Nuo 'Move-on' iki 'Actions Over Words'

Kas kartą baigiantis gruodžiui kiek stabteliu ir visas 365 dienas bandau sutalpinti į vieną žodį. Visas veiklas, patirtis, jausmus, išgyvenimus sudedu į krūvą ir iš jos išrenku vieną pačią ryškiausią emociją, atsikartojančią per metus.

Viskas prasidėjo 2015 metais. Atsimenu gyvai. Sėdžiu netoli namų esančiame Starbucks, Chang Sha Wan rajone Honkonge. Prieš tai su amerikiečiu Berney bėgome simbolinį kilometrą: buvome susilažinę, lažybas jis pralošė, tad teko įvykdyti sunkiausią dalyką – atsikelti anksti ryte ir bėgti drauge. Vien nuo mintiems apie vieną, ar kitą jį purtė. Atidėliojo pusę metų, bet ryt turėjau palikti Honkongą, tad kalendoriuje nebelikus nei vienam papildomam rytojui, teko tai daryti šeštadienio rytą, 9 val. Daugiau kilometro neištempėme, bet sąžinė buvo nuraminta.

Gerdami savo kavas ir valgydami sąžiningai uždirbtus pusryčius šnekučiavomės apie gyvenimą, patirtis čia, namais tapusioje kitoje pasaulio pusėje, sumuodami, kokias pamokas kiekvienas jau spėjome išmokti, pamatyti iš karto nepastebimus dalykus ir suprasti tiesas, dėl kurių greičiausiai čia ir atvykome. Tuomet, pamenu, galvoje ėmė suktis vienas žodis – move-on.

Nepaisant maratono, kurio troškau labiau nei bet ko kito, tačiau nenubėgau dėl beveik prie starto linijos patirtos traumos, atsisveikinimo su vienu stipriausių kada nors patirtu jausmu, ir Honkongo, kurį tokį sėkmingą, gerą, nuolat judantį ir mano, laisva valia nusprendžiau palikti ir judėti toliau. Visos šios patirtys labai gražiai susidėliojo į vieną apibendrinimą – move-on. Nepaisant visko, kas nutiko, tie metai mane išmokė, jog kartais nelieka daryti nieko kito, kaip tiesiog giliai įkvėpti, priimti realybę, suvokti duotas pamokas ir judėti toliau.

2016-tuosius praleidau Lietuvoje. Ilgėjausi Honkongo, širdyje jaučiau dar neužgijusią žaizdą. Tačiau beprotiškai norėjau įrodyti sau, jog ir čia, Lietuvoje, galiu būti sėkminga, galiu susikurti įdomų, nuotaikingą, atradimų ir nustebimų kupiną gyvenimą, tokį, kokį man dovanojo užsienietės statusas. Tuo metu bijojau grįžti namo, tad būtent dėl to ir grįžau – nugalėti savo baimę.

Jau nuo pirmų dienų ėmiau ieškotis darbo. Privalėjau sau įrodyti, jog nesu tik šviesiaplaukė europietė. Galiu daugiau, esu stipresnė. Papildomai rašiau straipsnius, savanoriavau, padėjau draugams, pasakojau apie Honkongą, dizainą, inovacijas, vedžiau seminarus, skaičiau pranešimus, įkūrėme Capital Runnes. Nedirbau, tačiau nuo veiklos laiko neliko visiškai niekam, o aš jaučiausi tarsi savo mažyčiais sparnais didelę vėjo bangą bandantis sukelti kolibris.

Vėliau atsirado daug jėgų reikalaujantis darbas. Norėdama įgyvendinti savo 3 metų svajonę, pradėjau dar smarkiau treniruotis ir ruoštis maratonui. Trečią kartą. Dirbau daug, darbe kovojau su vėjo malūnais, po darbo daug bėgiojau. Laiko nebeliko draugams, naujoms veikloms, malonumams, socialiniam gyvenimui. Buvo nelengva, jaučiausi nuolat pavargusi, dažnai nelaiminga, klausiau savęs, kodėl man to reikia. Paslapčia buvau tokia, kokios neleidžiu sau pamatyti kitiems. Taip pat stengiausi kurti ar išlaikyti santykį su man artimais žmonėmis. Dažnai sulaukdavau priekaištų. Išlaikyti ryšį reikalavo pastangų.

Tad atėjus laikui, 2016-uosius apibendrinti buvo nesunku. Mintyse ryškiai sukosi žodis work. Nežinau, kodėl jis angliškas, bet kalba prasmės nekeičia. Jaučiau nuovargį, sunkų darbą ir bandžiau aiškiai pagrįsti viso to priežastingumą.

2017-ieji. Paskutinėmis dienomis mintyse dėlioju savo patirtis, vienaip ar kitaip praleistą laiką ir bandau priskirti žodį. Nesu tikra, ar šiems metams parinkau tinkamą, nes vadovaujuosi ne tiek racionaliais faktoriais, kiek emocijomis ir bendru jausmu. Bet per šiuos metus ėjau nemintais takais. Teko labai daug kartų įrodinėti savo vertę, jausti stiprų priežastingumą ir tvirtą vertybinį pagrindą, tačiau vis vien būti klausinėjamai, abejojamai. Teko ir jaustis mažesnei, būti traktuojamai nerimtai, nesulaukti pritarimo. Galiausiai, suvokti, jog daugelis nori pasakyti tai, ką mes norime girdėti, suteikia vilčių, drauge planuoja, palaiko žodžiu, bet atėjus tikram pagalbos laikui, išnyksta be aiškaus kodėl, tyli, vėliau atsiprašinėja, jog nematė.

Šiuos metus vertinu kaip iki galo neišaiškėjusius. Manau, kad ėjau tvirtu keliu, pamažu bandžiau atrasti save veikloje, įsiklausyti ir atsirinkti žmones, kurie ne tik kalba apie tai, ką nori daryti, tačiau ir daro. Daug žodžių sukasi galvoje, tačiau apsistosiu ties fraze. Actions over words.

Bet nesupraskite klaidingai – 2017-ieji buvo puikūs metai. Sąrašas patirčių, žmonių ir įvykių vertų istorijų tikrai ilgas. Daug šypsojausi, juokiausi, dėkojau kažkam. Labai daug išmokau. Tad tikiuosi, kad su šiuo kraičiu į sausį žengsiu tvirtai. Ir palinkėsiu sau ir kitiems – 2018-aisiais būkime atsakingi už savo žodžius. Ir ne tik būkime Interested, bet iš tikrųjų įdėkime širdies ir energijos.
Tiesiog darykime, bandykime. Tai baisu. Sportiniais terminais tariant, tam reikia “atsikelti nuo sofos”. Bet tai virsta emocija, kuri lieka.

Koks žodis apibendrina tavo 2017-uosius?

Read More

Apie "Kurk Lietuvai"

Šiandien pirmas darbas, kurį padariau – tai atsivertusi Facebook ir LinkedIn profilius paspaudžiau "Left Job at Kurk Lietuvai".

