Tiksliai
nepamenu, kada iš tiesų pradėjau bėgioti.
Mokykloje pradinėse
klasėse nuolat varžydavomės tarpusavyje. Bet tokios tos ir varžybos, kai mūsų -
vos 6 mergaitės. Nuo vaikystės būdama judri ir plonutė, dažnai aplenkdavau savo
drauges. Rimčiau tekdavo konkuruoti tik panašaus amžiaus grupėse, kuomet norint
greičiausiai įveikti tam tikrą nuotolį, pasiekti didžiausią aukštį ar nušokti
toliausiai tekdavo dar kiek pasistengti. Ir konkurencija buvo didesnė, mat
pradinių klasių mokytojai sujungdavo visas klases, tad mūsų susidarydavo gana
nemažas būrys. Be abejo, kaimo mokykloje daug mokinių nebuvo, tačiau to
užtekdavo.
 |
| 500 m. startas Daugpilyje. Tąkart tapome Pabaltijos keturkovės čempionės |
Kasmet besibaigiant
mokslo metams pradinukams buvo rengiamos varžybos, kuriomis tarsi nustatydavo
ir įvertindavo mūsų fizinį pasirengimą. Pamenu, tuomet būdama tik trečiokė
pirmą kartą sužibėjau. Dalyvavau trijose lengvosios atletikos rungtyse ir iš jų
gavau po diplomą: šokdama į tolį buvau nepralenkiama (3,30 m. tada atrodė
neapsakomai toli), o bėgdama 300 (1.04 min.) ir 600 (2.33 min.) metrų abiejose
rungtyse užėmiau po antrą vietą. Nereikia nė sakyti, kaip pakylėtai tuomet
jaučiausi. Dar ir dabar turiu išsaugojus šiuos diplomus; kiek tarybinio
dizaino, spausdinimo mašinėle parašytu tekstu, bet užtat kokie mieli ir
svarbūs man jie atrodė. Atsimenu, tada mūsų rungtyniavimą stebėjo vyresnių
klasių kūno kultūros mokytojas. Matydamas mano rezultatus jis palingavo galvą
ir mano mokytojai pasakė: „Ši mergaitė bus perspektyvi sportininkė“. Jo žodžiai
įstrigo man visam gyvenimui, o tuo metu aš nieko taip karštai netroškau, kaip
jų išsipildymo.
Po truputį
įsitraukiau į rimtesnę sportinę veiklą, ėmiau dalyvauti ne tik mokyklos, bet ir
rajono rengiamose varžybose, tad dabar jau teko atstovauti ne tik savo klasei,
bet ir mokyklai. Kokia didžiulė atsakomybė. Į sportą sudėjau visas savo
jėgas ir širdį. Be galo norėjau laimėti, būti pirma, geriausia, užlipti ant
nugalėtojų pakylos, gauti diplomą, taurę ar, neįsivaizduojama laimė ir sėkmė,
medalį. Dabar juos duoda kiekvienam distanciją pabaigusiam dalyviui praktiškai
bet kokiame bėgime, tačiau tada medaliai buvo didelė retenybė, tad tokį gauti,
man atrodė, buvo pats didžiausias sportinis įvertinimas ir garbė.
 |
| Pirmieji diplomai... |
Bet kokiose
varžybose gautus diplomus kolekcionavau ir saugojau atsakingai: visus gražiai
dėdavau į specialiai tam paskirtą segtuvą, ant kurio markeriu užrašiau - „Diplomai“. Mažiausiai kas mėnesį juos pakilnodavau, perskaičiuodavau,
vos per vieną ar du skaičius išaugusį jų kiekį tuojau pat fiksuodavau segtuvo
vidinėje pusėje, kad tik nepamirščiau jų skaičiaus. Kiek kas diplomų turi, taip pat
buvo dalis varžybų, tad net ir menkiausias padėkos raštas su ranka įrašyta mano
pavarde faktiškai įrodė šios sportininkės šaunumą.
