Nuo 'Move-on' iki 'Actions Over Words'

Kas kartą baigiantis gruodžiui kiek stabteliu ir visas 365 dienas bandau sutalpinti į vieną žodį. Visas veiklas, patirtis, jausmus, išgyvenimus sudedu į krūvą ir iš jos išrenku vieną pačią ryškiausią emociją, atsikartojančią per metus.

Viskas prasidėjo 2015 metais. Atsimenu gyvai. Sėdžiu netoli namų esančiame Starbucks, Chang Sha Wan rajone Honkonge. Prieš tai su amerikiečiu Berney bėgome simbolinį kilometrą: buvome susilažinę, lažybas jis pralošė, tad teko įvykdyti sunkiausią dalyką – atsikelti anksti ryte ir bėgti drauge. Vien nuo mintiems apie vieną, ar kitą jį purtė. Atidėliojo pusę metų, bet ryt turėjau palikti Honkongą, tad kalendoriuje nebelikus nei vienam papildomam rytojui, teko tai daryti šeštadienio rytą, 9 val. Daugiau kilometro neištempėme, bet sąžinė buvo nuraminta.

Gerdami savo kavas ir valgydami sąžiningai uždirbtus pusryčius šnekučiavomės apie gyvenimą, patirtis čia, namais tapusioje kitoje pasaulio pusėje, sumuodami, kokias pamokas kiekvienas jau spėjome išmokti, pamatyti iš karto nepastebimus dalykus ir suprasti tiesas, dėl kurių greičiausiai čia ir atvykome. Tuomet, pamenu, galvoje ėmė suktis vienas žodis – move-on.

Nepaisant maratono, kurio troškau labiau nei bet ko kito, tačiau nenubėgau dėl beveik prie starto linijos patirtos traumos, atsisveikinimo su vienu stipriausių kada nors patirtu jausmu, ir Honkongo, kurį tokį sėkmingą, gerą, nuolat judantį ir mano, laisva valia nusprendžiau palikti ir judėti toliau. Visos šios patirtys labai gražiai susidėliojo į vieną apibendrinimą – move-on. Nepaisant visko, kas nutiko, tie metai mane išmokė, jog kartais nelieka daryti nieko kito, kaip tiesiog giliai įkvėpti, priimti realybę, suvokti duotas pamokas ir judėti toliau.

2016-tuosius praleidau Lietuvoje. Ilgėjausi Honkongo, širdyje jaučiau dar neužgijusią žaizdą. Tačiau beprotiškai norėjau įrodyti sau, jog ir čia, Lietuvoje, galiu būti sėkminga, galiu susikurti įdomų, nuotaikingą, atradimų ir nustebimų kupiną gyvenimą, tokį, kokį man dovanojo užsienietės statusas. Tuo metu bijojau grįžti namo, tad būtent dėl to ir grįžau – nugalėti savo baimę.

Jau nuo pirmų dienų ėmiau ieškotis darbo. Privalėjau sau įrodyti, jog nesu tik šviesiaplaukė europietė. Galiu daugiau, esu stipresnė. Papildomai rašiau straipsnius, savanoriavau, padėjau draugams, pasakojau apie Honkongą, dizainą, inovacijas, vedžiau seminarus, skaičiau pranešimus, įkūrėme Capital Runnes. Nedirbau, tačiau nuo veiklos laiko neliko visiškai niekam, o aš jaučiausi tarsi savo mažyčiais sparnais didelę vėjo bangą bandantis sukelti kolibris.

Vėliau atsirado daug jėgų reikalaujantis darbas. Norėdama įgyvendinti savo 3 metų svajonę, pradėjau dar smarkiau treniruotis ir ruoštis maratonui. Trečią kartą. Dirbau daug, darbe kovojau su vėjo malūnais, po darbo daug bėgiojau. Laiko nebeliko draugams, naujoms veikloms, malonumams, socialiniam gyvenimui. Buvo nelengva, jaučiausi nuolat pavargusi, dažnai nelaiminga, klausiau savęs, kodėl man to reikia. Paslapčia buvau tokia, kokios neleidžiu sau pamatyti kitiems. Taip pat stengiausi kurti ar išlaikyti santykį su man artimais žmonėmis. Dažnai sulaukdavau priekaištų. Išlaikyti ryšį reikalavo pastangų.

Tad atėjus laikui, 2016-uosius apibendrinti buvo nesunku. Mintyse ryškiai sukosi žodis work. Nežinau, kodėl jis angliškas, bet kalba prasmės nekeičia. Jaučiau nuovargį, sunkų darbą ir bandžiau aiškiai pagrįsti viso to priežastingumą.

2017-ieji. Paskutinėmis dienomis mintyse dėlioju savo patirtis, vienaip ar kitaip praleistą laiką ir bandau priskirti žodį. Nesu tikra, ar šiems metams parinkau tinkamą, nes vadovaujuosi ne tiek racionaliais faktoriais, kiek emocijomis ir bendru jausmu. Bet per šiuos metus ėjau nemintais takais. Teko labai daug kartų įrodinėti savo vertę, jausti stiprų priežastingumą ir tvirtą vertybinį pagrindą, tačiau vis vien būti klausinėjamai, abejojamai. Teko ir jaustis mažesnei, būti traktuojamai nerimtai, nesulaukti pritarimo. Galiausiai, suvokti, jog daugelis nori pasakyti tai, ką mes norime girdėti, suteikia vilčių, drauge planuoja, palaiko žodžiu, bet atėjus tikram pagalbos laikui, išnyksta be aiškaus kodėl, tyli, vėliau atsiprašinėja, jog nematė.

Šiuos metus vertinu kaip iki galo neišaiškėjusius. Manau, kad ėjau tvirtu keliu, pamažu bandžiau atrasti save veikloje, įsiklausyti ir atsirinkti žmones, kurie ne tik kalba apie tai, ką nori daryti, tačiau ir daro. Daug žodžių sukasi galvoje, tačiau apsistosiu ties fraze. Actions over words.

Bet nesupraskite klaidingai – 2017-ieji buvo puikūs metai. Sąrašas patirčių, žmonių ir įvykių vertų istorijų tikrai ilgas. Daug šypsojausi, juokiausi, dėkojau kažkam. Labai daug išmokau. Tad tikiuosi, kad su šiuo kraičiu į sausį žengsiu tvirtai. Ir palinkėsiu sau ir kitiems – 2018-aisiais būkime atsakingi už savo žodžius. Ir ne tik būkime Interested, bet iš tikrųjų įdėkime širdies ir energijos.
Tiesiog darykime, bandykime. Tai baisu. Sportiniais terminais tariant, tam reikia “atsikelti nuo sofos”. Bet tai virsta emocija, kuri lieka.

Koks žodis apibendrina tavo 2017-uosius?