Sweet memories

Keista ar ne, bet po gerų dviejų savaičių namie, jaučiu itin sustojusį laiką. Švedija liko kažkur toli toli anapus Baltijos, kai bandau viską prisiminti, atrodo, kad ten praleidau ne 4 mėnesius, o vos 3 savaites. Negalvojau, kad viskas taip greitai pasibaigs. Dar kelte, matydama rytinės ir kiek ūkanotos Rygos vaizdus prisiminiau save, ką tik atsisveikinusią su tėvais, kiek drebančia širdimi, naujų vaizdų ir pojūčių laukiančiomis akimis. Dabar jaus viskas išgyventa. O buvo išties nemažai.

Kelionė į Helsinkį už 2 minučių galvos masažą

Helsinkis. Galimybė pamatyti šį miestą tarsi nukrito iš dangaus visai man to nesitikint. Grupiokas iš Kipro - Marios pasiūlė nemokamą kruizą iki Suomijos ir atgal. Argi galima tokiam pasiūlymui pasakyti ne?

Kaip pasakojo Marios, bilietą keturių žmonių kelionei keltu į Helsinkį ir atgal jam padovanojo Stokholme netikėtai sutiktas švedas. Abu pasišnekėjo ir pastarasis už šį malonų pokalbį padovanojo Marios bilietą.

Viską patikrinęs ir keletą kartų skambinęs į mus plukdinsiančias „Viking lines“, Marios pasiūlė keliauti kartu su juo. Kai klausiau kodėl, sakė, kad mes jam buvom labai geri – Aidis pakvietė į vakarėlį, o aš padariau masažą su galvos masažuokliu-orgazmatronu. Jam šis dalykėlis paliko didžiulį įspūdį. O mama mane išvadino kvaile, kai sakiau, kad šį daiktą vešiuosi su savimi į Švediją. Štai tau, niekada negali žinoti, kas ir kaip tau pagelbės!

Paties miesto apžiūrėti nespėjau. Dėl vaikinų vėlyvo ryto (iš po medžioklės kelte sunku atsikelti anksti), dėl jų nuolatinio fotografavimosi prie kiekvieno medžio, sniego krūvos ar statulų, dėl Aidžio tariamai pamesto telefono, kurį vėliau radome kajutėje ant stalo, dėl šalto oro ir dėl trumpo kelionės laiko. Vis dėlto, šį tą pamačiau ir dėl to labai džiaugiuosi.

Nuotraukų nedaug, nes buvo be galo šalta.

Centrinėje aikštėje su Aidžiu ir Olga. Po miestą vaikščiojome keturiese. Nastya liko už kadro.

Ir vėl gerklė plika!

Bilingvis gimtadienis

Aidžio medžioklė kelte buvo sėkminga. Susirado jis dvi mergaites iš Rusijos, kurios į Švediją atvyko studijuoti. Mes su jomis susidraugauvome, kartu vaikščiojome po vėjuotą Helsinkį. Ir vėl netikėtumas – mus pakvietė į gimtadienį. Tad kitą savaitgalį jau važiavome į Stokholmą pasveikinti jubiliates. Na, pagrindinis mano kelionės tikslas buvo paties žinomiausio – „Vasa“ muziejaus aplankymas. Pagrindinis eksponatas čia – laivas. Tai didingas ir ypatingai išpuoštas Vazų dinastijos palikimas, netikėtai nuskendęs XVII a. vos keli šimtai metrų nuo uosto. Įspūdis didelis, gaila, kad to negalima pasakyti apie nuotraukų kokybę (muziejuje vyravo prietema, kad šviesa nekenktų laivui).

Na, o po muziejaus – gimtadienis. Smagus. Tačiau man juokingiausias mūsų bendravimas, anglo-rusiškas, ar ruso-angliškas. Šnekėjom dviem kalbom, kad būtų lengviau. Ir pavyko. „Da, I would like to drink čai“.

vakaro geriausia dalis - mafijos žaidimas. Aš laimėjau!

Šią nuotrauką įdėjau tik dėl gražaus paveikslo.

Mano mylimi Martins ir Ohlen

Taip jau pasisekė, kad per šį laiką galėjau iš arčiau susipažinti su švedų šeima, tiksliau net dvejomis Martins ir Ohlen šeimomis. Kai tėvai būdavo užsiėmę, prižiūrėdavau jų vaikus: Klara  (8) ir Ebba (12) bei Kajsa (11), Alva (8)  ir Ella (6). Ko gero, tai bus vieni iš nuostabiausių mano prisiminimų. Abi šeimos ir ypač vaikai mane priėmė labai šiltai. Nors aš nekalbėjau švediškai, didelių problemų nebuvo, nes beveik visos mergaitės puikiai kalbėjo angliškai. Na, tik mažoji Ella dar nesimokė šios kalbos, tad su ja kalbėdavau per jos sesutes. Juokingiausia, kad ji nesuvokė, jog aš nesuprantu ir nekalbu švediškai, tad kai parodydavau, kad aš nesuprantu, ji man tą patį sakinį pasakydavo daug lėčiau ir aiškiau. Arba pribėgusi man į ausį kažką pakuždėdavo tarsi didžiausią paslaptį. O taip, ji be galo gudrus vaikas, žino, jog kas kas, o aš jau tikrai šią paslaptį išsaugiosiu ir niekam apie tai neprasitarsiu. Argi galėčiau?

