Prisiminti, negalima pamiršti

Tiksliai nepamenu, kada iš tiesų pradėjau bėgioti.

Mokykloje pradinėse klasėse nuolat varžydavomės tarpusavyje. Bet tokios tos ir varžybos, kai mūsų - vos 6 mergaitės. Nuo vaikystės būdama judri ir plonutė, dažnai aplenkdavau savo drauges. Rimčiau tekdavo konkuruoti tik panašaus amžiaus grupėse, kuomet norint greičiausiai įveikti tam tikrą nuotolį, pasiekti didžiausią aukštį ar nušokti toliausiai tekdavo dar kiek pasistengti. Ir konkurencija buvo didesnė, mat pradinių klasių mokytojai sujungdavo visas klases, tad mūsų susidarydavo gana nemažas būrys. Be abejo, kaimo mokykloje daug mokinių nebuvo, tačiau to užtekdavo.

500 m. startas Daugpilyje. Tąkart tapome Pabaltijos keturkovės čempionės

 Kasmet besibaigiant mokslo metams pradinukams buvo rengiamos varžybos, kuriomis tarsi nustatydavo ir įvertindavo mūsų fizinį pasirengimą. Pamenu, tuomet būdama tik trečiokė pirmą kartą sužibėjau. Dalyvavau trijose lengvosios atletikos rungtyse ir iš jų gavau po diplomą: šokdama į tolį buvau nepralenkiama (3,30 m. tada atrodė neapsakomai toli), o bėgdama 300 (1.04 min.) ir 600 (2.33 min.) metrų abiejose rungtyse užėmiau po antrą vietą. Nereikia nė sakyti, kaip pakylėtai tuomet jaučiausi. Dar ir dabar turiu išsaugojus šiuos diplomus; kiek tarybinio dizaino, spausdinimo mašinėle parašytu tekstu, bet užtat kokie mieli ir svarbūs man jie atrodė. Atsimenu, tada mūsų rungtyniavimą stebėjo vyresnių klasių kūno kultūros mokytojas. Matydamas mano rezultatus jis palingavo galvą ir mano mokytojai pasakė: „Ši mergaitė bus perspektyvi sportininkė“. Jo žodžiai įstrigo man visam gyvenimui, o tuo metu aš nieko taip karštai netroškau, kaip jų išsipildymo.

Po truputį įsitraukiau į rimtesnę sportinę veiklą, ėmiau dalyvauti ne tik mokyklos, bet ir rajono rengiamose varžybose, tad dabar jau teko atstovauti ne tik savo klasei, bet ir mokyklai. Kokia didžiulė atsakomybė. Į sportą sudėjau visas savo jėgas ir širdį. Be galo norėjau laimėti, būti pirma, geriausia, užlipti ant nugalėtojų pakylos, gauti diplomą, taurę ar, neįsivaizduojama laimė ir sėkmė, medalį. Dabar juos duoda kiekvienam distanciją pabaigusiam dalyviui praktiškai bet kokiame bėgime, tačiau tada medaliai buvo didelė retenybė, tad tokį gauti, man atrodė, buvo pats didžiausias sportinis įvertinimas ir garbė.

Pirmieji diplomai...

 Bet kokiose varžybose gautus diplomus kolekcionavau ir saugojau atsakingai: visus gražiai dėdavau į specialiai tam paskirtą segtuvą, ant kurio markeriu užrašiau - „Diplomai“. Mažiausiai kas mėnesį juos pakilnodavau, perskaičiuodavau, vos per vieną ar du skaičius išaugusį jų kiekį tuojau pat fiksuodavau segtuvo vidinėje pusėje, kad tik nepamirščiau jų skaičiaus. Kiek kas diplomų turi, taip pat buvo dalis varžybų, tad net ir menkiausias padėkos raštas su ranka įrašyta mano pavarde faktiškai įrodė šios sportininkės šaunumą.

Po kiekvienų varžybų būtinai į tą patį segtuvą kaupiau ir bėgimo numerius. Vos parvažiavusi namo, kad ir kaip nusikalusi po sekinančių startų bebūčiau, visada atrasdavau laiko galinėje jų pusėje užrašyti varžybų pavadinimą, kokį rezultatą pasiekiau ir iš kiek dalyvių kokią vietą užėmiau. Šia praktika seku dar ir dabar, tačiau visus dabartinius varžybų numerius pasididžiuodama iškabinau ant sienos. Kad pati nepamirščiau, man patinka bėgioti.

... ir per 100 visų, sugulusių į tam dedikuotą segtuvą.