Daug minčių sukasi galvoje. Metai buvo daug intensyvesni nei galėjau tikėtis. O jausmai labai dviprasmiški. Įdomu. Naudinga. Intensyvu. Patirtis. Iššūkiai. Kliūtys. Keista. Nepatogu. Vos keletas iš ryškios paletės. Bet jei viską sudėčiau į (1) ko aš išmokau, (2) kodėl tai dariau ir (3) kodėl rekomenduoju svarstantiems, tai atrodytų taip:

KO ČIA IŠMOKAU? 
Pirmiausia, planuoti, aiškiai identifikuoti projekto problemą, susidėlioti mažus žingsnius didelio tikslo link. Turėti šį tikslą galvoje visur ir visada. Veikti pagal planą ir, neprarasdama pagrindinio tikslo, nebijoti jo koreguoti. Taip pat jo siekti bet kokia kaina.

Nebijoti minti naujų takų ir tikėti savo jėgomis, kai, atrodo, niekas aplink netiki, niekam nereikia tavęs, tavo idėjų, darbų. Kovoti, būti tvirtai ir drąsiai išsakyti savo nuomonę, ją apginti, tačiau tai daryti labai diplomatiškai, mandagiai, racionaliai ir ryžtingai. Nepasiduoti emocijoms. Ir neleisti mažiems žmonėms tavęs sumažinti.

Pasikliauti žmogumi, su kuriuo vykdai projektą. Jei ir jūs, kaip ir aš, ilgą laiką buvot individualūs žaidėjai, darbinę partnerystę teks šlifuoti. Nuomonių nesutapimas, to paties tikslo matymas iš kitos pusės, kitoks darbo ir strategijos suvokimas, įgūdžiai ir greičiai. Bet po metų jau nebeįsivaizduoju, kaip galėsiu dirbti viena. Su kuo galėsiu pasitarti, kam išsakyti planus, baimes, pasiguosti ir sulaukti didelio palaikymo, parodyti naujai sukurtą gairių maketą, paklausti, kuri spalva labiau tinka, ar, galų gale, apkabinti ir palaikyti, kai sunku arba labai gera?

Džiaugtis mažomis pergalėmis ir prašyti pagalbos, kai jos reikia. Kartais jautiesi lyg eidamas į karą, tačiau to nedarai vienas, o aplink vis tik yra daug palaikymo, tų, kuriems rūpi. Išmokau šiuos žmones atrasti ir pasikliauti.

KODĖL TAI DARIAU?

Į “Kurk Lietuvai” pirmiausia ėjau dėl galimybės detaliau pažinti procesus, kurie mane domino. Tuo metu tai buvo dizainas, dizainu grįstos inovacijas, socialinis verslas. Norėjau suvokti, kas ir kiek jau yra padaryta, susipažinti su visais, kurie su tuo dirba. Tačiau eigoje supratau, kad galiu išbandyti ir kitą savo aistrą – sportą ir fizinį aktyvumą. Ir ne mažuose projektuose, tačiau prisidėti prie naujų strategijų ir didesnių tikslų kūrimo. Supratau, kad galiu ne tik vykdyti strategijas, bet jas inicijuoti, užtikrinti jų įgyvendinimą ir tęstinumą.

Būti sėkmingai užsienyje man atrodė lengviau. Tai jau buvau patyrusi. Būti sėkmingai namuose, išsiskirti iš kitų tokių pačių ir daug geresnių - didelis iššūkis. Supratau, kad bijau grįžti. Tai supratusi tą pačią akimirką apsisprendžiau šią baimę įveikti.

Tai dariau ir dėl galimybės išbandyti save – ar aš tikrai esu tokia, kokią mane mato kiti ir aš pati. Nežinojau, ką galiu atrasti, bet žinojau, kad kažką tikrai rasiu. Radau.

Galiausiai, dėl sportinio azarto. Trumpas laikas, jokio biudžeto, antpečių. Kaip padaryti pokytį ten, kur jo reikia, bent nebūtinai visi nori ir mato tikslą? O kodėl gi ne?

KODĖL REKOMENDUOJU SVARSTANTIEMS?

Nes mes esame tie, kurie gali padaryti pokytį, nes ne tik norime kurti Lietuvai, bet ir jaučiame atsakomybę.

Žiūrėdama pro savo prizmę sakau, jog “Kurk Lietuvai” mano buvo kaip pasiruošimas maratonui. Jei imsi bėgti be plano, periodizacijos, treniruočių ir mažų tobulėjimų, nieko nepavyks. Dar nepasiekęs pusiaukelės jausi nuovargį, imsi klausti, kodėl aš tai darau, stebėsies, kaip sunku, keiksi ir kaltinsi visus, kurie tave lenkia, grauši save, kad vis lėtėji, o tikslas tolsta. Didelė tikimybė, kad nepasiruošęs tinkamai gausi traumą, kuri tave sustabdys ne tik čia, bet ir užkirs kelią kitų tikslų siekimui. Galbūt kažkokiu stebuklu įveiksi, ką esi užsibrėžęs, tačiau finišas greičiau reikš agonijos pabaigą, o ne saldų tikslų pasiekimą. Į tą pusę net nenorėsi pažvelgti, nes visas nueitas kelias, kiekvienas žingsnis bus kančia.

Bet ne to juk siekiame. Tikslas nėra tik įveikti, o įveikti kaip įmanoma geriau, tvirčiau ir stipriau. Tikslas – atrasti savo stiprybes ir sustiprinti silpnybes, gerai pasiruošti, planuoti, tikėti ir bet kuriuo atveju eiti į priekį.

Metai intensyvaus darbo programoje, kaip ir treniruotės, gali pareikalauti daug daugiau laiko nei tikėjaisi galėsiąs duoti, stiprios disciplinos. Teks atsisakyti nemažai, bus, kurie nesupras ir sakys – kam tau to reikia. Ir kartais bus sunku atrasti tinkamų argumentų šiems klausimams atremti. Dvejosi ir tu pats. Tačiau į priekį veda noras keisti, pasiekti, nugalėti. Pirmiausia save, visus nenoriu, negaliu, kam tau to reikia. Mes neprivalome niekam nieko įrodyti. Bet turime įrodyti sau, kad galime būti didesni, kad esame didesni nei buvome vakar.

To linkiu visiems, kurie svarsto. Eikite čia ne tik dėl finišuotojo medalio, kurį vėliau galėsite pasikabinti garbingiausioje vietoje. Eikite čia dėl galimybės užsisegti dalyvio numerį, kuris jus lydės viso kelio metu ir parodys jums tiek apie save, kiek dar iki šiol nežinojote.

Naujajai kartai linkių ryžto ir pasitikėjimo savo jėgomis. Ir jei prireiks, nebijokite prašyti pagalbos. Už Jūsų nugarų stovi jau penkios kartos tų, kurie tiki jūsų jėgomis.