Po kiekvienų
varžybų būtinai į tą patį segtuvą kaupiau ir bėgimo numerius. Vos parvažiavusi
namo, kad ir kaip nusikalusi po sekinančių startų bebūčiau, visada atrasdavau laiko galinėje jų
pusėje užrašyti varžybų pavadinimą, kokį rezultatą pasiekiau ir iš kiek dalyvių
kokią vietą užėmiau. Šia praktika seku dar ir dabar, tačiau visus dabartinius
varžybų numerius pasididžiuodama iškabinau ant sienos. Kad pati nepamirščiau,
man patinka bėgioti.
 |
| ... ir per 100 visų, sugulusių į tam dedikuotą segtuvą. |
Savo mokykloje
turėjome ir tam tikrą taškų vedimo sistemą. Kiekvienos varžybos ir laimėjimas
turėjo savo skaitinį matą, kurie vienas po kito nuolat buvo fiksuojami ir
skelbiami sportinių pasiekimų lentoje. Mokytojo ranka subraižyti langeliai,
įrašytos kiekvieno 5-12 klasių mokinių pavardės ir prie jų kas mėnesį vis
prirašomi taškai, kurie metų gale surikiuoja mokyklos geriausius į eilutę. Šią
taškų sistemą sekdavau kaip savo pasiekimus Endomondo programėlėje dabar, po kiekvieno
didesnio laimėjimo tuojau pat eidavome ir tikrindavome, kada gi pagaliau tas
didžiulis subraižytas popieriaus lapas už stendo stiklo parodys, kad kas dieną
po porą valandų plušome ne veltui.
2000 metais, būdama
aštuntokė, tapau mokyklos sportininkė Nr. 3, o 2001 m. - Nr. 4. Pirmasis
dešimtukas, kaip ir visuomet, buvo apdovanojamas taurėmis, padėkos raštais ir
palydėtas visos mokyklos mokinių plojimais per Rugsėjo 1-osios šventę . Tačiau
svarbiausia, kad mūsų - geriausio mokyklos sportinio dešimtuko - nuotraukos iš
įvairiausių varžybų kabėjo kitame stende, prie pat mokyklos valgyklos. Matyti
ten save tuo metu buvo pats didžiausias pasiekimas.
 |
| Vienas iš startų Vilniuje, kaip matyti, ne pats sėkmingiausias. Bėgu 6-ta. |
Jau penktoje
klasėje buvau gana rimta sportininkė ir drauge su dar bent dešimčia bendraamžių
treniruodavomės keturis kartus per savaitę po porą valandų tam, kad savaitgaliais
pasirodytume kuo geriau ir neapviltumėme savo mokyklos, vėliau rajono, regiono,
o dar vėliau jau ir visos šalies. Kadangi su šeima daug nekeliavome, varžybos
man buvo vienas iš būdų pažinti savo šalį. Kas savaitę važiuodavome į vis kitas
varžybas. Būtent per jas aplankiau miestus, kuriuose iki tol nesilankiau ar
buvau vos kelis kartus. Raseiniai, Mažeikiai, Kaunas, Vilnius, Panevėžys,
Klaipėda… Tiesa, daugiau stadiono, didžiausio prekybos centro, kuriame visiems
buvo duodamas 20-15 min. laiko limitas, kelio ir pačios kelionės autobusu,
nieko nematėme. Bet tada man atrodė, kad aš keliauju nepaprastai daug, puikiai
pažįstu savo šalį ir nuolat susipažįstu su vis naujais, įdomiais žmonėmis bei
puikiais sportininkais. Kaip magiškai tai skambėjo.
Dažniausiai mūsų
varžybos vykdavo Kuršėnų Daugėlių stadione, kuris tuo metu buvo geriausias
Šiaulių rajone, nes, pirmiausia, visas bėgimo ratas, kaip ir priklauso, buvo
400 metrų ilgio, išklotas specialia gumine danga. Jame įrengti persirengimo
kambariai, kelios tribūnos sirgaliams šį stadioną išskyrė iš kitų. Tokio jokia
kita rajono mokykla neturėjo, tad ir negalėjo rengti rimtesnių atestuotų
varžybų. Kiek pavydu buvo Daugelių mokiniams, kuriems ne tik nereikėjo tiek
toli į varžybas važiuoti, bet ir jų kūno kultūros pamokos vykdavo būtent ten.