Savo mokykloje turėjome ir tam tikrą taškų vedimo sistemą. Kiekvienos varžybos ir laimėjimas turėjo savo skaitinį matą, kurie vienas po kito nuolat buvo fiksuojami ir skelbiami sportinių pasiekimų lentoje. Mokytojo ranka subraižyti langeliai, įrašytos kiekvieno 5-12 klasių mokinių pavardės ir prie jų kas mėnesį vis prirašomi taškai, kurie metų gale surikiuoja mokyklos geriausius į eilutę. Šią taškų sistemą sekdavau kaip savo pasiekimus Endomondo programėlėje dabar, po kiekvieno didesnio laimėjimo tuojau pat eidavome ir tikrindavome, kada gi pagaliau tas didžiulis subraižytas popieriaus lapas už stendo stiklo parodys, kad kas dieną po porą valandų plušome ne veltui.

2000 metais, būdama aštuntokė, tapau mokyklos sportininkė Nr. 3, o  2001 m. - Nr. 4. Pirmasis dešimtukas, kaip ir visuomet, buvo apdovanojamas taurėmis, padėkos raštais ir palydėtas visos mokyklos mokinių plojimais per Rugsėjo 1-osios šventę . Tačiau svarbiausia, kad mūsų - geriausio mokyklos sportinio dešimtuko - nuotraukos iš įvairiausių varžybų kabėjo kitame stende, prie pat mokyklos valgyklos. Matyti ten save tuo metu buvo pats didžiausias pasiekimas.

Vienas iš startų Vilniuje, kaip matyti, ne pats sėkmingiausias. Bėgu 6-ta.

Jau penktoje klasėje buvau gana rimta sportininkė ir drauge su dar bent dešimčia bendraamžių treniruodavomės keturis kartus per savaitę po porą valandų tam, kad savaitgaliais pasirodytume kuo geriau ir neapviltumėme savo mokyklos, vėliau rajono, regiono, o dar vėliau jau ir visos šalies. Kadangi su šeima daug nekeliavome, varžybos man buvo vienas iš būdų pažinti savo šalį. Kas savaitę važiuodavome į vis kitas varžybas. Būtent per jas aplankiau miestus, kuriuose iki tol nesilankiau ar buvau vos kelis kartus. Raseiniai, Mažeikiai, Kaunas, Vilnius, Panevėžys, Klaipėda… Tiesa, daugiau stadiono, didžiausio prekybos centro, kuriame visiems buvo duodamas 20-15 min. laiko limitas, kelio ir pačios kelionės autobusu, nieko nematėme. Bet tada man atrodė, kad aš keliauju nepaprastai daug, puikiai pažįstu savo šalį ir nuolat susipažįstu su vis naujais, įdomiais žmonėmis bei puikiais sportininkais. Kaip magiškai tai skambėjo.

Dažniausiai mūsų varžybos vykdavo Kuršėnų Daugėlių stadione, kuris tuo metu buvo geriausias Šiaulių rajone, nes, pirmiausia, visas bėgimo ratas, kaip ir priklauso, buvo 400 metrų ilgio, išklotas specialia gumine danga. Jame įrengti persirengimo kambariai, kelios tribūnos sirgaliams šį stadioną išskyrė iš kitų. Tokio jokia kita rajono mokykla neturėjo, tad ir negalėjo rengti rimtesnių atestuotų varžybų. Kiek pavydu buvo Daugelių mokiniams, kuriems ne tik nereikėjo tiek toli į varžybas važiuoti, bet ir jų kūno kultūros pamokos vykdavo būtent ten. Tuo metu mes namuose treniruodavomės ant skaldos akmenukais padengto 300 metrų ilgio stadiono tako, dažnai bėgiojome tiesiog miestelio gatvėmis, o žiemą, kai būdavo šalta, sukome aštuoniukes mokykloje: mokytojui davus startą nuo valgyklos, bėgdavome tiesiai į naująjį mokyklos priestatą, jo gale laiptais kopdavom į antrą aukštą, ten visą kelią atgal, laiptais žemyn, vėlgi pro valgyklą į senąjį pastatą, o jame vėl, iš pirmo aukšto - į antrą. Viena tokia aštuoniukė - apie 400 metrų. Tad taip ir sukdavome jas - dvi apšilimui, vėliau 4-6 ar daugiau treniruotėms, dvi - po treniruotės. Net neįsivaizduoju, kiek tokių įveikiau. Bet tada jų skaičius mūsų nejaudino. Niekas neklausė, kodėl ir kam to reikia. Mokytojo žodis buvo šventas, o mes, kad ir pavargę, vos gaudydami kvapą, tačiau vis vien bėgdavome atlapomis širdimis, nes visi su lig vienu būtent tuo kas dieną gyvenome, tapatinome save, o svarbiausia, tai darydami jautėmės tikrai laimingi.

Treniruodavomės sunkiai, tačiau labai sąžiningai. Dar ir dabar darydama apšilimą prieš įvairiausius bėgimus ar varžybas kažkodėl seku būtent mokyklos laikų treniruočių suformuotu apšilimo planu - pirmiausia statiniai tempimai kojoms, pilvo presui, rankoms, galiausiai dinaminiai tempimai, arba mūsų vadinami specukai.

Šlovės momentas - 1000 m. distancijos bėgimo Lietuvos čempionė.