O penktokams ir sau pačiai - nepamiršti tų išgyvenimų. Jie padės įveikti kitus maratonus. Kiekvienam savo.

Read More

Sveikinimas 2016 m. VU KHF absolventams

Neišvengiamai kovodama su didžiuliu pliūpsniu prisiminimų iš studijų laikų, ruošiausi absolventų sveikinimo kalbai. Šiemet buvau pakviesta kaip Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto alumnė sakyti kalbos ką tik studijas baigusiems magistrams. O gavosi taip, kad tą pačią kalbą pasakiau ne tik jiems, bet ir filologijos bakalaurams. 

Nuostabūs jausmai aplankė ten bebūnant, didelis džiaugsmas vėl sugrįžti į kažkada buvusius ir, ko gero, kažkuria dalimi visada liksiančius namus. Visų ten išsakytų minčių nesinori užmiršti. Tad guldau jas visas čia.

Juozo Stočkaus nuotr.

Kalba Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto

Diplomų įteikimo 2016 m.  absolventams šventėje

2016 m. birželio 17d. 

Kauno Evangelikų liuteronų bažnyčia

Kai šioje vietoje man buvo įteiktas aukštojo mokslo diplomas, visos grupės vardu susirinkusiems, dėstytojams ir artimiesiems buvau pasiruošusi štai taip dėkoti ir aš, ką tik šviežiai studijas baigusi filologė. Tačiau taip nenutiko. Tąkart visiems dėkojau ne aš, o mano grupiokė. Labai norėjau atsidurti jos vietoje, galvojau, kad tikrai galiu pasakyti daug daugiau, geriau, išraiškingiau, sudėlioti mintis taip, kad toks sveikinimas ir padėka skambėtų kuo nuoširdžiau ir jame nesijaustų jokio tiek kartų girdėto sveikinimo šablono, padėkų ir pompastiškų postringavimų apie nueitą kelią. Bet kadangi taip nenutiko, tąkart ryškiai atsimenu, jog galvojau, kad dar ne viskas prarasta ir čia sugrįžti galiu kaip dėstytoja, arba kaip kviestinė viešnia. Dėstytoja netapau (kol kas). Bet po 7-erių metų stoviu čia juokdamasi iš tokio užmojo, ir dėl visa ko skubu vėl pajuokauti, jog ateityje norėčiau kalbą sakyti Nobelio premijos apdovanojimuose, TED konferencijoje, dalyvauti Olimpinėse žaidynėse ir gauti valstybės apdovanojimą. Juokitės dabar, bet pasižiūrėsim, kaip viskas susiklostys po 7-erių metų.

O jei rimtai, labai džiaugiuosi šia proga sugrįžti į Fakultetą. Nuo pat studijų baigimo, į jį sugrįžtu kasmet. Pirmiausia, kaip darbuotoja. Du kartus čia organizavau diplomų įteikimo šventę. Vieną jų vedžiau, kitą padėjau organizuoti. Dieną prieš atėjau patikrinti šios bažnyčios, ar viskas tvarkoje. Užrakinau ir, greitai raktus palikusi apsaugai ant stalo, išvažiavau į pusseserės vestuves. Buvau paskutinė, kurią kažkas tądien matė su jais. Ryte raktai stebuklingu būdu dingo, niekas negalėjo įeiti čia. Lauke jau stoviniavo absolventai, jų draugai, šeimos nariai, tad kolegos buvo pasiruošę laužti altarijos duris. Tačiau, ko gero, viršydamas visus įmanomus greičio limitus per pusvalandį ūkvedys Arvydas nuvažiavo iki Eugulių, pasiėmė iš klebono raktus ir parvažiavo prieš pat ceremonijos pradžią. Pirmas srautas vėlavo 20 minučių, vėliau kiti išsilygino.

Manau, administracija tikrai mėgsta riziką, jei šiemet vėl į tokią svarbią šventę pakvietė mane.

Vėliau Fakultetą aplankydavau kaip viešnia, grįžusi iš Šri Lankos ar Honkongo. Bent per žiemos atostogas stengiausi aplankyti savo mielus kolegas, buvusias grupiokes, pasisveikinti su apsaugos darbuotojais, pavaikščioti koridoriais, pasižiūrėti, kiek viskas pakito, ar, dar svarbiau, išliko lygiai taip pat, kaip ir buvo anksčiau. Apsidairykite aplink. Šio vaizdo tikrai pasiilgsite.

Šis fakultetas, turi kažką nepaprasto savy. Tiek prisiminimų sugulo.

1. Pavyzdžiui, paprasta projektų valdymo užduotis grupei, kuri virto į trejus metus puoselėtą reklamų konkursą STARtuok! Tiesiog nusprendėme pasinaudoti proga – jei jau seminarui sugalvojome projektą, kodėl jo nepateikus savivaldybei. Gavome finansavimą ir kūrėme tai, iš ko vėliau mokėmės patys.
2. Arba išmokta bendrinė lietuvių kalba ir giliai paslėpta šiaulietiška tarmė. Būtent dėl dikcijos ir rašymo gebėjimų kurį laiką dirbau žurnaliste, viešųjų ryšių specialiste, o trumpai pakalbėjusi su nauju pažįstamu atpažindavau, iš kurio krašto šis yra kilęs – tarmė išduodavo.
3. Mokydamosios sociolingvistikos egzaminui pas doc. Daivą Aliūkaitę pasidarėme Alias kortas, ant kurių buvo surašyti visi išmokti reikalingi terminai ir mes viena kitai turėjome kuo greičiau paaiškinti įvairius žodžius. Išmokome puikiai, kai kuriuos iš jų atsimenu iki šiol.
4. Dėstytojai nežino, tačiau su grupiokėmis Facebook puslapyje esame įkūrę slaptą grupę, kurioje po baigimo iki pat dabar dalinamės kalbos įdomybėmis ir keistenybėmis. Tarp jų tokios temos kaip mirę lietuvių kalbos žodžiai, žodžių ir kalbų kilmė, arba filologiniai „bajeriai“, kurie, ko gero, juokingi tik mums. Pavyzdžiui merginoms aktualios naujausių vaikų vardų tendencijos (keletas jų - Afryna, Danika, Deimera, Kaitvilė, Tadija, Ulrikė, Ulvija, Eigeris, Idrys, Ivonas, Kemas, Leitis, Reinhardas (spėju, tėvai susipažino, kuomet tikrai smarkiai lijo - rain hard). Jei kas savo atžalą pavadinote vienu iš šių vardų, po ceremonijos labai norėčiau su jumis susipažinti. Šios facebook’o grupės viršelį ilgą laiką puošė lietuvių filologijos katedros dėstytojų fotografija, dabar  - doc. Roberto Kudirkos nuotrauka su jo „Keiksmažodžiu žodynu“. O „kalbajobai“ jau tapo mūsų klasika. „Filologus absoliutus“ ši grupė vadinasi. Keletas jos narių šiandien taip pat yra čia.

