Sveikinimas 2016 m. VU KHF absolventams

Neišvengiamai kovodama su didžiuliu pliūpsniu prisiminimų iš studijų laikų, ruošiausi absolventų sveikinimo kalbai. Šiemet buvau pakviesta kaip Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto alumnė sakyti kalbos ką tik studijas baigusiems magistrams. O gavosi taip, kad tą pačią kalbą pasakiau ne tik jiems, bet ir filologijos bakalaurams. 

Nuostabūs jausmai aplankė ten bebūnant, didelis džiaugsmas vėl sugrįžti į kažkada buvusius ir, ko gero, kažkuria dalimi visada liksiančius namus. Visų ten išsakytų minčių nesinori užmiršti. Tad guldau jas visas čia.

Juozo Stočkaus nuotr.

Kalba Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto

Diplomų įteikimo 2016 m.  absolventams šventėje

2016 m. birželio 17d. 

Kauno Evangelikų liuteronų bažnyčia

Kai šioje vietoje man buvo įteiktas aukštojo mokslo diplomas, visos grupės vardu susirinkusiems, dėstytojams ir artimiesiems buvau pasiruošusi štai taip dėkoti ir aš, ką tik šviežiai studijas baigusi filologė. Tačiau taip nenutiko. Tąkart visiems dėkojau ne aš, o mano grupiokė. Labai norėjau atsidurti jos vietoje, galvojau, kad tikrai galiu pasakyti daug daugiau, geriau, išraiškingiau, sudėlioti mintis taip, kad toks sveikinimas ir padėka skambėtų kuo nuoširdžiau ir jame nesijaustų jokio tiek kartų girdėto sveikinimo šablono, padėkų ir pompastiškų postringavimų apie nueitą kelią. Bet kadangi taip nenutiko, tąkart ryškiai atsimenu, jog galvojau, kad dar ne viskas prarasta ir čia sugrįžti galiu kaip dėstytoja, arba kaip kviestinė viešnia. Dėstytoja netapau (kol kas). Bet po 7-erių metų stoviu čia juokdamasi iš tokio užmojo, ir dėl visa ko skubu vėl pajuokauti, jog ateityje norėčiau kalbą sakyti Nobelio premijos apdovanojimuose, TED konferencijoje, dalyvauti Olimpinėse žaidynėse ir gauti valstybės apdovanojimą. Juokitės dabar, bet pasižiūrėsim, kaip viskas susiklostys po 7-erių metų.

O jei rimtai, labai džiaugiuosi šia proga sugrįžti į Fakultetą. Nuo pat studijų baigimo, į jį sugrįžtu kasmet. Pirmiausia, kaip darbuotoja. Du kartus čia organizavau diplomų įteikimo šventę. Vieną jų vedžiau, kitą padėjau organizuoti. Dieną prieš atėjau patikrinti šios bažnyčios, ar viskas tvarkoje. Užrakinau ir, greitai raktus palikusi apsaugai ant stalo, išvažiavau į pusseserės vestuves. Buvau paskutinė, kurią kažkas tądien matė su jais. Ryte raktai stebuklingu būdu dingo, niekas negalėjo įeiti čia. Lauke jau stoviniavo absolventai, jų draugai, šeimos nariai, tad kolegos buvo pasiruošę laužti altarijos duris. Tačiau, ko gero, viršydamas visus įmanomus greičio limitus per pusvalandį ūkvedys Arvydas nuvažiavo iki Eugulių, pasiėmė iš klebono raktus ir parvažiavo prieš pat ceremonijos pradžią. Pirmas srautas vėlavo 20 minučių, vėliau kiti išsilygino.

Manau, administracija tikrai mėgsta riziką, jei šiemet vėl į tokią svarbią šventę pakvietė mane.

Vėliau Fakultetą aplankydavau kaip viešnia, grįžusi iš Šri Lankos ar Honkongo. Bent per žiemos atostogas stengiausi aplankyti savo mielus kolegas, buvusias grupiokes, pasisveikinti su apsaugos darbuotojais, pavaikščioti koridoriais, pasižiūrėti, kiek viskas pakito, ar, dar svarbiau, išliko lygiai taip pat, kaip ir buvo anksčiau. Apsidairykite aplink. Šio vaizdo tikrai pasiilgsite.

Šis fakultetas, turi kažką nepaprasto savy. Tiek prisiminimų sugulo.