Tuo metu mes namuose treniruodavomės ant skaldos akmenukais padengto 300 metrų
ilgio stadiono tako, dažnai bėgiojome tiesiog miestelio gatvėmis, o žiemą, kai
būdavo šalta, sukome aštuoniukes mokykloje: mokytojui davus startą nuo
valgyklos, bėgdavome tiesiai į naująjį mokyklos priestatą, jo gale laiptais
kopdavom į antrą aukštą, ten visą kelią atgal, laiptais žemyn, vėlgi pro
valgyklą į senąjį pastatą, o jame vėl, iš pirmo aukšto - į antrą. Viena tokia
aštuoniukė - apie 400 metrų. Tad taip ir sukdavome jas - dvi apšilimui, vėliau
4-6 ar daugiau treniruotėms, dvi - po treniruotės. Net neįsivaizduoju, kiek
tokių įveikiau. Bet tada jų skaičius mūsų nejaudino. Niekas neklausė, kodėl ir
kam to reikia. Mokytojo žodis buvo šventas, o mes, kad ir pavargę, vos
gaudydami kvapą, tačiau vis vien bėgdavome atlapomis širdimis, nes visi su lig
vienu būtent tuo kas dieną gyvenome, tapatinome save, o svarbiausia, tai
darydami jautėmės tikrai laimingi.
Treniruodavomės
sunkiai, tačiau labai sąžiningai. Dar ir dabar darydama apšilimą prieš
įvairiausius bėgimus ar varžybas kažkodėl seku būtent mokyklos laikų
treniruočių suformuotu apšilimo planu - pirmiausia statiniai tempimai kojoms,
pilvo presui, rankoms, galiausiai dinaminiai tempimai, arba mūsų vadinami specukai.
 |
Šlovės momentas - 1000 m. distancijos bėgimo Lietuvos čempionė.
Oi, mados tada vyravo. |
Tuomet niekas
nežiūrėjo, su kokia avalyne mes sportavome, tad dažniausiai bėgdavome su
paprasčiausiais inkariukais, be jokių kulno apsaugų, prie pėdos išlenkimo
pritaikytų vispadžių, ryškių spalvų ir, juolab, žymių prekių ženklų. Juos
matydavome tik per televizorių. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Sportinę
avalynę ir aprangą tėvai pirkdavo Pabalių turguje, kaip ir, beje, visus kitus
reikmenis ir kanceliarines prekes mokyklai, kasdienius ir šventinius drabužius,
batus, kuprines, kvepalus ar kita. Jei kas pirmosiomis rugsėjo dienomis
ateidavo su dar nematyto modelio sportbačiais ar kitokio dizaino trenigais,
žinok, bus giminaičiai atsiuntę iš užsienio, ar patys vasarą kažkur buvo
išvykę. Kadangi mano visi giminaičiai gyveno Šiaulių rajone, teko tenkintis
tuo, ką tuomet siūlė vietinė rinka. Tačiau tikrai dėl to pernelyg neliūdėjau,
man jie visada atrodė gražūs, o turgaus prekyvietės buvo pilnos įvairovės.
Bėgiojimams tokie
sportbačiai taip pat atrodė tinkami. Nejausdavome jokio skausmo, sunkumo pėdose
ar diskomforto. Net jei jie būdavo vienu ar keliais didžiais didesni, nes
pirkti „ant išaugimo“, sportui tai netrukdė. Ne vien tik mano tėvai sakydavo,
kad nespėjus nupirkti gero drabužio, kaip mat jį išaugsime, o juk viskas turėjo
tarnauti mažiausiai vienerius mokslo metus, pageidautina bent dvejus.
Labiausia, žinoma, dėl to „išaugimo“ kentėdavo žieminiai ar sezoniniai batai ir
paltai, taip pat džinsiniai švarkeliai. Prieš rugsėjį pirkdavome tokius batus,
kuriuos matuojantis mama lengvai užkišdavo pirštą už mano kulno ar paspaudusi
jų priekį neužgriebdavo kojos nykščio, tačiau po devynių mėnesių vos tik
prasidėjus vasarai, toks pirkinys jau veržė koją, o pirštai vis dažniau
trindavosi į batų priekį. Šie nebetinkami buvo greitai „nurašomi“ ir paliekami
„dremžimui“ namuose ar bulviakasiui rudenį.