Oi, mados tada vyravo.

Tuomet niekas nežiūrėjo, su kokia avalyne mes sportavome, tad dažniausiai bėgdavome su paprasčiausiais inkariukais, be jokių kulno apsaugų, prie pėdos išlenkimo pritaikytų vispadžių, ryškių spalvų ir, juolab, žymių prekių ženklų. Juos matydavome tik per televizorių. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Sportinę avalynę ir aprangą tėvai pirkdavo Pabalių turguje, kaip ir, beje, visus kitus reikmenis ir kanceliarines prekes mokyklai, kasdienius ir šventinius drabužius, batus, kuprines, kvepalus ar kita. Jei kas pirmosiomis rugsėjo dienomis ateidavo su dar nematyto modelio sportbačiais ar kitokio dizaino trenigais, žinok, bus giminaičiai atsiuntę iš užsienio, ar patys vasarą kažkur buvo išvykę. Kadangi mano visi giminaičiai gyveno Šiaulių rajone, teko tenkintis tuo, ką tuomet siūlė vietinė rinka. Tačiau tikrai dėl to pernelyg neliūdėjau, man jie visada atrodė gražūs, o turgaus prekyvietės buvo pilnos įvairovės.

Bėgiojimams tokie sportbačiai taip pat atrodė tinkami. Nejausdavome jokio skausmo, sunkumo pėdose ar diskomforto. Net jei jie būdavo vienu ar keliais didžiais didesni, nes pirkti „ant išaugimo“, sportui tai netrukdė. Ne vien tik mano tėvai sakydavo, kad nespėjus nupirkti gero drabužio, kaip mat jį išaugsime, o juk viskas turėjo tarnauti mažiausiai vienerius mokslo metus, pageidautina bent dvejus. Labiausia, žinoma, dėl to „išaugimo“ kentėdavo žieminiai ar sezoniniai batai ir paltai, taip pat džinsiniai švarkeliai. Prieš rugsėjį pirkdavome tokius batus, kuriuos matuojantis mama lengvai užkišdavo pirštą už mano kulno ar paspaudusi jų priekį neužgriebdavo kojos nykščio, tačiau po devynių mėnesių vos tik prasidėjus vasarai, toks pirkinys jau veržė koją, o pirštai vis dažniau trindavosi į batų priekį. Šie nebetinkami buvo greitai „nurašomi“ ir paliekami „dremžimui“ namuose ar bulviakasiui rudenį.

Sportbačiai - kas kita. Jais praktiškai nesirūpinau, nes žinojau, kad kasmet vis pirksime naujus. Ypatingai saugomi buvo tik startukai. Juos iš mokyklos gaudavome visiems metams, arba tol, kol išaugs koja ir reikės naujų. Nebuvo jie gražūs ar spalvoti, kaip kad dabar, dažniausiai pakankamai paprasti, tokie, kokius mūvėjo „Chariots of Fire“ (liet. „Ugnies vežimai“) filmo herojai - medžiaginiai, su pusės centimetro ilgio metalinėmis vinukėmis. Kai kurie kiek paplyšę ar matę ne tik vyresnių klasių mokinių, bent ir mūsų tėvų pėdas. Tik vėliau, patiems geriausiems sportininkams, Šiaulių rajono sporto mokykla, kuriai priklausėme, davė specialius startukus. Be abejo, kaip ir visą kitą, juos po kurio laiko turėjome grąžinti ar perleisti jaunesniems talentams.

Bet ne apranga ar sportbačiai man tuo metu buvo svarbiausi, o rezultatai ir pats sportas. Iš pradžių sužibėjusi šuolio į tolio rungtyje, greitai buvau perkvalifikuota į ilgesnių distancijų bėgimą ir šuolį į aukštį. Pasižymėjau pakankamai gera ištverme, o ūgis bei ilgos kojos leido lengviau nei kitiems peršokti kaskart vis aukščiau keliamą šuolio į aukštį kartelę. Bet vis vien labiau už šuolius man patiko bėgti. Kol buvau maža, 300, 600 metrų buvo mano arkliukas, kuo vėliau tapo vienas kilometras, baugiau vadinamas 1000 metrų. Neapsakomai ilga tai distancija ir ne kiekvienas vaikas ryždavosi joje rungtyniauti. O štai aš galėdavau ir netgi visai neblogai.

Sienos papuošalai sukaupti čia, Honkonge.