Esu be galo dėkinga administracijai, buvusiems dėstytojams ir kolegoms, kad šiemet mane pakvietė. Nors, tiesa pasakius, ilgai svarsčiau, kodėl pasirinko būtent mane. Po studijų daug klaidžiojau, nusibloškiau į kitą pasaulio kraštą, kuriame dirbau visai ką kitą, nei studijavau, kelis kartus keičiau darbo kryptį (žurnalistika, viešieji ryšiai, renginių organizavimas, turizmas, socialinės inovacijos, tarptautiniai ryšiai, ir dabar, sportas, bėgimai). Gal todėl dabar ir kalbu Jums visiems, ne tik filologams?

Stoviu prieš Jus, bet nesijaučiu labai daug ko pasiekusi. Nors važiuodama čia mąsčiau, jog, ko gero, jei kada jausiuosi daug pasiekusi ir svari, tą pačią akimirką nustosiu tokia būti.

Dėstytojai mums sakydavo, kad esame plataus profilio specialistai, ko gero, kaip nieką kitą, šią pamoką išmokau labiausiai. Nebijau išbandyti naujų dalykų, sujungti į vieną kelias, atrodo, skirtingas sritis.

Tačiau dar negaliu pasidalinti stebuklinga formule ar patarimu, kaip pasiekti savo tikslų, gerai gyventi ar, svarbiausia, kaip universitete įgytas žinias pritaikyti praktikoje.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad:

1. Nėra universalių formulių sėkmei;
2. Už savo profesinę ir asmeninę laimę esame atsakingi mes patys.

Būtent to noriu palinkėti ir Jums:

• Išsaugoti aukštą vertybių sistemą ir čia siekti magna cum laude. 
• Kai bus labai sunku, prisiminkite baigiamojo darbo rašymo kančias, tuomet visa kita atrodys niekai.
• Jei kada pasidarys be galo nuobodu ir vis vien reikės kažką atlikti, išmokti, sukurkite savo Alias žaidimą.
• Stenkitės būti geresniais, nei esate.
• Mėgaukitės tuo, ką darote.
• Ir visada, visada pasinaudokite Jums suteiktomis galimybėmis.

O visa kitą Jūs jau turite savo rankose. Žinias ir diplomą. Bet gyvenimo ašis esate patys. Nepamirškite to. Manau, kad tie, kas visu tuo nuoširdžiai vadovausis, po kelerių metų lygiai taip pat, kaip ir aš dabar, stovės čia prieš kitus absolventus.

2016 metų absolventai, sveikinu Jus iš visos širdies. Baigėte tikrai labai svarbu etapą. Su kuriuo, niekas nesibaigia.

Juozo Stočkaus nuotr.

Juozo Stočkaus nuotr.

Read More

Gyvenimas amžino tranzito žemėje

Kiekvieną kartą atostogų parvažiavusi namo, per sučiauptas lūpas slepiu lendančią šypseną, jei tik kas paklausia, ką veikiu ir kur gyvenu. „Jūs tik klauskite, aš jus nustebinsiu!“, - nutyliu užplūdusį pasitenkinimą ir patyliukais stebiu besikeičiančius naujų pažįstamų veidus, kai vietoj dažnai emigrantų minimų šalių sąrašo tvirtai pareiškiu – „Honkonge!“.

Atvažiuokite, mielai aprodysiu šį grožį

Akimirksniu išpūstos akys ir balsiniai oho! tik pakursto vis labiau įsiliepsnojančią savimeilę.Taip, sužavėti lengva: ne Londone, Stokholme, Berlyne ar Barselonoje gyvenu jau dvejus su puse metų. Jei atvažiuosite, pažadu, įskaus kaklai nuo nuolat užverstų į viršų galvų, akyse liesis milijonai užsidegusių šviesų, jau po kelių valandų klaidžiojimo išvargins nuolatinės minios žmonių, o išskirtinai puikaus maisto skonis pažadins nuo bulvių ir kiaulienos kotletų kietai įmigusį smagurį.

Per visą šį laiką dar neteko sutikti žmogaus, kurio šis miestas nesužavėtų. Tiek daug įvairovės ir pasiūlos viename kvadratiniame metre vargu ar gali pasigirti kuris kitas miestas. Pačiai galva apsisuko vos tik čia atvažiavus. Viktorijos viršukalnė, Žvaigždžių Alėja, aukščiausias pasaulio baras, šventyklos, Merginų turgus, neapsakomo grožio Chi Lin vienuolynas, Didžioji Buda, Žvaigždžių keltas, ilgiausias pasaulyje eskalatorius ir kiti miesto veidu vadinami objektai - visas turistines vietas aplankiau vos per porą pirmųjų mėnesių. Ir iš karto to pasigailėjau, nes, oi ne, į jas reikia vėl ir vėl sugrįžti su mane lankančiais draugais ir pažįstamais, ar pažįstamų pažįstamais. Bet, ko gero, tai ir bus vienas didžiausių šio Lietuvos periferinio punkto privalumų. Per visą šį laiką susipažinau su verslininkais, nuolat besilankančiais pasaulinio lygio parodose ir ten bandančiais „pramušti“ savo verslą, susirasti naujų kontaktų; su daugybe kupriniauti po Aziją pasiryžusių draugų, pakaitomis miegojusių mano svetainėje ir pasakojusių, kiek ir kaip pasikeitė jų gyvenimai po paskutinių mūsų susitikimų prieš dvejus, trejus ar net penkerius metus. Draugams ir pažįstamiems tapau, o gal ir  pasiskelbiau šio krašto ambasadore. Negaliu tuo skųstis.

Vienas iš pirmųjų mano svečių - Vaidas

Vis dėlto, šiame kvapniajame uoste pasiryžusiems pasilikti kiek ilgiau, turistinės vietos tampa griežtomis „no go“ zonomis. Jau dabar kaip didžiausia kankynė skamba savaitgalinis apsipirkimas tirščiausiai žmonių lankomoje pasaulio vietoje - Mong Kok’e, Kalėdų, Naujųjų metų ir bet kokios kitos šventės šventimas barų ir naktinių klubų Lan Kwai Fong rajone. Dviejų valandų gyva per visą gatvės plotį ir ilgį nuvilnijanti žmonių eilė ir sukeltos kainos yra ir, tikiuosi, išliks vienkartine patirtimi. Mes, vietiniai, mieliau renkames Soho rajoną, jaukias kavinukes, unikalaus dizaino ir interjero restoranus Sheung Wan, Wan Chai ar Tsim Sha Tsui rajonuose.

