vasario 2016 ~ Cukraus

Kiekvieną kartą atostogų parvažiavusi namo, per sučiauptas lūpas slepiu lendančią šypseną, jei tik kas paklausia, ką veikiu ir kur gyvenu. „Jūs tik klauskite, aš jus nustebinsiu!“, - nutyliu užplūdusį pasitenkinimą ir patyliukais stebiu besikeičiančius naujų pažįstamų veidus, kai vietoj dažnai emigrantų minimų šalių sąrašo tvirtai pareiškiu – „Honkonge!“.

Atvažiuokite, mielai aprodysiu šį grožį

Akimirksniu išpūstos akys ir balsiniai oho! tik pakursto vis labiau įsiliepsnojančią savimeilę.Taip, sužavėti lengva: ne Londone, Stokholme, Berlyne ar Barselonoje gyvenu jau dvejus su puse metų. Jei atvažiuosite, pažadu, įskaus kaklai nuo nuolat užverstų į viršų galvų, akyse liesis milijonai užsidegusių šviesų, jau po kelių valandų klaidžiojimo išvargins nuolatinės minios žmonių, o išskirtinai puikaus maisto skonis pažadins nuo bulvių ir kiaulienos kotletų kietai įmigusį smagurį.

Per visą šį laiką dar neteko sutikti žmogaus, kurio šis miestas nesužavėtų. Tiek daug įvairovės ir pasiūlos viename kvadratiniame metre vargu ar gali pasigirti kuris kitas miestas. Pačiai galva apsisuko vos tik čia atvažiavus. Viktorijos viršukalnė, Žvaigždžių Alėja, aukščiausias pasaulio baras, šventyklos, Merginų turgus, neapsakomo grožio Chi Lin vienuolynas, Didžioji Buda, Žvaigždžių keltas, ilgiausias pasaulyje eskalatorius ir kiti miesto veidu vadinami objektai - visas turistines vietas aplankiau vos per porą pirmųjų mėnesių. Ir iš karto to pasigailėjau, nes, oi ne, į jas reikia vėl ir vėl sugrįžti su mane lankančiais draugais ir pažįstamais, ar pažįstamų pažįstamais. Bet, ko gero, tai ir bus vienas didžiausių šio Lietuvos periferinio punkto privalumų. Per visą šį laiką susipažinau su verslininkais, nuolat besilankančiais pasaulinio lygio parodose ir ten bandančiais „pramušti“ savo verslą, susirasti naujų kontaktų; su daugybe kupriniauti po Aziją pasiryžusių draugų, pakaitomis miegojusių mano svetainėje ir pasakojusių, kiek ir kaip pasikeitė jų gyvenimai po paskutinių mūsų susitikimų prieš dvejus, trejus ar net penkerius metus. Draugams ir pažįstamiems tapau, o gal ir pasiskelbiau šio krašto ambasadore. Negaliu tuo skųstis.

Vienas iš pirmųjų mano svečių - Vaidas

Vis dėlto, šiame kvapniajame uoste pasiryžusiems pasilikti kiek ilgiau, turistinės vietos tampa griežtomis „no go“ zonomis. Jau dabar kaip didžiausia kankynė skamba savaitgalinis apsipirkimas tirščiausiai žmonių lankomoje pasaulio vietoje - Mong Kok’e, Kalėdų, Naujųjų metų ir bet kokios kitos šventės šventimas barų ir naktinių klubų Lan Kwai Fong rajone. Dviejų valandų gyva per visą gatvės plotį ir ilgį nuvilnijanti žmonių eilė ir sukeltos kainos yra ir, tikiuosi, išliks vienkartine patirtimi. Mes, vietiniai, mieliau renkames Soho rajoną, jaukias kavinukes, unikalaus dizaino ir interjero restoranus Sheung Wan, Wan Chai ar Tsim Sha Tsui rajonuose.

Honkonge už vis nuostabiausia gamta

Man tikrasis šio krašto grožis atsiveria vos už 20-40 minučių nuo miesto šurmulio. Kalbu apie gamtą ir kalnus. Kiek iš Jūsų žino, jog beveik du trečdaliai visos nedidelės teritorijos yra, ačiū Dievui, dar žmonių nepaliesti nuostabaus grožio kalnai, natūralūs parkai ir šimtais žalios spalvos atspalvių užburiančios kalvos? Nežinojau to ir aš, o atvažiavusi maloniai nustebau. Žygiai, kalnų bėgimai, kopinėjimai ar tiesiog draugiškas pasivaikščiojimas po vietines salas tapo įprastu laisvalaikio praleidimo būdu, leidžiančiu tikrąja ta žodžio prasme pabėgti nuo streso, suirutės, problemų ir tiesiog mėgautis įstabaus grožio gamta, pageidautina, be žmonių. Užbėgi į 500-600 metrų aukščio kalną, nuo didelio fizinio krūvio kojos net dreba, atvira burna ir net balsu dideliais gurkšniais įkvepi tyro oro. Tačiau tuojau pat per visą veidą nusidriekia plačiausia šypsena, o kvapą užgniaužią vėl ir vėl, ir vėl nepaliaujančios stebinti aukštumos. Aš net pati sau pavydžiu tokių eilinių savaitgalių ir šios širdį užliejančios ramybės.

