Nuo 'Move-on' iki 'Actions Over Words'

Kas kartą baigiantis gruodžiui kiek stabteliu ir visas 365 dienas bandau sutalpinti į vieną žodį. Visas veiklas, patirtis, jausmus, išgyvenimus sudedu į krūvą ir iš jos išrenku vieną pačią ryškiausią emociją, atsikartojančią per metus.

Viskas prasidėjo 2015 metais. Atsimenu gyvai. Sėdžiu netoli namų esančiame Starbucks, Chang Sha Wan rajone Honkonge. Prieš tai su amerikiečiu Berney bėgome simbolinį kilometrą: buvome susilažinę, lažybas jis pralošė, tad teko įvykdyti sunkiausią dalyką – atsikelti anksti ryte ir bėgti drauge. Vien nuo mintiems apie vieną, ar kitą jį purtė. Atidėliojo pusę metų, bet ryt turėjau palikti Honkongą, tad kalendoriuje nebelikus nei vienam papildomam rytojui, teko tai daryti šeštadienio rytą, 9 val. Daugiau kilometro neištempėme, bet sąžinė buvo nuraminta.

Gerdami savo kavas ir valgydami sąžiningai uždirbtus pusryčius šnekučiavomės apie gyvenimą, patirtis čia, namais tapusioje kitoje pasaulio pusėje, sumuodami, kokias pamokas kiekvienas jau spėjome išmokti, pamatyti iš karto nepastebimus dalykus ir suprasti tiesas, dėl kurių greičiausiai čia ir atvykome. Tuomet, pamenu, galvoje ėmė suktis vienas žodis – move-on.

Nepaisant maratono, kurio troškau labiau nei bet ko kito, tačiau nenubėgau dėl beveik prie starto linijos patirtos traumos, atsisveikinimo su vienu stipriausių kada nors patirtu jausmu, ir Honkongo, kurį tokį sėkmingą, gerą, nuolat judantį ir mano, laisva valia nusprendžiau palikti ir judėti toliau. Visos šios patirtys labai gražiai susidėliojo į vieną apibendrinimą – move-on. Nepaisant visko, kas nutiko, tie metai mane išmokė, jog kartais nelieka daryti nieko kito, kaip tiesiog giliai įkvėpti, priimti realybę, suvokti duotas pamokas ir judėti toliau.

2016-tuosius praleidau Lietuvoje. Ilgėjausi Honkongo, širdyje jaučiau dar neužgijusią žaizdą. Tačiau beprotiškai norėjau įrodyti sau, jog ir čia, Lietuvoje, galiu būti sėkminga, galiu susikurti įdomų, nuotaikingą, atradimų ir nustebimų kupiną gyvenimą, tokį, kokį man dovanojo užsienietės statusas. Tuo metu bijojau grįžti namo, tad būtent dėl to ir grįžau – nugalėti savo baimę.

Jau nuo pirmų dienų ėmiau ieškotis darbo. Privalėjau sau įrodyti, jog nesu tik šviesiaplaukė europietė. Galiu daugiau, esu stipresnė. Papildomai rašiau straipsnius, savanoriavau, padėjau draugams, pasakojau apie Honkongą, dizainą, inovacijas, vedžiau seminarus, skaičiau pranešimus, įkūrėme Capital Runnes. Nedirbau, tačiau nuo veiklos laiko neliko visiškai niekam, o aš jaučiausi tarsi savo mažyčiais sparnais didelę vėjo bangą bandantis sukelti kolibris.

Vėliau atsirado daug jėgų reikalaujantis darbas. Norėdama įgyvendinti savo 3 metų svajonę, pradėjau dar smarkiau treniruotis ir ruoštis maratonui. Trečią kartą. Dirbau daug, darbe kovojau su vėjo malūnais, po darbo daug bėgiojau. Laiko nebeliko draugams, naujoms veikloms, malonumams, socialiniam gyvenimui. Buvo nelengva, jaučiausi nuolat pavargusi, dažnai nelaiminga, klausiau savęs, kodėl man to reikia. Paslapčia buvau tokia, kokios neleidžiu sau pamatyti kitiems. Taip pat stengiausi kurti ar išlaikyti santykį su man artimais žmonėmis. Dažnai sulaukdavau priekaištų. Išlaikyti ryšį reikalavo pastangų.

Tad atėjus laikui, 2016-uosius apibendrinti buvo nesunku. Mintyse ryškiai sukosi žodis work. Nežinau, kodėl jis angliškas, bet kalba prasmės nekeičia. Jaučiau nuovargį, sunkų darbą ir bandžiau aiškiai pagrįsti viso to priežastingumą.