Slėpynės, vakarienės kartu, filmai, kompiuteriniai žaidimai buvo mano darbas. Išties pamilau juos. Ir kaip gali nemylėti, jei jie tave kviečia kartu praleisti popietes, kepti kalėdinius sausainius, bandeles, gerti vyną ir bendrauti. Jaučiuosi daug ko iš jų išmokusi. Ne tik iš suaugusių, bet ir vaikų. Tai atsiminsiu visam gyvenimui.

Su Ebba ir Klara kepėme obuolių pyragą.

O su Alva, Ella ir Kajsa dažnai žaidėme slėpynių. Mane surasdavo pirmiausiai. Įdomu kodėl :)

Kalėdinių sausainių ir bandelių kepimas. Liusijos katės "Lussekatter", imbieriniai sausainiai "Peperkokar", tradicinis kalėdinis vynas glögg ir mano kūčiukai.

Vieną tokį sausainį turėjau pasikabinusi ant savo lango.

Apskritai tokios didelės širdelės kabinamos ant lango su vaikų vardais. Taip Kalėdų senelis žino, kad tuose namuose gyvena geri vaikai, todėl ir dovanų negaili.

Iš naujo atrastas AIESEC

Jau apie tai rašiau, tačiau negaliu nepasikartoti. Per visą šį laiką AIESEC tapo man atraisiais namais, o šios organizacijos žmonės Linköping – itin artimais draugais. Konferencija, susirinkimai, susitikimai, šokiai, šūkiai, team building ir mokymai. Greitai įsiliejau. Ypatingai smagu buvo vesti mokymus. „Local Support and Trainings Team“ buvome tryse: aš, turkmėnė Nelli ir rusas Oleg. Štai, čia ir šnekėdavom ir angliškai, ir rusiškai. Drauge vedėme mokymus visam lokaliniui komitetui. Paskutiniai mokymai buvo apie kūrybingumą ir jo panaudojimą kasdieninėse situacijose. Sugalvojome užduočių, į kurias visų prašėme pažvelgti kūrybiškai. Tačiau ir patiems reikėjo padaryti tą patį, kadangi nuolatinės patalpos per klaidą buvo paskirtos kitiems. 10 minučių iki mokymų, o mes neturime, kur jų vesti. Vis dėlto, mūsų didelė sofa pasitarnavo ir visi dalyviai kuo puikiausiai sutilpo mano namuose.

Pirmoji OC patirtis: nulupau ir supjausčiau 5 kg. morkų, ruošiau pusryčius, pietus, vakarienę, stumdžiau stalus, serviravau stalą, su šypsena sutikau svečius.

Viską padarę atsigėrėme pieno ir valgėme dovanotus saldainius.

Mano dovana AIESEC Linköping draugams.

Fika på Svenska

Jų taip pat buvo nemažai. Čekė Katerina, švedas Artur, iranietis Hosein, indai Mathi ir Kadir, korėjietis Chan ir aš buvome ta kompanija, kuri dažniausiai vieni kitus kviesdavome draugiško pasidėdėjimo (fika), ruošėme nacionalinius valgius, rengėme filmų peržiūras, žaidėme krepšinį, badmintoną, organizuodavome laisvalaikį kartu.

Prisižadėjome, kad vieni kitus būtinai aplankysime. Tad mano kelionių sąrašas prasiplėtė. Dabar tai tik laiko ir ryžto klausimas.

Paskutinis vakaras kartu.

Lietuviška vakarienė: balta mišrainė krepšeliuose, šaltibarščiai su keptomis bulvėmis, bulvių apkepas, kūčiukai ir širšių medus.

Ir galiausiai mokslai

Apie juos pasakodama didelio entuziazmo kažkodėl nejaučiu. Gal jau kiek pavargau mokytis (nors dar laukia kiek į šoną patrauktas magistro darbas).

Bet negaliu skųstis, čia man paskaitos buvo įdomios. Tik gaila, kad tvarkaraštis nebuvo itin intensyvus. Taip jau gavosi, kad vaikystės teorijas mokėmės nuotoliniu būdu, o globalinės bioetikos kursą su 6,5 ETCS kreditų viso labo sudarė 4 seminarai. Antradienis buvo mūsų ėjimo į universitetą diena. Ir tuomet mes vaidindavome, žaisdavome žaidimus, kalbėdavomės ir darydavome įvairiausius pratimus. Drama Communication užsiėmimai buvo išties įdomūs ir naudingi. O ir grupiokai skirtingi:  kas iš Meksikos, kas iš Korėjos, Kinijos, Vietnamo, Amerikos, Ispanijos, Kipro, Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Olandijos, Švedijos, Lenkijos, ar Lietuvos. Visi skirtingi, dėl to tik dar labiau įdomūs. Net paprasčiausi pratimai ir žaidimai parodydavo kultūrų skirtumus ir kitokį požiūrį, supratimą.

Mano Erasmus buvo tikrai labai puikus, tačiau ne dėl vakarėlių ir nesibaigiančių pramogų. Manau, kad per visą tą trumpą laiką patyriau tai, ko visiškia nesitikėjau. Linköping universiteto šūkis – expanding reality. Manau, kad jis puikiai tinka ir mano atveju. Aš išplėčiau savo Erasmus patirtį ir nuoširdžiai pamilau šią šalį.

Laikas prabėgo nepastebimai, tačiau liko šilti prisiminimai, nuotraukos, brangiais tapusių žmonių kontaktai ir didelis noras sugrįžti. Tikiu, kad būtinai dar ten teks apsilankyti.