Sportbačiai - kas
kita. Jais praktiškai nesirūpinau, nes žinojau, kad kasmet vis pirksime naujus.
Ypatingai saugomi buvo tik startukai. Juos iš mokyklos gaudavome visiems
metams, arba tol, kol išaugs koja ir reikės naujų. Nebuvo jie gražūs ar
spalvoti, kaip kad dabar, dažniausiai pakankamai paprasti, tokie, kokius mūvėjo
„Chariots of Fire“ (liet. „Ugnies vežimai“) filmo herojai - medžiaginiai, su
pusės centimetro ilgio metalinėmis vinukėmis. Kai kurie kiek paplyšę ar matę ne
tik vyresnių klasių mokinių, bent ir mūsų tėvų pėdas. Tik vėliau, patiems
geriausiems sportininkams, Šiaulių rajono sporto mokykla, kuriai priklausėme,
davė specialius startukus. Be abejo, kaip ir visą kitą, juos po kurio laiko
turėjome grąžinti ar perleisti jaunesniems talentams.
Bet ne apranga ar
sportbačiai man tuo metu buvo svarbiausi, o rezultatai ir pats sportas. Iš
pradžių sužibėjusi šuolio į tolio rungtyje, greitai buvau perkvalifikuota į ilgesnių
distancijų bėgimą ir šuolį į aukštį. Pasižymėjau pakankamai gera ištverme,
o ūgis bei ilgos kojos leido lengviau nei kitiems peršokti kaskart vis aukščiau
keliamą šuolio į aukštį kartelę. Bet vis vien labiau už šuolius man patiko
bėgti. Kol buvau maža, 300, 600 metrų buvo mano arkliukas, kuo vėliau tapo
vienas kilometras, baugiau vadinamas 1000 metrų. Neapsakomai ilga tai
distancija ir ne kiekvienas vaikas ryždavosi joje rungtyniauti. O štai aš
galėdavau ir netgi visai neblogai.
 |
| Sienos papuošalai sukaupti čia, Honkonge. |
Šiandien kartas nuo
karto prisimenu kelias svarbiausias varžybas, didžiulį jaudulį ir dar didesnį
norą laimėti, atbėgti pirmai. Kartą visi tie prisiminimai taip užplūdo, kad
porą valandų prisėdusi ėmiau ir viską surašiau, o vėliau įdėjusi į savo blogą
sulaukiau netikėtai pozityvių komentarų ir panašia emocija gyvenančių draugų
palaikymo. Ir tik viską išliejusi ant popieriaus lapo (meluoju, ne popieriaus,
o kompiuterio) supratau, kaip giliai sportas yra įaugęs į mano sielą, o bėgimas
užima išskirtinę vietą dėl to, kad paprasčiausiai su juo užaugau, atlapa
širdimi atidaviau viską, ką tuo metu turėjau geriausio. Iki pat dešimtos
klasės, kuomet viską suderinti tiesiog tapo per sunku ir reikėjo rinktis tarp
sporto ir geresnių mokslo įvertinimų, niekas nebūtų galėjęs manęs atkalbėti nuo
treniruočių ir bėgimo. Neklausiau tėvų perspėjimų dėl nesaugomos
sveikatos, net močiutė, siūliusi man 100 litų vien tam, kad mesčiau sportą,
nesuviliojo. Tuomet tai man atrodė nesvietiškai dideli pinigai, tačiau vis tik
nesuvokiau, kodėl ji taip daro, kodėl prieš mano bėgimus buvo nusistatę
mokytojai ir giminaičiai. Netikėjau, kad sportas atima per daug jėgų, kad
nebeturiu laiko niekam kitam, nesutikau, kad „iš sporto duonos nevalgysiu“.
Kiekviena minutė buvo verta to, ką patirdavau dalyvaudama varžybose, važinėdama
po Lietuvą ar atstovaudama savo mokyklai. Viso to nesigailiu ir dabar, nes
dariau tai, kas man patiko labiausiai.
 |
| Lietuvos keturkovininkų komandos Latvijoje prieš varžybas. |
 |
| Meškuičių sportininkės Daugėlių stadione. Tuomet diplomą slėpiau už nugaros - kam čia rodyti. |