Honkonge už vis nuostabiausia gamta

Man tikrasis šio krašto grožis atsiveria vos už 20-40 minučių nuo miesto šurmulio. Kalbu apie gamtą ir kalnus. Kiek iš Jūsų žino, jog beveik du trečdaliai visos nedidelės teritorijos yra, ačiū Dievui, dar žmonių nepaliesti nuostabaus grožio kalnai, natūralūs parkai ir šimtais žalios spalvos atspalvių užburiančios kalvos? Nežinojau to ir aš, o atvažiavusi maloniai nustebau. Žygiai, kalnų bėgimai, kopinėjimai ar tiesiog draugiškas pasivaikščiojimas po vietines salas tapo įprastu laisvalaikio praleidimo būdu, leidžiančiu tikrąja ta žodžio prasme pabėgti nuo streso, suirutės, problemų ir tiesiog mėgautis įstabaus grožio gamta, pageidautina, be žmonių. Užbėgi į 500-600 metrų aukščio kalną, nuo didelio fizinio krūvio kojos net dreba, atvira burna ir net balsu dideliais gurkšniais įkvepi tyro oro. Tačiau tuojau pat per visą veidą nusidriekia plačiausia šypsena, o kvapą užgniaužią vėl ir vėl, ir vėl nepaliaujančios stebinti aukštumos. Aš net pati sau pavydžiu tokių eilinių savaitgalių ir šios širdį užliejančios ramybės.

Tai mano Honkongas!

Sai Kung kalnų ir paplūdimių grožis

Kai gerumas nieko nekainuoja

Žodžiais ir nuotraukomis neperteikiama patirtis vis tik gali būti tikėtina, ypatingai aktyviu sportu gamtoje besidomintiems keliautojams. Jei įdomu, užtenka paskaityti keletą knygų ir straipsnių ar kalnų bėgimo varžybų aprašymų internete, kad susidarytum panašų įspūdį. Ko neteko įskaityti, tai nežinia iš kur žmonėse glūdinčio gerumo ir sąžiningumo. Metus laiko mokiausi žaisti skvošą. Dykai. Užsirašiau į pradedančiųjų kursus, o po jų treneris pasiūlė ir toliau žaisti, jei tik to noriu. Jam malonu mokyti to, ką jis taip vertina ir domisi. Dargi draugų siūlė pasikviesti, kad treniruotis būtų įdomiau. Iš pradžių galvojau, kad toks gerumas gali būti sukeltas vidurio amžiaus krizės ir noras bent taip pasijusti jaunam. Tačiau jau po pusmečio nežaidimo per Kalėdas gautas jo paties pieštas atvirukas su meškiukais ir iš atostogų Japonijoje parvežti suvenyrai man ir mano draugams tokias pilkas mintis nuvaikė su šypsena.

Likus vos kelioms dienoms iki pirmojo maratono starto, smarkiai susižeidžiau koją. Daugiau nei pusės metų sunkios 5 dienų per savaitę treniruotės nuėjo šuniui ant uodegos, o koją vis skaudėjo, tad teko kreiptis į specialistus. Draugų rekomenduotas fizioterapeutas gerą valandą minkė mano pėdos raumenis, negailėjo patarimų ir siūlė jo paslaugomis naudotis bent kartą per savaitę. Be abejo, kalbos apie bet kokį atlygį iš karto buvo sustabdytos paprastu paaiškinimu: „Man smagu padėti ir dargi angliškai pakalbėti“. Atsimenu, kiekvieną jo prisilietimą prie mano pėdos mintyse palydėdavau su „Tik paliesk kaip nors ne taip... “, nes nuo vaikystės buvau įbauginta nekalbėti su nepažįstamais, nepasitikėti jų geranoriškumu ir viską vertinau per „niekas neduodama dykai“ skepticizmo prizmę. Tačiau nieko panašaus nenutiko.

Su visada besišypsančia Wicky

Galiausiai, kas dieną eidama pietų į mėgstamą valgyklą, pasikraunu geros nuotaikos. Ten dirbanti virėja iš tolo pasitinka mane su plačia šypsena ant visos valgyklos šaukdama: „Barbė atėjo!“. Sunkiai jai ištariamas mano vardas ir, neva, išvaizdos į lėlę panašumas labai natūraliai apeliavo į šį maloninį kreipimąsi. Viki jau seniai žino, ką labiausiai mėgstu, tad beveik visada išsaugo man skaniausius kąsnelius, slapčia įdeda daug daugiau nei galiu suvalgyti, o kartais pasidalina pačios gamintu maistu. Kartą jos papildomas porcijas man pamačiusi vadybininkė ją įspėjo to daugiau nedaryti, o ji man papasakojusi visą istoriją mokė: „Barbe, eik mokėti prie kitos kasos, kad vadybininkė nieko nematytų“. Iš pradžių, laikiausi tam tikro atstumo ir nuolat bandžiau įžiūrėti, kurgi čia ta šaknis pakasta, kodėl ji man išskirtinai maloni be jokio motyvo. Po dviejų su puse metų kasdienės kelių minučių draugystės mes viena kitai vežame lauktuvių iš namų, o aš dar kartą įsitikinau, kad atlygio nereikalaujantis gerumas čia nebūtinai turi slėpti juodas mintis.

Kasdienis maistelis tik už 2 eurus. Mums Wicky įdėtos porcijos dažnai bėgo per kraštus 

Atminkim visam laikui, jog Honkongiečiai - ne kinai

Vos kelioms dienoms čia viešintys turistai dažniausiai Honkongą įtraukia į aplankyti būtinų miestų Azijoje sąrašą, tačiau labai retai kada pats miestas tampa galutine ar vienintele atvykimo vieta. Tad mums, šio krašto vietiniams laikas bėga kitaip - pasaulio skruzdėlyno, amžino tranzito žemės, oro uosto duty free zonos tempais. Kaip pavadinsi - vis nesuklysi. Ilgai čia nepasiliekama net atvykus gyventi. Vos ant kelių pirštų galiu suskaičiuoti tuos, kurie čia išbuvo ilgiau nei vienerius, dvejus, ar trejus metus. Daugelis jų miestą paliko anksčiau reikalaujamų 7-erių metų nuolatiniai rezidencijai gauti ir, neprisijaukinę šių mažiausiai 40-ties aukštų į viršų kylančių džiunglių, oficialiai vardina savo priežastis ir pretekstus, kodėl Honkongas niekada netaps „namais". Triukšmas, amžinas judėjimas, super miesto statuso vaikymasis ir nuolatinis konkuravimas su Singapūru, Šanchajumi, Seulu, Tokiju, net Niujorku ar Londonu. Deja, bet net užkopę į kalnus nematysite žvaigždžių. „O kam jų reikia, kai turite Žvaigždžių Alėją“, jau girdžiu sakančius kinų turistus. Oi, kaip jų čia nemėgsta. Kiekvienas Honkongo gyventojas nepraleis progos pataisyti nesusipratėlio, juos kvailai sumaišiusio su kinais. „Mes laikomės taisyklių, važiuodami metro neklykiame visa gerklę kitame vagone sėdintiems giminaičiams visų matomų stotelių pavadinimų, nesigrūdame eilėse, nesispjaudome ir nesišlapiname kur papuola. Mums niekada negaliojo vieno vaiko įstatymas, mes sunkiai dirbame, esame daug lankstesni, labiau išsilavinę ir kultūringesni“, - girdžiu savo miesto patriotus. Aš dar pridėčiau, kad honkongiečiai kur kas kuklesni, visada linkę padėti, o klausdami, kaip laikaisi, nestokoja nuoširdumo.