Šiandien kartas nuo karto prisimenu kelias svarbiausias varžybas, didžiulį jaudulį ir dar didesnį norą laimėti, atbėgti pirmai. Kartą visi tie prisiminimai taip užplūdo, kad porą valandų prisėdusi ėmiau ir viską surašiau, o vėliau įdėjusi į savo blogą sulaukiau netikėtai pozityvių komentarų ir panašia emocija gyvenančių draugų palaikymo. Ir tik viską išliejusi ant popieriaus lapo (meluoju, ne popieriaus, o kompiuterio) supratau, kaip giliai sportas yra įaugęs į mano sielą, o bėgimas užima išskirtinę vietą dėl to, kad paprasčiausiai su juo užaugau, atlapa širdimi atidaviau viską, ką tuo metu turėjau geriausio. Iki pat dešimtos klasės, kuomet viską suderinti tiesiog tapo per sunku ir reikėjo rinktis tarp sporto ir geresnių mokslo įvertinimų, niekas nebūtų galėjęs manęs atkalbėti nuo treniruočių ir bėgimo. Neklausiau tėvų  perspėjimų  dėl nesaugomos sveikatos, net močiutė, siūliusi man 100 litų vien tam, kad mesčiau sportą, nesuviliojo. Tuomet tai man atrodė nesvietiškai dideli pinigai, tačiau vis tik nesuvokiau, kodėl ji taip daro, kodėl prieš mano bėgimus buvo nusistatę mokytojai ir giminaičiai. Netikėjau, kad sportas atima per daug jėgų, kad nebeturiu laiko niekam kitam, nesutikau, kad „iš sporto duonos nevalgysiu“. Kiekviena minutė buvo verta to, ką patirdavau dalyvaudama varžybose, važinėdama po Lietuvą ar atstovaudama savo mokyklai. Viso to nesigailiu ir dabar, nes dariau tai, kas man patiko labiausiai.

Lietuvos keturkovininkų komandos Latvijoje prieš varžybas.

Meškuičių sportininkės Daugėlių stadione. Tuomet diplomą slėpiau už nugaros - kam čia rodyti.

Read More

Maratono baimė, arba “O siaube karaliau!”

Savo pirmajam maratonui ruošiuosi jau gerą pusmetį. Visą tą laiką kruopščiai planavau treniruotes, kiek įmanoma skaičiau, domėjausi ne tik apie pačią techniką, kiek apie bėgimo filosofiją. Akimis rijau istorijas ir žmonių pasakojimus, kodėl kiekvienas iš jų bėga, kas mus verčia tai daryti ir tyliai lingavau galva – ir aš jaučiu tą patį, ir man taip būna, ir aš taip pat galvoju.

5 val ryte Kijote, Japonija

Artėjant kol kas didžiausiam fiziniam išbandymui, mane lanko vis daugiau negatyvių emocijų. Šiandien atsikėliau ryte anksčiau, kad pabėgiočiau. Ši savaitė man itin svarbi. Turiu nubėgti 35 kilometrus vienu ypu. Tiesa pasakius, net mintis apie tai mane be galo baugina. Porą savaičių savo sunkų treniruočių tvarkaraštį ir prikauptą kilometražą teko sumažinti dėl iš anksčiau suplanuotų kelionių ir malonių draugų viešnagių, darbo, prasto oro ar kitų dalykų.

Šiandien bėgdama vos 11 kilometrų jaučiau didelį sunkumą. Suprantu, kad esu pavargusi, suprantu ir tai, kad per greitai noriu gerų rezultatų, kad esu veikiama savo pačios susikurto neužtikrintumo jausmo, bijau, kad neįveiksiu, kad teks sustoti, pasiduoti, o jei ir įveiksiu, nesididžiuosiu savo rezultatu. Ko gero, labiausiai bijau, kad teks pripažinti, jog nieko gero iš manęs kaip bėgikės vis tik nėra, kad išsikeliu sau per didelius tikslus, kuriuos sunku įgyvendinti. Kad… kad.. kad.. milijonas tokių mano galvoje. Ir jie niekur nenyksta, sukasi visi ratu pakeisdami vienas kitą.

Pradėjau lankyti sporto klubą. Tai darau vos savaitę. Apskritai jų nemėgstu. Mano jautiška prigimtis labai dažnai man padeda išsisukti iš galimų treniruočių planų. Nes tingiu. Nemėgstu apšilimų, nors tokių Honkonge apskritai nereikia, tempimo pratimų, atskirų treniruočių pilvo, kojų, rankų raumenims ir panašiai. Vos pradėjusi jau žinau, kad viskas ilgų ilgiausiai gali tęstis ne daugiau kaip dvi savaites, o paskui būtinai kažkas nutiks ir aš nebegalėsiu tęsti to, ką buvau susiplanavusi anksčiau. Bet tai tik pretekstai. Nemeluoju sau ir iš karto pripažįstų. Bet ir per daug dėl to neišgyvenu.