Tai mano Honkongas!

Sai Kung kalnų ir paplūdimių grožis

Kai gerumas nieko nekainuoja

Žodžiais ir nuotraukomis neperteikiama patirtis vis tik gali būti tikėtina, ypatingai aktyviu sportu gamtoje besidomintiems keliautojams. Jei įdomu, užtenka paskaityti keletą knygų ir straipsnių ar kalnų bėgimo varžybų aprašymų internete, kad susidarytum panašų įspūdį. Ko neteko įskaityti, tai nežinia iš kur žmonėse glūdinčio gerumo ir sąžiningumo. Metus laiko mokiausi žaisti skvošą. Dykai. Užsirašiau į pradedančiųjų kursus, o po jų treneris pasiūlė ir toliau žaisti, jei tik to noriu. Jam malonu mokyti to, ką jis taip vertina ir domisi. Dargi draugų siūlė pasikviesti, kad treniruotis būtų įdomiau. Iš pradžių galvojau, kad toks gerumas gali būti sukeltas vidurio amžiaus krizės ir noras bent taip pasijusti jaunam. Tačiau jau po pusmečio nežaidimo per Kalėdas gautas jo paties pieštas atvirukas su meškiukais ir iš atostogų Japonijoje parvežti suvenyrai man ir mano draugams tokias pilkas mintis nuvaikė su šypsena.

Likus vos kelioms dienoms iki pirmojo maratono starto, smarkiai susižeidžiau koją. Daugiau nei pusės metų sunkios 5 dienų per savaitę treniruotės nuėjo šuniui ant uodegos, o koją vis skaudėjo, tad teko kreiptis į specialistus. Draugų rekomenduotas fizioterapeutas gerą valandą minkė mano pėdos raumenis, negailėjo patarimų ir siūlė jo paslaugomis naudotis bent kartą per savaitę. Be abejo, kalbos apie bet kokį atlygį iš karto buvo sustabdytos paprastu paaiškinimu: „Man smagu padėti ir dargi angliškai pakalbėti“. Atsimenu, kiekvieną jo prisilietimą prie mano pėdos mintyse palydėdavau su „Tik paliesk kaip nors ne taip... “, nes nuo vaikystės buvau įbauginta nekalbėti su nepažįstamais, nepasitikėti jų geranoriškumu ir viską vertinau per „niekas neduodama dykai“ skepticizmo prizmę. Tačiau nieko panašaus nenutiko.

Su visada besišypsančia Wicky

Galiausiai, kas dieną eidama pietų į mėgstamą valgyklą, pasikraunu geros nuotaikos. Ten dirbanti virėja iš tolo pasitinka mane su plačia šypsena ant visos valgyklos šaukdama: „Barbė atėjo!“. Sunkiai jai ištariamas mano vardas ir, neva, išvaizdos į lėlę panašumas labai natūraliai apeliavo į šį maloninį kreipimąsi. Viki jau seniai žino, ką labiausiai mėgstu, tad beveik visada išsaugo man skaniausius kąsnelius, slapčia įdeda daug daugiau nei galiu suvalgyti, o kartais pasidalina pačios gamintu maistu. Kartą jos papildomas porcijas man pamačiusi vadybininkė ją įspėjo to daugiau nedaryti, o ji man papasakojusi visą istoriją mokė: „Barbe, eik mokėti prie kitos kasos, kad vadybininkė nieko nematytų“. Iš pradžių, laikiausi tam tikro atstumo ir nuolat bandžiau įžiūrėti, kurgi čia ta šaknis pakasta, kodėl ji man išskirtinai maloni be jokio motyvo. Po dviejų su puse metų kasdienės kelių minučių draugystės mes viena kitai vežame lauktuvių iš namų, o aš dar kartą įsitikinau, kad atlygio nereikalaujantis gerumas čia nebūtinai turi slėpti juodas mintis.

Kasdienis maistelis tik už 2 eurus. Mums Wicky įdėtos porcijos dažnai bėgo per kraštus