Su kolegom

Baltieji velniai, kurie nesislepia tamsoje

Vis dėlto, turiu pripažinti, kad šiame pasaulio uoste gyventi nėra lengva, tad atsisveikinimų vakarėliai ir vakarienės čia jau tapo gana įprasta praktika. Daugelis vengia akcentuoti, kad šitas žmonių skruzdėlynas nepamiršta priminti mūsų vienišumo ir laikinumo. Kaskart sutikę naujų žmonių, visada klausiame tų pačių klausimų: iš kur tu, ką čia veiki, kiek laiko gyveni Honkonge, kur planuoji keliauti toliau. Kartais viskas skamba per sekliai.

Vos už valandos kelio nuo namų...

Neturėčiau tuo skųstis, tačiau Honkonge užsieniečiams daug lengviau. Europinis baltas veidas čia yra rimčiausias bilietas į sėkmę. Šitos azijinės nelygybės teko ragauti Šri Lankoje, kuomet svariausias argumentas naujo darbo pokalbyje tampa šviesus gymis ir mėlynos akys. Honkonge jos pasitaiko mažiau, tačiau dar ir dabar to nemėgstu. Ypatingai kuomet matau šia taip vadinama baltąja privilegija besimėgaujančius gwailo (“baltuosius velnius”, -  taip istoriškai užsieniečius vadina vietiniai). Jei sugebi beveik sklandžiai mintis reikšti angliškai, galbūt esi net šviesiaplaukė mergina, ko gero, rankose jau laikai pasirašytą anglų kalbos mokymo kalbos centruose ar vietinėje mokykloje kontraktą. Aišku, tuomet atrodo, jog darbdavys pasirinko geriausią kandidatą, tačiau ar daugiau nei 10 metų pedagogikos patirtį turinčiai vietinei mokytojai, ar net gimtakalbiui juodaodžiui nosis nušluostyti gali ką tik vadybos studijas baigusi mergina, drįsčiau abejoti ne tik aš.

Kita vertus, esame dėkingi šiam miestui už suteiktas galimybes. Čia nuolat lankosi pasaulinio lygio profesionalų. Dirbdama dizaino ir socialinių inovacijų srityje susipažinau su ne vienu pasaulinio lygio architektu, dizaineriu, verslininku, klausiausi pasakojimų apie Londono Olimpinių žaidynių fakelo sukūrimo idėją iš jo paties autoriaus T. Hathaway lūpų, ar FC Barcelona valdytojų apie tai, kaip Barca tapo populiariausiu futbolo klubu pasaulyje (ir ne vien dėl Messi ar Neymar talento). Dalyvavau, galų gale, pati organizavau regionines konferencijas. O kur dar platus pasaulinis draugų ratas, galybė įstabiausių kultūros renginių, pasaulinio lygio muzikantų ir menininkų...

Azijos Konsortiumas ir mano svečiai

Visos šios mano istorijos sudaro puikų pasakojimą, prisitaikantį net prie įnoringiausių pageidavimų. Norite miesto didybės - prašau, lankytinų vietų sąrašo - tokį turiu seniai paruošusi ir ne kartą siuntusi draugams, karjeros ir gero gyvenimo pavyzdžių - tik paklauskite, skundų apie kultūros keistenybes ir kuriozinių situacijų - jokių problemų! Žinau, kad klausite, dėl to juos skrupulingai renku. Ir būtinai pridedu fenomenalų senolių aktyvumą, garsiai stebiuosi jų nesenstančiais veidas, paminiu gurmaniškas patirtis, mažas erdves ir dideles nuomos kainas, karaoke, idealią viešojo transporto sistemą. Ir kaskart vis gvildenant vieną ar kitą temą, širdį užlieja sentimentai. Pati net netikiu, kaip greitai šis miestas tapo namais, kuriuose nors ir kyla dūmų, tačiau dažniausiai yra gera ir jauku.

Honkonge kasdien kažką taiso, o pastoliai visada tik bambukiniai.

Kai mieste vyko "Geltonojo skėčio" protestas, 2014 m. spalis

Seni ir nauji pastatai. Po kelių metų vaizdas pasikeis.

Mokyklinukės "kala į kašį" ir ten.

Vena tų dienų, kai dirbti tiesiog nesinori.

Miestu dalinamės su visais.

Read More

Prisiminti, negalima pamiršti

Tiksliai nepamenu, kada iš tiesų pradėjau bėgioti.

Mokykloje pradinėse klasėse nuolat varžydavomės tarpusavyje. Bet tokios tos ir varžybos, kai mūsų - vos 6 mergaitės. Nuo vaikystės būdama judri ir plonutė, dažnai aplenkdavau savo drauges. Rimčiau tekdavo konkuruoti tik panašaus amžiaus grupėse, kuomet norint greičiausiai įveikti tam tikrą nuotolį, pasiekti didžiausią aukštį ar nušokti toliausiai tekdavo dar kiek pasistengti. Ir konkurencija buvo didesnė, mat pradinių klasių mokytojai sujungdavo visas klases, tad mūsų susidarydavo gana nemažas būrys. Be abejo, kaimo mokykloje daug mokinių nebuvo, tačiau to užtekdavo.

500 m. startas Daugpilyje. Tąkart tapome Pabaltijos keturkovės čempionės

 Kasmet besibaigiant mokslo metams pradinukams buvo rengiamos varžybos, kuriomis tarsi nustatydavo ir įvertindavo mūsų fizinį pasirengimą. Pamenu, tuomet būdama tik trečiokė pirmą kartą sužibėjau. Dalyvavau trijose lengvosios atletikos rungtyse ir iš jų gavau po diplomą: šokdama į tolį buvau nepralenkiama (3,30 m. tada atrodė neapsakomai toli), o bėgdama 300 (1.04 min.) ir 600 (2.33 min.) metrų abiejose rungtyse užėmiau po antrą vietą. Nereikia nė sakyti, kaip pakylėtai tuomet jaučiausi. Dar ir dabar turiu išsaugojus šiuos diplomus; kiek tarybinio dizaino, spausdinimo mašinėle parašytu tekstu, bet užtat kokie mieli ir svarbūs man jie atrodė. Atsimenu, tada mūsų rungtyniavimą stebėjo vyresnių klasių kūno kultūros mokytojas. Matydamas mano rezultatus jis palingavo galvą ir mano mokytojai pasakė: „Ši mergaitė bus perspektyvi sportininkė“. Jo žodžiai įstrigo man visam gyvenimui, o tuo metu aš nieko taip karštai netroškau, kaip jų išsipildymo.