O į sporto klubą pradėjau eiti dėl to, kad šiuo metu Honkonge beveik neįmanoma bėgti lauke. Dienos temperatūra siekia 32 laipsnius, o drėgmė svyruoja nuo 80 iki 90. Pabėgus vos kelis žingsnius jauti, kaip drėksta kakta, rasoja nosis, o iš plaukų per kaklą ir nugarą lėtai sau kelią skinasi prakaito lašas. Po jo dar vienas, ir dar vienas. Įveikus vos porą kilometrų atrodo, kad bėgai nemažiau dvidešimties. Panašiai ir jautiesi. Tenka giliai garsiai kvėpuoti, traukia prie žemės, kojos sunkiai kilnojasi. Nuolat žvalgaisi į laikrodį: „Ar jau daug nubėgau“, tačiau kilometrų rodyklė juda lėčiau už karštį sunkiai toleruojančią bėgikę. Kuo ilgiau bėgu, tuo, atrodo, sparčiau gęsta viltys įveikti užsibrėžtus atstumus. Be to, bijau prieš pat varžybas persitrenirtuoti ir pakenkti sau pačiai. Tad planas toliau treniruotis ant bėgimo takelio atrodė pakankamai logiška, nors ir ne tokia maloni procedūra.

Daugelis sako, kad ant bėgimo takelio bėgti yra lengviau. Tereikia nuolat kaitalioti kojas, pats bėgantis takelis padeda, o kad nebūtų nuobodu, galima klausyti muzikos ar žiūrėti įvairias televizijos laidas ar filmus. Bet aš visa širdimi su tuo nenoriu sutikti. Bėgti sporto klube yra labai sunku. Daug sunkiau nei gatvėje, kalnuotose vietose gamtoje ar apskritai bet kur kitur. Bėgdama pavargstu jau po 5 kilometrų, imu laukti kiekvieno didesnio skaičiuko ekrane. Kažkodėl sporto klube neišeina nemąstyti apie nieką arba mąstyti apie viską iš eilės. Mintys šokinėja kaip patrakusios ir atrodo, kad iš jų jokios naudos, nesijaučiu išsikrovusi fiziškai nei pailsėjusi emociškai, kažkoks beprasmis sizifiškas darbas. Tikrai neįsivaizduoju, kaip žmonės juose sugeba praleisti porą trejetą valandų per dieną, tris kartus per savaitę ir taip ištisus metus. Iš kur Jūs semiatės stiprybės, kaip kovojat su ta monotonija?  Aš čia vos savaitę ir jau galvoju, kad gal vis tik geriau išeiti į lauką ir bėgti ant pečių nešant didžiulę drėgmę ir karštį nei būti voverei rate. Na, bet taip vos dvi savaites.

Tiesa, kaip aš nemyliu sporto klubų, taip jie, ko gero, nemyli ir manęs. Vieną dieną su manimi labai nemaloniai bendrauja aptarnaujantis personalas, nieko nepaaiškina, neaprodo, meluoja apie nemokamus bandymus, bėgimo takelis tarsi tyčia po kurio laiko pats išsijungia, vieną rytą atėjusi neberadau savo daiktų, o galiausiai vakar lipdama nukritau nuo laiptų ir dabar esu pasipuošusi delno dydžio mėlyne ant kairės rankos. Gerai, kad dar taip laimingai, juk tuo galėjo pasibaigti ir visas pusės metų triūsas ir gražiausi planai.

Didžiausias džiaugsmas ir atgaiva - lietus

Šiandien išsigandau minties, kad maratonas man visai neberūpi, kad esu per daug pavargusi ir kad jau nebeverta stengtis, nes vis vien nieko gero nebus.

Kažkoks neužtikrintumo jausmas. Toks bauginantis ir netikėtas. Tarsi prieš brandos egzaminus. Už nugaros 12 metų patirties, sukauptų žinių, o prieš akis - abejonės, ar jų užteks, nuolat besisukantis klausimas, ar padariau viską, ką galėjau. Šiuo metu jaučiu, kad nesu tinkamos fizinės formos, kad sustojau ir nebeprogresuoju, atvirkščiai, visos treniruotės rodo, kad mano sportinė būsena neblizga, kad tapo itin sunku bėgti, kad negaliu sulaukti net kol pasieksiu 10 kilometrų ribą, tad ką jau kalbėti apie tuos 42,125 km, arba 26,2 mylias, 1,65 milijono colių, 46 milijonus milimetrų...

Suprantu, kad mane jau pradėjo veikti baimė. Jei ilgai nebėgu, sapnuoju, kad tai darau. Trečią kartą skaitau savo mėgstamiausią H. Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, kasdieną įsivaizduoju, kaip bus ten, Sankt Peterburge, svarstau, ką veiksiu prieš, kaip rengsiuos, kada pasiimsiu savo numerį, galų gale – kaip teks susikalbėti rusiškai. Jau susisiekiau ir su bėgikais ten, susitarėme susitikti prieš maratoną, susipažinsime ir vieni kitus padrąsinsime.

O siaube karaliau, kaip pasakytų Indrės mama.

Neklauskite, kam man viso to reikia. Sunku paaiškinti, tačiau žinau, kad verta, žinau, kad to noriu.

