O dievulėliau, nebegaliu jau, bet dar truputį... O, matau pabaigą!... Gerai, dar keli žingsneliai... Palengva, palengva, bet jokiais būdais nesustok, pabaiga jau arti ir tu gali!... O jetau, kaip sunku... kvėpuok... paskutinis laiptas". Ir taip beveik dvi valandas, kol galiausiai pamatau menamą finišo liniją. Širdį užlieja neapsakomas džiugesio, malonumo ir pasididžiavimo savimi jausmas. 

O žmonės... Kaip aš mielaširdingai sutinku tokius pat kaip aš. Neapsakomas jausmas pamatyti prieš tave taip pat kalnais atbėgantį žmogų, pasisveikinti, nusišypsoti. Ta pusė minutės, ar dar mažiau, įkvepia, suteikia jėgų. Mintyse visada jiems palinkiu gero kelio, o jei bėgikas atrodo dar ir labai patyręs, jaučiu didelį susižavėjimą, degu noru ji vėl sutikti vėliau, galbūt net pakalbėti. Per tą trumpą akimirką, spėju net nužvelgti kūno sudėjimą, akimis išmatuoti raumenų galią ir sukurti istoriją apie tai, ką jis veikia gyvenime, ką dirba, kur gyvena, ką mėgsta, ko ne ir t.t. Kvaila, žinau.  Bet vis tik man tokie žmonės atrodo verti ypatingos pagarbos. Kad ir ką darytų gyvenime, sėkmingi ar ne jie būtų, gamtoje daugelis ieško savęs, ten save ir atranda. Ir tai nėra itin lengvas kelias. Tenka daug paprakaituoti, įveikti visus "nebegaliu", "kaip skauda kojas", "kodėl aš save taip kankinu", "kam man to reikia", ir panašias mintis, kurios visada, leiskit pabrėžti, VISADA kamuoja nepaisydamos to, jog reikalų turi su bėgimo entuziastais.

Apie tai, kad nubėgau 15 km. kalnuotais keliais norisi išrėkti visam pasauliui, pasigirti draugams ir aplinkiniams. Tačiau tikrai ne todėl, kad parodyčiau, ar pasirodyčiau kažkuo išskirtinė, ar tam, kad aplinkiniai tuojau pat imtų mane šlovinti. Ne, tai darau, nes džiaugiuosi savo pačios pasiekimu, žinau, kaip sunku buvo kelyje, tačiau aš nenustojau, įveikiau tai, ką buvau užsibrėžusi įveikti dar nežinodama, kas manęs iš tiesų laukia. Aš taip pat noriu savo laime pasidalinti su kitais, išreikšti džiaugsmą ir tuojau pat svajoti apie kitus dar nebėgtus takus.

---

---------

IN ENGLISH

Trail run away from my own thoughts

I started trail running just few months ago. And did that only on weekends, when mornings are more free and you can still come back home early for sweet afternoon nap.

Today I ran on trail for the seventh time only. No, the eighth actually, but the first wasn’t as successful as it could be, so it doesn’t really count. But regardless, it all started with the simplest of envy and delight in seeing all those experienced runners on trails...

Before and after 25 km. of my self imposed challenge in Thailand a year ago, I have never run on trails. Too far, overly too long distances, difficult to pace right and every single kilometer differ from the previous in time and complexity. After all, the mountains are not our best friends and won’t help if you suddenly run out of air, it becomes too hard, or legs refuse to work anymore. Rocks around, uneven stairs, other rooted obstacles - you have to watch the road properly while running. One step is short while the other one is too long, and it would never get better, so unpredictable. Sometimes you need to bounce, reduce your speed, go uphill until your legs (or more, your mind) can’t handle it anymore. Trails will also slow you down while running downhill... "No!", once I thought, "that's not my fight, and I’d rather aim for better defined and measured goals. It also should be enough nature during my weekend hikes with friends, fun chats, inspirational moments and traditional 7/11 sandwiches at a halfway".

