Savo pirmajam maratonui ruošiuosi jau gerą pusmetį. Visą tą laiką kruopščiai planavau treniruotes, kiek įmanoma skaičiau, domėjausi ne tik apie pačią techniką, kiek apie bėgimo filosofiją. Akimis rijau istorijas ir žmonių pasakojimus, kodėl kiekvienas iš jų bėga, kas mus verčia tai daryti ir tyliai lingavau galva – ir aš jaučiu tą patį, ir man taip būna, ir aš taip pat galvoju.
 |
| 5 val ryte Kijote, Japonija |
Artėjant kol kas didžiausiam fiziniam išbandymui, mane lanko vis daugiau negatyvių emocijų. Šiandien atsikėliau ryte anksčiau, kad pabėgiočiau. Ši savaitė man itin svarbi. Turiu nubėgti 35 kilometrus vienu ypu. Tiesa pasakius, net mintis apie tai mane be galo baugina. Porą savaičių savo sunkų treniruočių tvarkaraštį ir prikauptą kilometražą teko sumažinti dėl iš anksčiau suplanuotų kelionių ir malonių draugų viešnagių, darbo, prasto oro ar kitų dalykų.
Šiandien bėgdama vos 11 kilometrų jaučiau didelį sunkumą. Suprantu, kad esu pavargusi, suprantu ir tai, kad per greitai noriu gerų rezultatų, kad esu veikiama savo pačios susikurto neužtikrintumo jausmo, bijau, kad neįveiksiu, kad teks sustoti, pasiduoti, o jei ir įveiksiu, nesididžiuosiu savo rezultatu. Ko gero, labiausiai bijau, kad teks pripažinti, jog nieko gero iš manęs kaip bėgikės vis tik nėra, kad išsikeliu sau per didelius tikslus, kuriuos sunku įgyvendinti. Kad… kad.. kad.. milijonas tokių mano galvoje. Ir jie niekur nenyksta, sukasi visi ratu pakeisdami vienas kitą.
Pradėjau lankyti sporto klubą. Tai darau vos savaitę. Apskritai jų nemėgstu. Mano jautiška prigimtis labai dažnai man padeda išsisukti iš galimų treniruočių planų. Nes tingiu. Nemėgstu apšilimų, nors tokių Honkonge apskritai nereikia, tempimo pratimų, atskirų treniruočių pilvo, kojų, rankų raumenims ir panašiai. Vos pradėjusi jau žinau, kad viskas ilgų ilgiausiai gali tęstis ne daugiau kaip dvi savaites, o paskui būtinai kažkas nutiks ir aš nebegalėsiu tęsti to, ką buvau susiplanavusi anksčiau. Bet tai tik pretekstai. Nemeluoju sau ir iš karto pripažįstų. Bet ir per daug dėl to neišgyvenu.
O į sporto klubą pradėjau eiti dėl to, kad šiuo metu Honkonge beveik neįmanoma bėgti lauke. Dienos temperatūra siekia 32 laipsnius, o drėgmė svyruoja nuo 80 iki 90. Pabėgus vos kelis žingsnius jauti, kaip drėksta kakta, rasoja nosis, o iš plaukų per kaklą ir nugarą lėtai sau kelią skinasi prakaito lašas. Po jo dar vienas, ir dar vienas. Įveikus vos porą kilometrų atrodo, kad bėgai nemažiau dvidešimties. Panašiai ir jautiesi. Tenka giliai garsiai kvėpuoti, traukia prie žemės, kojos sunkiai kilnojasi. Nuolat žvalgaisi į laikrodį: „Ar jau daug nubėgau“, tačiau kilometrų rodyklė juda lėčiau už karštį sunkiai toleruojančią bėgikę. Kuo ilgiau bėgu, tuo, atrodo, sparčiau gęsta viltys įveikti užsibrėžtus atstumus. Be to, bijau prieš pat varžybas persitrenirtuoti ir pakenkti sau pačiai. Tad planas toliau treniruotis ant bėgimo takelio atrodė pakankamai logiška, nors ir ne tokia maloni procedūra.