Read More

Šiandien bėgti buvo labai sunku

(1)
Šiandien bėgti buvo labai sunku. Į Honkongą atėjo vasara, o su ja - kepinanti saulė ir didžiulė drėgmė. Visa tai žinodama ir jau ne kartą patyrusi, savo ilgąjį savaitės bėgimą planavau pakankamai skrupulingai: nors ir sekmadienis, atsikelsiu anksčiau, pasirinksiu taką, kuriuo bėgdama nebūsiu itin dažnai stabdoma automobilių, o dieną prieš kiek pailsėsiu ir visais įmanomais būdais kaupsiu jėgas.

Dar šeštadienį lengvai parisnojau gerus 6 kilometrus. Sudarydama savaitės planą anksčiau, buvau suplanavusi dvigubai ilgesnį bėgimą, tačiau karštis, greita dehidratacija ir sunkios kojos po vakarykščio 13 kilometrų bėgimo logiškai vedė prie minties per daug nepersistengti ir patausoti save rytojaus rytui. Kad per daug nenuolaidžiaučiau savo tingumo drakonams, namie ant kilimo kartu su dar trim ekrane taip pat prakaituojančiais modeliais, keliolika minučių spaudžiau, ko gero, labiausiai man matomus riebalus iš liemens srities. Galiausiai vakarą užbaigiau su porcija makaronų, taure balto vyno ir jaukia džiazo muzika.

Bet kur aš ten nuklydau? Pradedu aprašinėti savo socialinį gyvenimą. Greičiausiai dėl to, kad pastarosiomis savaitėmis juo tikrai negaliu didžiuotis. Tuo ne per labiausiai patenkinti ir mano draugai. Sportas ir alinančios treniruotės atima be galo daug laiko ir uzurpuoja absoliučiai visas mintis. Kas rytą keliuosi su preliminariu planu: „šiandien turiu nubėgti tiek kilometrų. Ir kur geriausia tai padaryti?... Hmm, gal pasiūlyti kam nors prie manęs prisijungti? Bet kur tau, niekas nenorėjo iki šiol, nenorės ir dabar“. Susikraunu sportinę amuniciją, nešuosi ją į darbą. Važiuodama metro nešvaistau laiko veltui ir apie maratoną, pasiruošimą jam bei kitus svarbius varžybų ir šio nelengvo iššūkio komponentus skaitau neseniai dovanų gautoje knygoje. Tokių turiu jau tris. Visos gražiai išdėstytos lentynoje laukia, kada bus perskaitytos. Kasdieną kiekvieną iš jų pavartau, arba, nutaisiusi ilgesingą žvilgsnį, pavydžiai grožiuosi populiariausių maratono varžybų fotografijomis, nagrinėju geriausių pasaulio bėgikų treniruočių planus, skaitau biografijas ir gąsdinu save jų pasiektais rezultatais – „Dievuliau, kaip gi taip įmanoma 42 kilometrus įveikti per vos daugiau nei porą valandų?“. Mano maratono tikslai gal ir neatrodo tokie dideli, tačiau veikti turiu ką beveik kas dieną. 

Viena iš 3 knygų apie bėgimą - gimtadienio dovana

Penkiolikos minučių trukmės kelionėje į darbą panyru į knygą, iš jos išmokstu kelių strategijų. Išlipusi iš traukinio kelyje dar būtinai bent kartą pagalvoju, kur geriausia būtų bėgti šiandien, kaip pasiekti daugiau nei manau galinti, o jei diena itin karšta ir drėgna, būtinai pamąstau apie Sankt Peterburgą: „ten bėgti bus lengviau“, arba apsiriboju bent porą minučių galvoje besisukančiomis lietuvių liaudies patarlėmis, tokiomis kaip „sunku pratybose, lengva mūšyje“, „devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“ (šita reikalinga išlaikyti treniruočių rėžimui), geriau sunkiai treniruotis dabar, kad „šaukštai nebūtų popiet“ ar paprasčiausia „tinginys darbą daro du kartus“.

Darbe kiekvieną pirmadienį pirmiausia suvedu savaitės pasiekimų rezultatus į savo excel dokumentą, kuriame stengiuosi ne tik pakomentuoti kiekvieną jų, bet ir aprašyti tuometines emocijas, savijautą, planus ar visą kitą, kas kada nors padėtų man ar kam kitam sudaryti kiek geresnį treniruočių tvarkaraštį ir tolimesnius planus. Aišku, kvaila, tačiau sunku net nusakyti, kokį didžiulį pasitenkinimą jaučiu suvesdama nubėgtų kilometrų skaičių ir čia pat matydama automatinius aritmetinius skaičiavimus, rodančius kaskart vis didėjantį savaitės kilometražą. Galiausiai per dieną apie vakarinį bėgimą pagalvoju dar kuklius 50 kartų, o sulaukusi darbo dienos pabaigos, arba džiaugiuosi ir mėgaujuosi, kas kuo toliau, tuo rečiau pasitaiko, arba spaudžiu paskutinius jėgų syvus su kiekvienu įveiktu kilometru.