But once, it was enough to accidentally meet few trail runners on one of our hikes that their determination would stick into my heart so deeply and I instantly would get the same running fever. I recall one of my ordinary weekends spent in beautiful Hong Kong nature. We met trail runners several times with the inscription above their bibs - "The North Face 100". "Oh my God, those are the same races as mine in Thailand", the thought just stabbed my head. Even though, here in Hong Kong it looks more difficult with higher altitude. But regardless, those are all old wolfs here and they seemed just fine. With each and every trail runner we met that day, I sent my greetings and wishes for a safe road, also recalled my own feelings and experiences a year ago.

After this, slowly I dipped into this myself. Firstly, quite carefully, but gradually with gained self-confidence, the desire to run grew rapidly itself. It’s hard to say what exactly is giving me such a great pleasure. In most cases, my ankles and knees are sore after every run, it’s technically difficult to place feet right, and constantly focus on the road.

I don’t think about anything while I’m on trail. In fact, I simply can’t. One departed away idea would immediately take me out of my path; I would twist my ankle, trip over a stone, a branch, fall and scratch. Just day dream and some random branch would painfully block your view and hurt eyes. No, here we have to be very focused and cautious. But that is precisely what gives one of the biggest joys and satisfactions. Nowadays, at the same time I can listen to a friend, openly telling the story of his life sins, and at the same time think of what to cook for dinner, mentally laugh that my friend's expressiveness reminds me of someone on Mexican TV series heroes (what was his name again?), and I still have time to think of my mom and dad. Thoughts often go astray somewhere else, and to keep your concentration on one particular subject and thought seems like almost impossible. Even a single page of a book is already hard to read without any interrupting thought and not that significant usually. This is why the discovery of trail running provides me such a great pleasure and I would say even luxury for today - it makes thinking about anything else impossible. No meditation, deep breathing, yoga lessons. Everything is happening here and now. Sounds mute down and slowly disappear with single step left behind, and everything you can think of at this given moment is simply: "branch, another branch, be careful, here's one more", "stone, place your foot on the other side ... now your other one to the opposite side... don’t slip… bend your knees and move up slowly, there’s no rush, no one is competing with you, there is nothing to prove to anyone", "finally, a straight path", "Oh no, stairs again!  I hope it won’t be that many of them as last time",  "Gosh, I hate those stairs ... my legs hurt so much, I can’t do it anymore - yes you can!... [With each step] I hate, I hate, I hate you ... Why is it so hard, after all my previous training, it should be way easier this time… No, Giedre, just a little bit, a few more steps and that’s it, run until you won’t be able to breathe… Oh my sweet God, I can’t do it anymore… can’t… Oh, I can see the end! ... Okay, I can do that actually…. Just few steps up. .. Slowly, slowly, just don’t stop by any means, the end is near and you can! ... How hard it is ... breathe ... the last step!". And that’s what happens in my head for nearly 2 hours until imaginary finish line comes to my view. Heart is filled with unspeakable joy, pleasure and a sense of pride.

And people ... You have to see that excitement in me when I meet a trail runner. Indescribable feeling to see him coming in front of me, I say hi, and smile. That half minute, or even less, is inspiring and invigorating. I always wish them luck and if the runner seems very experienced too, I feel nothing less than great admiration, and burn in desire to meet him again later, hopefully, to talk. During that brief moment, I take a deep peep at his muscle power; even create a story about what he does in life, what he is working at, where he lives, what are his likes and dislikes. Stupid, childish and I know that. But still, it seems to me that those people deserve special respect. Whatever they would do in their life, successful or not they would be, I believe in their self discovery while in nature. And this is not as easy as you think. It is a long way which asks lots of sweaty courage to beat all "I can’t", "I’m all sore, why I need it", "Why I torture myself that much" and similar thoughts, which always, let me emphasize, ALWAYS plague despite the fact that they are dealing with running enthusiast.

The fact that I succeeded my 15 km or trail run today, asks to scream about it to the whole world and every single friend. But please don’t take it wrong, it’s not an empty pride, way of showing my cool or an empty quest to price me. No, not at all. I do it, because I want to share my joyful achievement with people who are important to me. It is also a personal acknowledgement of hard work, long and bumpy road. But I didn’t stop and reach everything sometimes even without knowing what was waiting ahead. I also want to share this happiness with others and immediately fantasize about other trails ahead. For me it is exciting, VERY EXCITING!

Read More