Daugelis sako, kad ant bėgimo takelio bėgti yra lengviau. Tereikia nuolat kaitalioti kojas, pats bėgantis takelis padeda, o kad nebūtų nuobodu, galima klausyti muzikos ar žiūrėti įvairias televizijos laidas ar filmus. Bet aš visa širdimi su tuo nenoriu sutikti. Bėgti sporto klube yra labai sunku. Daug sunkiau nei gatvėje, kalnuotose vietose gamtoje ar apskritai bet kur kitur. Bėgdama pavargstu jau po 5 kilometrų, imu laukti kiekvieno didesnio skaičiuko ekrane. Kažkodėl sporto klube neišeina nemąstyti apie nieką arba mąstyti apie viską iš eilės. Mintys šokinėja kaip patrakusios ir atrodo, kad iš jų jokios naudos, nesijaučiu išsikrovusi fiziškai nei pailsėjusi emociškai, kažkoks beprasmis sizifiškas darbas. Tikrai neįsivaizduoju, kaip žmonės juose sugeba praleisti porą trejetą valandų per dieną, tris kartus per savaitę ir taip ištisus metus. Iš kur Jūs semiatės stiprybės, kaip kovojat su ta monotonija? Aš čia vos savaitę ir jau galvoju, kad gal vis tik geriau išeiti į lauką ir bėgti ant pečių nešant didžiulę drėgmę ir karštį nei būti voverei rate. Na, bet taip vos dvi savaites.
Tiesa, kaip aš nemyliu sporto klubų, taip jie, ko gero, nemyli ir manęs. Vieną dieną su manimi labai nemaloniai bendrauja aptarnaujantis personalas, nieko nepaaiškina, neaprodo, meluoja apie nemokamus bandymus, bėgimo takelis tarsi tyčia po kurio laiko pats išsijungia, vieną rytą atėjusi neberadau savo daiktų, o galiausiai vakar lipdama nukritau nuo laiptų ir dabar esu pasipuošusi delno dydžio mėlyne ant kairės rankos. Gerai, kad dar taip laimingai, juk tuo galėjo pasibaigti ir visas pusės metų triūsas ir gražiausi planai.
 |
| Didžiausias džiaugsmas ir atgaiva - lietus |
Šiandien išsigandau minties, kad maratonas man visai neberūpi, kad esu per daug pavargusi ir kad jau nebeverta stengtis, nes vis vien nieko gero nebus.
Kažkoks neužtikrintumo jausmas. Toks bauginantis ir netikėtas. Tarsi prieš brandos egzaminus. Už nugaros 12 metų patirties, sukauptų žinių, o prieš akis - abejonės, ar jų užteks, nuolat besisukantis klausimas, ar padariau viską, ką galėjau. Šiuo metu jaučiu, kad nesu tinkamos fizinės formos, kad sustojau ir nebeprogresuoju, atvirkščiai, visos treniruotės rodo, kad mano sportinė būsena neblizga, kad tapo itin sunku bėgti, kad negaliu sulaukti net kol pasieksiu 10 kilometrų ribą, tad ką jau kalbėti apie tuos 42,125 km, arba 26,2 mylias, 1,65 milijono colių, 46 milijonus milimetrų...
Suprantu, kad mane jau pradėjo veikti baimė. Jei ilgai nebėgu, sapnuoju, kad tai darau. Trečią kartą skaitau savo mėgstamiausią H. Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, kasdieną įsivaizduoju, kaip bus ten, Sankt Peterburge, svarstau, ką veiksiu prieš, kaip rengsiuos, kada pasiimsiu savo numerį, galų gale – kaip teks susikalbėti rusiškai. Jau susisiekiau ir su bėgikais ten, susitarėme susitikti prieš maratoną, susipažinsime ir vieni kitus padrąsinsime.
O siaube karaliau, kaip pasakytų Indrės mama.
Neklauskite, kam man viso to reikia. Sunku paaiškinti, tačiau žinau, kad verta, žinau, kad to noriu.