2017-ieji. Paskutinėmis dienomis mintyse dėlioju savo patirtis, vienaip ar kitaip praleistą laiką ir bandau priskirti žodį. Nesu tikra, ar šiems metams parinkau tinkamą, nes vadovaujuosi ne tiek racionaliais faktoriais, kiek emocijomis ir bendru jausmu. Bet per šiuos metus ėjau nemintais takais. Teko labai daug kartų įrodinėti savo vertę, jausti stiprų priežastingumą ir tvirtą vertybinį pagrindą, tačiau vis vien būti klausinėjamai, abejojamai. Teko ir jaustis mažesnei, būti traktuojamai nerimtai, nesulaukti pritarimo. Galiausiai, suvokti, jog daugelis nori pasakyti tai, ką mes norime girdėti, suteikia vilčių, drauge planuoja, palaiko žodžiu, bet atėjus tikram pagalbos laikui, išnyksta be aiškaus kodėl, tyli, vėliau atsiprašinėja, jog nematė.

Šiuos metus vertinu kaip iki galo neišaiškėjusius. Manau, kad ėjau tvirtu keliu, pamažu bandžiau atrasti save veikloje, įsiklausyti ir atsirinkti žmones, kurie ne tik kalba apie tai, ką nori daryti, tačiau ir daro. Daug žodžių sukasi galvoje, tačiau apsistosiu ties fraze. Actions over words.

Bet nesupraskite klaidingai – 2017-ieji buvo puikūs metai. Sąrašas patirčių, žmonių ir įvykių vertų istorijų tikrai ilgas. Daug šypsojausi, juokiausi, dėkojau kažkam. Labai daug išmokau. Tad tikiuosi, kad su šiuo kraičiu į sausį žengsiu tvirtai. Ir palinkėsiu sau ir kitiems – 2018-aisiais būkime atsakingi už savo žodžius. Ir ne tik būkime Interested, bet iš tikrųjų įdėkime širdies ir energijos.
Tiesiog darykime, bandykime. Tai baisu. Sportiniais terminais tariant, tam reikia “atsikelti nuo sofos”. Bet tai virsta emocija, kuri lieka.

Koks žodis apibendrina tavo 2017-uosius?

Read More

Apie "Kurk Lietuvai"

Šiandien pirmas darbas, kurį padariau – tai atsivertusi Facebook ir LinkedIn profilius paspaudžiau "Left Job at Kurk Lietuvai".

Daug minčių sukasi galvoje. Metai buvo daug intensyvesni nei galėjau tikėtis. O jausmai labai dviprasmiški. Įdomu. Naudinga. Intensyvu. Patirtis. Iššūkiai. Kliūtys. Keista. Nepatogu. Vos keletas iš ryškios paletės. Bet jei viską sudėčiau į (1) ko aš išmokau, (2) kodėl tai dariau ir (3) kodėl rekomenduoju svarstantiems, tai atrodytų taip:

KO ČIA IŠMOKAU? 
Pirmiausia, planuoti, aiškiai identifikuoti projekto problemą, susidėlioti mažus žingsnius didelio tikslo link. Turėti šį tikslą galvoje visur ir visada. Veikti pagal planą ir, neprarasdama pagrindinio tikslo, nebijoti jo koreguoti. Taip pat jo siekti bet kokia kaina.

Nebijoti minti naujų takų ir tikėti savo jėgomis, kai, atrodo, niekas aplink netiki, niekam nereikia tavęs, tavo idėjų, darbų. Kovoti, būti tvirtai ir drąsiai išsakyti savo nuomonę, ją apginti, tačiau tai daryti labai diplomatiškai, mandagiai, racionaliai ir ryžtingai. Nepasiduoti emocijoms. Ir neleisti mažiems žmonėms tavęs sumažinti.

Pasikliauti žmogumi, su kuriuo vykdai projektą. Jei ir jūs, kaip ir aš, ilgą laiką buvot individualūs žaidėjai, darbinę partnerystę teks šlifuoti. Nuomonių nesutapimas, to paties tikslo matymas iš kitos pusės, kitoks darbo ir strategijos suvokimas, įgūdžiai ir greičiai. Bet po metų jau nebeįsivaizduoju, kaip galėsiu dirbti viena. Su kuo galėsiu pasitarti, kam išsakyti planus, baimes, pasiguosti ir sulaukti didelio palaikymo, parodyti naujai sukurtą gairių maketą, paklausti, kuri spalva labiau tinka, ar, galų gale, apkabinti ir palaikyti, kai sunku arba labai gera?

Džiaugtis mažomis pergalėmis ir prašyti pagalbos, kai jos reikia. Kartais jautiesi lyg eidamas į karą, tačiau to nedarai vienas, o aplink vis tik yra daug palaikymo, tų, kuriems rūpi. Išmokau šiuos žmones atrasti ir pasikliauti.