Kaskart įveikusi ilgą ar ilgesnę distanciją džiaugiuosi, kad ši diena jau praėjo, o aš, kad ir kaip sunkiai dėliojanti kojas, bet ištvėriau, apdovanojau save geresniu ar ne itin rezultatu, galiausiai po visko dar padariusi keletą nuotraukų telefonu, viską skubu suvesti kur tik galiu - kelias bėgimo programėles, Instagram, itin retais atvejais, Facebook. Ir laukiu, kas pamatys, pakomentuos ar „palaikins“ . Toli man dar iki idealių ir akį traukiančių nuotraukų, motyvacinių kalbų, bet turiu pripažinti, kad kiekvienas telefono pyptelėjimas džiugina – „štai, kažkam vėl „patiko“ mano šiandienos pasiekimas“ Savotiškas patvirtinimas, kad tai, ką darau, nėra tik bevertės pastangos.

Vis dėlto, tokiomis dienomis kaip šiandien, motyvacija gana grėsmingai susvyruoja. 

------------

(2)

Akis pramerkiau kiek po 6 valandos ryto. Norėjosi bėgti kuo anksčiau, kol dar keliais nepradėjo važinėti automobiliai, saulė ritinėjasi žeme, o įšilusį kūną gaivina nuo Honkongo salos krantus skalaujančio vandenyno atneštas vėjas.

Dar tik bundantis Honkongas

Į kompaktišką kuprinę susikroviau reikalingiausius daiktus - pusantro litro vandens gertuvę su jame ištirpusia elektrolitų tablete, buto raktus, piniginę, pleistrų dėl „viso pikto“, telefoną, pačią lengviausią skarelę paplūdimiui ir kremą nuo saulės. Kaip ir praeitą sekmadienį, planavau bėgti tiesiai į vandenį ir visą kojų ir minčių triūsą ataušinti jūroje.

Tiesa, vakar vakare dar nusipirkau naujus bėgimo batelius. Daug lengvesnius nei ankstesni. Pastarieji buvo be galo mylimi ir tiek susidėvėjo, kad iš abiejų galų jau matyti skylės. Man jie dar ir dabar patinka, tad jei labai niekas nemato, stengiuosi juos iš pensijos sugrąžinti į darbą.

O prie naujųjų prireiks dar nemažai laiko priprasti. Plonas padas bėgant vos kelis kilometrus vakar, pradėjo kaitinti padą, o aš nemaloniai jaučiau, kaip priekinė ir vidurinė pėdos dalis atsimuša į kietą betono ar asfalto taką. Tad šiandien ilgai negalvojusi apsiaviau senuosius. Žinoma, kaip ir kas kartą, mintyse juos švelniai pagyriau, pompastiškai padėkojau už puikų laiką ir kelias dideles pergales per pastaruosius metus.

Ilgai apšilimo nedariau. Pretekstas tam buvo gana karštas ir drėgnas oras, o tikroji priežastis - tinginystė. Daugiau pasitampau bėgdama su grupe žmonių, o viena pati kiek atmestinai atlieku keletą tempimo pratimų ir dar kartą įsitikinusi, kad savo lankstumu tikrai nieko nenustebinsiu, pradedu risnoti pirmąja ilgojo kelio atkarpa.

Tačiau šį kartą kojos tapo sunkios vos po pirmųjų žingsnių. Pabėgusi tik gerus kelis šimtus metrų, jau dvejojau  šiandienos misijos realumu. „Na, nesvarbu, gal vėliau palengvės. Dabar tiesiog bėk lėtai, nesivaikyk gero laiko: įveiktas atstumas svarbiau. O jei bus labai sunku, visada gali sustoti ir ilgiau bėgti kitą dieną“, - drąsinu save mintyse. Nors pati gerai žinau, jokioje pusiaukelėje aš nesustosiu, bėgdama atiduosiu visas kūno ir proto jėgas, kad tik įveikčiau  tuos 24 kilometrus, kuriuos susiplanavau iš anksto. Ir tas balsas manyje, kuris kas kartą kai tik pasidaro sunku, meistriškai ima ieškoti įvairiausių logiškų priežasčių sustoti, viską mesti, nuolat klausia „kam man to reikia“, mano galvoje prabyla trečiuoju asmeniu. Taip sau kalbu ne aš, kažkas kitas. Gal todėl, kad nenoriu susitapatinti su tuo „kitu“, bijau įtikinti save, jog sustoti nepasiekus tikslo nėra taip blogai, kaip atrodo.

Bėgimo pradžia miesto centre

Kita vertus, šis balsas manyje taip pat veikia kaip didžiausias motyvacijos variklis. Tik išgirdusi visus argumentus iš karto užkertu tam kelią: „Ne, aš galiu, ir vis vien įveiksiu, ką pradėjusi, jei reikės lėtai, bet įveiksiu. Kojos dar juda, akyse nejuoduoja, nesidaro bloga, tad bėgsiu ir viskas“. Visas negatyvias mintis priimu kaip sabotažą prieš pačią save, o taip kalbėdamasi su savimi, netgi ginčydamasi, įveikiu dar kelis kilometrus.