Po truputį įsitraukiau į rimtesnę sportinę veiklą, ėmiau dalyvauti ne tik mokyklos, bet ir rajono rengiamose varžybose, tad dabar jau teko atstovauti ne tik savo klasei, bet ir mokyklai. Kokia didžiulė atsakomybė. Į sportą sudėjau visas savo jėgas ir širdį. Be galo norėjau laimėti, būti pirma, geriausia, užlipti ant nugalėtojų pakylos, gauti diplomą, taurę ar, neįsivaizduojama laimė ir sėkmė, medalį. Dabar juos duoda kiekvienam distanciją pabaigusiam dalyviui praktiškai bet kokiame bėgime, tačiau tada medaliai buvo didelė retenybė, tad tokį gauti, man atrodė, buvo pats didžiausias sportinis įvertinimas ir garbė.

Pirmieji diplomai...

 Bet kokiose varžybose gautus diplomus kolekcionavau ir saugojau atsakingai: visus gražiai dėdavau į specialiai tam paskirtą segtuvą, ant kurio markeriu užrašiau - „Diplomai“. Mažiausiai kas mėnesį juos pakilnodavau, perskaičiuodavau, vos per vieną ar du skaičius išaugusį jų kiekį tuojau pat fiksuodavau segtuvo vidinėje pusėje, kad tik nepamirščiau jų skaičiaus. Kiek kas diplomų turi, taip pat buvo dalis varžybų, tad net ir menkiausias padėkos raštas su ranka įrašyta mano pavarde faktiškai įrodė šios sportininkės šaunumą.

Po kiekvienų varžybų būtinai į tą patį segtuvą kaupiau ir bėgimo numerius. Vos parvažiavusi namo, kad ir kaip nusikalusi po sekinančių startų bebūčiau, visada atrasdavau laiko galinėje jų pusėje užrašyti varžybų pavadinimą, kokį rezultatą pasiekiau ir iš kiek dalyvių kokią vietą užėmiau. Šia praktika seku dar ir dabar, tačiau visus dabartinius varžybų numerius pasididžiuodama iškabinau ant sienos. Kad pati nepamirščiau, man patinka bėgioti.

... ir per 100 visų, sugulusių į tam dedikuotą segtuvą.

Savo mokykloje turėjome ir tam tikrą taškų vedimo sistemą. Kiekvienos varžybos ir laimėjimas turėjo savo skaitinį matą, kurie vienas po kito nuolat buvo fiksuojami ir skelbiami sportinių pasiekimų lentoje. Mokytojo ranka subraižyti langeliai, įrašytos kiekvieno 5-12 klasių mokinių pavardės ir prie jų kas mėnesį vis prirašomi taškai, kurie metų gale surikiuoja mokyklos geriausius į eilutę. Šią taškų sistemą sekdavau kaip savo pasiekimus Endomondo programėlėje dabar, po kiekvieno didesnio laimėjimo tuojau pat eidavome ir tikrindavome, kada gi pagaliau tas didžiulis subraižytas popieriaus lapas už stendo stiklo parodys, kad kas dieną po porą valandų plušome ne veltui.

2000 metais, būdama aštuntokė, tapau mokyklos sportininkė Nr. 3, o  2001 m. - Nr. 4. Pirmasis dešimtukas, kaip ir visuomet, buvo apdovanojamas taurėmis, padėkos raštais ir palydėtas visos mokyklos mokinių plojimais per Rugsėjo 1-osios šventę . Tačiau svarbiausia, kad mūsų - geriausio mokyklos sportinio dešimtuko - nuotraukos iš įvairiausių varžybų kabėjo kitame stende, prie pat mokyklos valgyklos. Matyti ten save tuo metu buvo pats didžiausias pasiekimas.

Vienas iš startų Vilniuje, kaip matyti, ne pats sėkmingiausias. Bėgu 6-ta.

Jau penktoje klasėje buvau gana rimta sportininkė ir drauge su dar bent dešimčia bendraamžių treniruodavomės keturis kartus per savaitę po porą valandų tam, kad savaitgaliais pasirodytume kuo geriau ir neapviltumėme savo mokyklos, vėliau rajono, regiono, o dar vėliau jau ir visos šalies. Kadangi su šeima daug nekeliavome, varžybos man buvo vienas iš būdų pažinti savo šalį. Kas savaitę važiuodavome į vis kitas varžybas. Būtent per jas aplankiau miestus, kuriuose iki tol nesilankiau ar buvau vos kelis kartus. Raseiniai, Mažeikiai, Kaunas, Vilnius, Panevėžys, Klaipėda… Tiesa, daugiau stadiono, didžiausio prekybos centro, kuriame visiems buvo duodamas 20-15 min. laiko limitas, kelio ir pačios kelionės autobusu, nieko nematėme. Bet tada man atrodė, kad aš keliauju nepaprastai daug, puikiai pažįstu savo šalį ir nuolat susipažįstu su vis naujais, įdomiais žmonėmis bei puikiais sportininkais. Kaip magiškai tai skambėjo.

Dažniausiai mūsų varžybos vykdavo Kuršėnų Daugėlių stadione, kuris tuo metu buvo geriausias Šiaulių rajone, nes, pirmiausia, visas bėgimo ratas, kaip ir priklauso, buvo 400 metrų ilgio, išklotas specialia gumine danga. Jame įrengti persirengimo kambariai, kelios tribūnos sirgaliams šį stadioną išskyrė iš kitų. Tokio jokia kita rajono mokykla neturėjo, tad ir negalėjo rengti rimtesnių atestuotų varžybų. Kiek pavydu buvo Daugelių mokiniams, kuriems ne tik nereikėjo tiek toli į varžybas važiuoti, bet ir jų kūno kultūros pamokos vykdavo būtent ten. Tuo metu mes namuose treniruodavomės ant skaldos akmenukais padengto 300 metrų ilgio stadiono tako, dažnai bėgiojome tiesiog miestelio gatvėmis, o žiemą, kai būdavo šalta, sukome aštuoniukes mokykloje: mokytojui davus startą nuo valgyklos, bėgdavome tiesiai į naująjį mokyklos priestatą, jo gale laiptais kopdavom į antrą aukštą, ten visą kelią atgal, laiptais žemyn, vėlgi pro valgyklą į senąjį pastatą, o jame vėl, iš pirmo aukšto - į antrą. Viena tokia aštuoniukė - apie 400 metrų. Tad taip ir sukdavome jas - dvi apšilimui, vėliau 4-6 ar daugiau treniruotėms, dvi - po treniruotės. Net neįsivaizduoju, kiek tokių įveikiau. Bet tada jų skaičius mūsų nejaudino. Niekas neklausė, kodėl ir kam to reikia. Mokytojo žodis buvo šventas, o mes, kad ir pavargę, vos gaudydami kvapą, tačiau vis vien bėgdavome atlapomis širdimis, nes visi su lig vienu būtent tuo kas dieną gyvenome, tapatinome save, o svarbiausia, tai darydami jautėmės tikrai laimingi.