KODĖL TAI DARIAU?

Į “Kurk Lietuvai” pirmiausia ėjau dėl galimybės detaliau pažinti procesus, kurie mane domino. Tuo metu tai buvo dizainas, dizainu grįstos inovacijas, socialinis verslas. Norėjau suvokti, kas ir kiek jau yra padaryta, susipažinti su visais, kurie su tuo dirba. Tačiau eigoje supratau, kad galiu išbandyti ir kitą savo aistrą – sportą ir fizinį aktyvumą. Ir ne mažuose projektuose, tačiau prisidėti prie naujų strategijų ir didesnių tikslų kūrimo. Supratau, kad galiu ne tik vykdyti strategijas, bet jas inicijuoti, užtikrinti jų įgyvendinimą ir tęstinumą.

Būti sėkmingai užsienyje man atrodė lengviau. Tai jau buvau patyrusi. Būti sėkmingai namuose, išsiskirti iš kitų tokių pačių ir daug geresnių - didelis iššūkis. Supratau, kad bijau grįžti. Tai supratusi tą pačią akimirką apsisprendžiau šią baimę įveikti.

Tai dariau ir dėl galimybės išbandyti save – ar aš tikrai esu tokia, kokią mane mato kiti ir aš pati. Nežinojau, ką galiu atrasti, bet žinojau, kad kažką tikrai rasiu. Radau.

Galiausiai, dėl sportinio azarto. Trumpas laikas, jokio biudžeto, antpečių. Kaip padaryti pokytį ten, kur jo reikia, bent nebūtinai visi nori ir mato tikslą? O kodėl gi ne?

KODĖL REKOMENDUOJU SVARSTANTIEMS?

Nes mes esame tie, kurie gali padaryti pokytį, nes ne tik norime kurti Lietuvai, bet ir jaučiame atsakomybę.

Žiūrėdama pro savo prizmę sakau, jog “Kurk Lietuvai” mano buvo kaip pasiruošimas maratonui. Jei imsi bėgti be plano, periodizacijos, treniruočių ir mažų tobulėjimų, nieko nepavyks. Dar nepasiekęs pusiaukelės jausi nuovargį, imsi klausti, kodėl aš tai darau, stebėsies, kaip sunku, keiksi ir kaltinsi visus, kurie tave lenkia, grauši save, kad vis lėtėji, o tikslas tolsta. Didelė tikimybė, kad nepasiruošęs tinkamai gausi traumą, kuri tave sustabdys ne tik čia, bet ir užkirs kelią kitų tikslų siekimui. Galbūt kažkokiu stebuklu įveiksi, ką esi užsibrėžęs, tačiau finišas greičiau reikš agonijos pabaigą, o ne saldų tikslų pasiekimą. Į tą pusę net nenorėsi pažvelgti, nes visas nueitas kelias, kiekvienas žingsnis bus kančia.

Bet ne to juk siekiame. Tikslas nėra tik įveikti, o įveikti kaip įmanoma geriau, tvirčiau ir stipriau. Tikslas – atrasti savo stiprybes ir sustiprinti silpnybes, gerai pasiruošti, planuoti, tikėti ir bet kuriuo atveju eiti į priekį.

Metai intensyvaus darbo programoje, kaip ir treniruotės, gali pareikalauti daug daugiau laiko nei tikėjaisi galėsiąs duoti, stiprios disciplinos. Teks atsisakyti nemažai, bus, kurie nesupras ir sakys – kam tau to reikia. Ir kartais bus sunku atrasti tinkamų argumentų šiems klausimams atremti. Dvejosi ir tu pats. Tačiau į priekį veda noras keisti, pasiekti, nugalėti. Pirmiausia save, visus nenoriu, negaliu, kam tau to reikia. Mes neprivalome niekam nieko įrodyti. Bet turime įrodyti sau, kad galime būti didesni, kad esame didesni nei buvome vakar.

To linkiu visiems, kurie svarsto. Eikite čia ne tik dėl finišuotojo medalio, kurį vėliau galėsite pasikabinti garbingiausioje vietoje. Eikite čia dėl galimybės užsisegti dalyvio numerį, kuris jus lydės viso kelio metu ir parodys jums tiek apie save, kiek dar iki šiol nežinojote.

Naujajai kartai linkių ryžto ir pasitikėjimo savo jėgomis. Ir jei prireiks, nebijokite prašyti pagalbos. Už Jūsų nugarų stovi jau penkios kartos tų, kurie tiki jūsų jėgomis.

O penktokams ir sau pačiai - nepamiršti tų išgyvenimų. Jie padės įveikti kitus maratonus. Kiekvienam savo.

Read More