1. Pavyzdžiui, paprasta projektų valdymo užduotis grupei, kuri virto į trejus metus puoselėtą reklamų konkursą STARtuok! Tiesiog nusprendėme pasinaudoti proga – jei jau seminarui sugalvojome projektą, kodėl jo nepateikus savivaldybei. Gavome finansavimą ir kūrėme tai, iš ko vėliau mokėmės patys.
2. Arba išmokta bendrinė lietuvių kalba ir giliai paslėpta šiaulietiška tarmė. Būtent dėl dikcijos ir rašymo gebėjimų kurį laiką dirbau žurnaliste, viešųjų ryšių specialiste, o trumpai pakalbėjusi su nauju pažįstamu atpažindavau, iš kurio krašto šis yra kilęs – tarmė išduodavo.
3. Mokydamosios sociolingvistikos egzaminui pas doc. Daivą Aliūkaitę pasidarėme Alias kortas, ant kurių buvo surašyti visi išmokti reikalingi terminai ir mes viena kitai turėjome kuo greičiau paaiškinti įvairius žodžius. Išmokome puikiai, kai kuriuos iš jų atsimenu iki šiol.
4. Dėstytojai nežino, tačiau su grupiokėmis Facebook puslapyje esame įkūrę slaptą grupę, kurioje po baigimo iki pat dabar dalinamės kalbos įdomybėmis ir keistenybėmis. Tarp jų tokios temos kaip mirę lietuvių kalbos žodžiai, žodžių ir kalbų kilmė, arba filologiniai „bajeriai“, kurie, ko gero, juokingi tik mums. Pavyzdžiui merginoms aktualios naujausių vaikų vardų tendencijos (keletas jų - Afryna, Danika, Deimera, Kaitvilė, Tadija, Ulrikė, Ulvija, Eigeris, Idrys, Ivonas, Kemas, Leitis, Reinhardas (spėju, tėvai susipažino, kuomet tikrai smarkiai lijo - rain hard). Jei kas savo atžalą pavadinote vienu iš šių vardų, po ceremonijos labai norėčiau su jumis susipažinti. Šios facebook’o grupės viršelį ilgą laiką puošė lietuvių filologijos katedros dėstytojų fotografija, dabar  - doc. Roberto Kudirkos nuotrauka su jo „Keiksmažodžiu žodynu“. O „kalbajobai“ jau tapo mūsų klasika. „Filologus absoliutus“ ši grupė vadinasi. Keletas jos narių šiandien taip pat yra čia.

Esu be galo dėkinga administracijai, buvusiems dėstytojams ir kolegoms, kad šiemet mane pakvietė. Nors, tiesa pasakius, ilgai svarsčiau, kodėl pasirinko būtent mane. Po studijų daug klaidžiojau, nusibloškiau į kitą pasaulio kraštą, kuriame dirbau visai ką kitą, nei studijavau, kelis kartus keičiau darbo kryptį (žurnalistika, viešieji ryšiai, renginių organizavimas, turizmas, socialinės inovacijos, tarptautiniai ryšiai, ir dabar, sportas, bėgimai). Gal todėl dabar ir kalbu Jums visiems, ne tik filologams?

Stoviu prieš Jus, bet nesijaučiu labai daug ko pasiekusi. Nors važiuodama čia mąsčiau, jog, ko gero, jei kada jausiuosi daug pasiekusi ir svari, tą pačią akimirką nustosiu tokia būti.

Dėstytojai mums sakydavo, kad esame plataus profilio specialistai, ko gero, kaip nieką kitą, šią pamoką išmokau labiausiai. Nebijau išbandyti naujų dalykų, sujungti į vieną kelias, atrodo, skirtingas sritis.

Tačiau dar negaliu pasidalinti stebuklinga formule ar patarimu, kaip pasiekti savo tikslų, gerai gyventi ar, svarbiausia, kaip universitete įgytas žinias pritaikyti praktikoje.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad:

1. Nėra universalių formulių sėkmei;
2. Už savo profesinę ir asmeninę laimę esame atsakingi mes patys.

Būtent to noriu palinkėti ir Jums:

• Išsaugoti aukštą vertybių sistemą ir čia siekti magna cum laude. 
• Kai bus labai sunku, prisiminkite baigiamojo darbo rašymo kančias, tuomet visa kita atrodys niekai.
• Jei kada pasidarys be galo nuobodu ir vis vien reikės kažką atlikti, išmokti, sukurkite savo Alias žaidimą.
• Stenkitės būti geresniais, nei esate.
• Mėgaukitės tuo, ką darote.
• Ir visada, visada pasinaudokite Jums suteiktomis galimybėmis.

O visa kitą Jūs jau turite savo rankose. Žinias ir diplomą. Bet gyvenimo ašis esate patys. Nepamirškite to. Manau, kad tie, kas visu tuo nuoširdžiai vadovausis, po kelerių metų lygiai taip pat, kaip ir aš dabar, stovės čia prieš kitus absolventus.

2016 metų absolventai, sveikinu Jus iš visos širdies. Baigėte tikrai labai svarbu etapą. Su kuriuo, niekas nesibaigia.

Juozo Stočkaus nuotr.

Juozo Stočkaus nuotr.