Treniruodavomės sunkiai, tačiau labai sąžiningai. Dar ir dabar darydama apšilimą prieš įvairiausius bėgimus ar varžybas kažkodėl seku būtent mokyklos laikų treniruočių suformuotu apšilimo planu - pirmiausia statiniai tempimai kojoms, pilvo presui, rankoms, galiausiai dinaminiai tempimai, arba mūsų vadinami specukai.

Šlovės momentas - 1000 m. distancijos bėgimo Lietuvos čempionė.

Oi, mados tada vyravo.

Tuomet niekas nežiūrėjo, su kokia avalyne mes sportavome, tad dažniausiai bėgdavome su paprasčiausiais inkariukais, be jokių kulno apsaugų, prie pėdos išlenkimo pritaikytų vispadžių, ryškių spalvų ir, juolab, žymių prekių ženklų. Juos matydavome tik per televizorių. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Sportinę avalynę ir aprangą tėvai pirkdavo Pabalių turguje, kaip ir, beje, visus kitus reikmenis ir kanceliarines prekes mokyklai, kasdienius ir šventinius drabužius, batus, kuprines, kvepalus ar kita. Jei kas pirmosiomis rugsėjo dienomis ateidavo su dar nematyto modelio sportbačiais ar kitokio dizaino trenigais, žinok, bus giminaičiai atsiuntę iš užsienio, ar patys vasarą kažkur buvo išvykę. Kadangi mano visi giminaičiai gyveno Šiaulių rajone, teko tenkintis tuo, ką tuomet siūlė vietinė rinka. Tačiau tikrai dėl to pernelyg neliūdėjau, man jie visada atrodė gražūs, o turgaus prekyvietės buvo pilnos įvairovės.

Bėgiojimams tokie sportbačiai taip pat atrodė tinkami. Nejausdavome jokio skausmo, sunkumo pėdose ar diskomforto. Net jei jie būdavo vienu ar keliais didžiais didesni, nes pirkti „ant išaugimo“, sportui tai netrukdė. Ne vien tik mano tėvai sakydavo, kad nespėjus nupirkti gero drabužio, kaip mat jį išaugsime, o juk viskas turėjo tarnauti mažiausiai vienerius mokslo metus, pageidautina bent dvejus. Labiausia, žinoma, dėl to „išaugimo“ kentėdavo žieminiai ar sezoniniai batai ir paltai, taip pat džinsiniai švarkeliai. Prieš rugsėjį pirkdavome tokius batus, kuriuos matuojantis mama lengvai užkišdavo pirštą už mano kulno ar paspaudusi jų priekį neužgriebdavo kojos nykščio, tačiau po devynių mėnesių vos tik prasidėjus vasarai, toks pirkinys jau veržė koją, o pirštai vis dažniau trindavosi į batų priekį. Šie nebetinkami buvo greitai „nurašomi“ ir paliekami „dremžimui“ namuose ar bulviakasiui rudenį.

Sportbačiai - kas kita. Jais praktiškai nesirūpinau, nes žinojau, kad kasmet vis pirksime naujus. Ypatingai saugomi buvo tik startukai. Juos iš mokyklos gaudavome visiems metams, arba tol, kol išaugs koja ir reikės naujų. Nebuvo jie gražūs ar spalvoti, kaip kad dabar, dažniausiai pakankamai paprasti, tokie, kokius mūvėjo „Chariots of Fire“ (liet. „Ugnies vežimai“) filmo herojai - medžiaginiai, su pusės centimetro ilgio metalinėmis vinukėmis. Kai kurie kiek paplyšę ar matę ne tik vyresnių klasių mokinių, bent ir mūsų tėvų pėdas. Tik vėliau, patiems geriausiems sportininkams, Šiaulių rajono sporto mokykla, kuriai priklausėme, davė specialius startukus. Be abejo, kaip ir visą kitą, juos po kurio laiko turėjome grąžinti ar perleisti jaunesniems talentams.

Bet ne apranga ar sportbačiai man tuo metu buvo svarbiausi, o rezultatai ir pats sportas. Iš pradžių sužibėjusi šuolio į tolio rungtyje, greitai buvau perkvalifikuota į ilgesnių distancijų bėgimą ir šuolį į aukštį. Pasižymėjau pakankamai gera ištverme, o ūgis bei ilgos kojos leido lengviau nei kitiems peršokti kaskart vis aukščiau keliamą šuolio į aukštį kartelę. Bet vis vien labiau už šuolius man patiko bėgti. Kol buvau maža, 300, 600 metrų buvo mano arkliukas, kuo vėliau tapo vienas kilometras, baugiau vadinamas 1000 metrų. Neapsakomai ilga tai distancija ir ne kiekvienas vaikas ryždavosi joje rungtyniauti. O štai aš galėdavau ir netgi visai neblogai.

Sienos papuošalai sukaupti čia, Honkonge.

Šiandien kartas nuo karto prisimenu kelias svarbiausias varžybas, didžiulį jaudulį ir dar didesnį norą laimėti, atbėgti pirmai. Kartą visi tie prisiminimai taip užplūdo, kad porą valandų prisėdusi ėmiau ir viską surašiau, o vėliau įdėjusi į savo blogą sulaukiau netikėtai pozityvių komentarų ir panašia emocija gyvenančių draugų palaikymo. Ir tik viską išliejusi ant popieriaus lapo (meluoju, ne popieriaus, o kompiuterio) supratau, kaip giliai sportas yra įaugęs į mano sielą, o bėgimas užima išskirtinę vietą dėl to, kad paprasčiausiai su juo užaugau, atlapa širdimi atidaviau viską, ką tuo metu turėjau geriausio. Iki pat dešimtos klasės, kuomet viską suderinti tiesiog tapo per sunku ir reikėjo rinktis tarp sporto ir geresnių mokslo įvertinimų, niekas nebūtų galėjęs manęs atkalbėti nuo treniruočių ir bėgimo. Neklausiau tėvų  perspėjimų  dėl nesaugomos sveikatos, net močiutė, siūliusi man 100 litų vien tam, kad mesčiau sportą, nesuviliojo. Tuomet tai man atrodė nesvietiškai dideli pinigai, tačiau vis tik nesuvokiau, kodėl ji taip daro, kodėl prieš mano bėgimus buvo nusistatę mokytojai ir giminaičiai. Netikėjau, kad sportas atima per daug jėgų, kad nebeturiu laiko niekam kitam, nesutikau, kad „iš sporto duonos nevalgysiu“. Kiekviena minutė buvo verta to, ką patirdavau dalyvaudama varžybose, važinėdama po Lietuvą ar atstovaudama savo mokyklai. Viso to nesigailiu ir dabar, nes dariau tai, kas man patiko labiausiai.

Lietuvos keturkovininkų komandos Latvijoje prieš varžybas.

Meškuičių sportininkės Daugėlių stadione. Tuomet diplomą slėpiau už nugaros - kam čia rodyti.

Read More