Atminkim visam laikui, jog Honkongiečiai - ne kinai

Vos kelioms dienoms čia viešintys turistai dažniausiai Honkongą įtraukia į aplankyti būtinų miestų Azijoje sąrašą, tačiau labai retai kada pats miestas tampa galutine ar vienintele atvykimo vieta. Tad mums, šio krašto vietiniams laikas bėga kitaip - pasaulio skruzdėlyno, amžino tranzito žemės, oro uosto duty free zonos tempais. Kaip pavadinsi - vis nesuklysi. Ilgai čia nepasiliekama net atvykus gyventi. Vos ant kelių pirštų galiu suskaičiuoti tuos, kurie čia išbuvo ilgiau nei vienerius, dvejus, ar trejus metus. Daugelis jų miestą paliko anksčiau reikalaujamų 7-erių metų nuolatiniai rezidencijai gauti ir, neprisijaukinę šių mažiausiai 40-ties aukštų į viršų kylančių džiunglių, oficialiai vardina savo priežastis ir pretekstus, kodėl Honkongas niekada netaps „namais". Triukšmas, amžinas judėjimas, super miesto statuso vaikymasis ir nuolatinis konkuravimas su Singapūru, Šanchajumi, Seulu, Tokiju, net Niujorku ar Londonu. Deja, bet net užkopę į kalnus nematysite žvaigždžių. „O kam jų reikia, kai turite Žvaigždžių Alėją“, jau girdžiu sakančius kinų turistus. Oi, kaip jų čia nemėgsta. Kiekvienas Honkongo gyventojas nepraleis progos pataisyti nesusipratėlio, juos kvailai sumaišiusio su kinais. „Mes laikomės taisyklių, važiuodami metro neklykiame visa gerklę kitame vagone sėdintiems giminaičiams visų matomų stotelių pavadinimų, nesigrūdame eilėse, nesispjaudome ir nesišlapiname kur papuola. Mums niekada negaliojo vieno vaiko įstatymas, mes sunkiai dirbame, esame daug lankstesni, labiau išsilavinę ir kultūringesni“, - girdžiu savo miesto patriotus. Aš dar pridėčiau, kad honkongiečiai kur kas kuklesni, visada linkę padėti, o klausdami, kaip laikaisi, nestokoja nuoširdumo.

Su kolegom

Baltieji velniai, kurie nesislepia tamsoje

Vis dėlto, turiu pripažinti, kad šiame pasaulio uoste gyventi nėra lengva, tad atsisveikinimų vakarėliai ir vakarienės čia jau tapo gana įprasta praktika. Daugelis vengia akcentuoti, kad šitas žmonių skruzdėlynas nepamiršta priminti mūsų vienišumo ir laikinumo. Kaskart sutikę naujų žmonių, visada klausiame tų pačių klausimų: iš kur tu, ką čia veiki, kiek laiko gyveni Honkonge, kur planuoji keliauti toliau. Kartais viskas skamba per sekliai.

Vos už valandos kelio nuo namų...

Neturėčiau tuo skųstis, tačiau Honkonge užsieniečiams daug lengviau. Europinis baltas veidas čia yra rimčiausias bilietas į sėkmę. Šitos azijinės nelygybės teko ragauti Šri Lankoje, kuomet svariausias argumentas naujo darbo pokalbyje tampa šviesus gymis ir mėlynos akys. Honkonge jos pasitaiko mažiau, tačiau dar ir dabar to nemėgstu. Ypatingai kuomet matau šia taip vadinama baltąja privilegija besimėgaujančius gwailo (“baltuosius velnius”, - taip istoriškai užsieniečius vadina vietiniai). Jei sugebi beveik sklandžiai mintis reikšti angliškai, galbūt esi net šviesiaplaukė mergina, ko gero, rankose jau laikai pasirašytą anglų kalbos mokymo kalbos centruose ar vietinėje mokykloje kontraktą. Aišku, tuomet atrodo, jog darbdavys pasirinko geriausią kandidatą, tačiau ar daugiau nei 10 metų pedagogikos patirtį turinčiai vietinei mokytojai, ar net gimtakalbiui juodaodžiui nosis nušluostyti gali ką tik vadybos studijas baigusi mergina, drįsčiau abejoti ne tik aš.

Kita vertus, esame dėkingi šiam miestui už suteiktas galimybes. Čia nuolat lankosi pasaulinio lygio profesionalų. Dirbdama dizaino ir socialinių inovacijų srityje susipažinau su ne vienu pasaulinio lygio architektu, dizaineriu, verslininku, klausiausi pasakojimų apie Londono Olimpinių žaidynių fakelo sukūrimo idėją iš jo paties autoriaus T. Hathaway lūpų, ar FC Barcelona valdytojų apie tai, kaip Barca tapo populiariausiu futbolo klubu pasaulyje (ir ne vien dėl Messi ar Neymar talento). Dalyvavau, galų gale, pati organizavau regionines konferencijas. O kur dar platus pasaulinis draugų ratas, galybė įstabiausių kultūros renginių, pasaulinio lygio muzikantų ir menininkų...

Azijos Konsortiumas ir mano svečiai

Visos šios mano istorijos sudaro puikų pasakojimą, prisitaikantį net prie įnoringiausių pageidavimų. Norite miesto didybės - prašau, lankytinų vietų sąrašo - tokį turiu seniai paruošusi ir ne kartą siuntusi draugams, karjeros ir gero gyvenimo pavyzdžių - tik paklauskite, skundų apie kultūros keistenybes ir kuriozinių situacijų - jokių problemų! Žinau, kad klausite, dėl to juos skrupulingai renku. Ir būtinai pridedu fenomenalų senolių aktyvumą, garsiai stebiuosi jų nesenstančiais veidas, paminiu gurmaniškas patirtis, mažas erdves ir dideles nuomos kainas, karaoke, idealią viešojo transporto sistemą. Ir kaskart vis gvildenant vieną ar kitą temą, širdį užlieja sentimentai. Pati net netikiu, kaip greitai šis miestas tapo namais, kuriuose nors ir kyla dūmų, tačiau dažniausiai yra gera ir jauku.