Ką tik prabėgau pro Vakarų salos mokyklą. Iš ankstesnių kartų atsimenu šį pastatą, žymintį pirmą svarbią ribą. „Na štai, 10 kilometrų jau pasiliko už nugaros. Ir bėgti pasidarė kiek lengviau, būsiu įpratusi. Karšta, reikia gerti daug vandens, vat ir dabar atsigerk, nes seniai begėrei. Gal jau ir laikas suvartoti energetinės žėlė pakelį, jausiuos stipriau“.

Porą trejetą valandų praleistų kelyje nieko ypatingoneįvyksta, o aš tiesiog galvoju tas pačias mintis, formuoju abejotinos logikos sakinius, kartais net nebyliai tariu pavienius žodžius, kurių kartojimas muzikaliai sutampa su mano bėgimo ritmu. Keista, tačiau tokie vidiniai dialogai vyksta nuolatos. Kartais pačiai pasidaro juokinga, kad kalbuosi su savimi. Tuomet nusprendžiu šį laiką išnaudoti produktyviai ir galvoti apie ką nors naudingesnio. „Galvok, ką visiems parvešti lauktuvių. Į namus važiuosiu jau greitai, tad turiu kažką nupirkti. Bent po mažą dovanėlę. Jau vežiau suvenyrų, vežiau įvairiausių arbatų, saldainių, mėnulio pyragą, skarelių ir viso kito. Ką šį kartą įdomaus nupirkti?“ Nuoširdžiai stengiuosi, keletai akimirkų nusikeliu į man žinomas parduotuves - gal menamas būvimas jose atneš gerų idėjų. Tačiau visa tai nesitęsia ilgai. Dėmesį patraukia kitoje gatves pusėje priešais atbėgantis vyriškis. Susižvalgome ir pasisveikiname, nusišypsome bei vienas kitam linktelime galvomis. Ir aš vėl imu mąstyti apie bėgimą...

Nauji ir seni bėgimo bateliai - o džiaugsmo kaip vaikui

Kažkurį laiką stebiu aplinką: prie pat kelio vešliai augančius medžius, tarsi iš niekur išdygstančias prabangias vilas ant jūros kranto, už dangų mėlynesnį vandenį ir tolumoje paslapčia praplaukiančius laivus. Automobilių nedaug, ko gero, visi dar miega, juk šeštadienis. Vis dėlto, vienų ar kitų rūpesčių prikelti stotelėse laukia autobusų keleiviai. Keistai jie sužiūri į mane, nustebę, kad taip anksti, kad taip karšta, kad aš bėgu, kad į kalną, taip pat, kad šviesi, kad aukšta. Kai kurie pasitraukia iš kelio, kitus tenka apibėgti pačiai. Palieku aš juos visus užnugaryje, žinau, kad pusė jų dabar stebi mane. Bet greitai apie juos pamirštu ir žvelgiu pirmyn.

Kurį laiką aplink nematyti jokio judesio. O mintyse tuščia, atrodo, kad net bėgti pasidarė lengviau. Pasižiūriu į laikrodį - įveikta 15 kilometrų. „Na va, prašau, daugiau nei pusė atstumo įveikta, dabar tikrai negaliu leisti nepasiduoti“, - kalbu vėlgi sau pačiai ir kiek įmanoma greičiau prarisnoju pro ką tik sugautos žuvies kvapo prisodrintą jūros gėrybių turgų. Už jos - mažas parkelis su pasivaikščiojimui sukonstruota prieplauka Aberdeen rajone. Saulė per pusantros valandos pakilo aukščiau ir čia sutinku jau daugiau žmonių. Mano pėdos atsimuša į medines grindis, o aš, atrodo, vos prieš minutę pasidžiaugusi lengvesniu žingsniu, čia pat vėl kovoju su mintimis viską nutraukti, baigti su „skauda“, su „nebegaliu“, „dehidratuoju“... Nesibaigianti pasaka ir vėl tie patys vidiniai mūšiai.

Pasiekusi 18 kilometrų ribą bėgu gerokai lėčiau nei pradėjusi, atrodo, kad vos vos judu. Prakaitas žliaugia nenutrūkstama srove, jaučiu, kaip varva nuo šortų tiesiai man ant kojų. „Oho, pirmą kartą taip. Ar čia nuo karščio ir drėgmės, o gal nuo sunkaus darbo? Sakykim, aktyviai deginu riebalus“, - jau garsiai pradedu kalbėti su savimi. „Jau pradėjau garsiai kalbėti su savimi. Plonytė ta riba tarp nuovargio ir psichikos sutrikimo“, - vėl nebyliai reaguoju į vos prieš kelias sekundes garsiai ištartą frazę.

Prieš pradėdama šiandienos bėgimą planavau įveikti 24 kilometrus. Tačiau pasiekus pakrantės tiltą, vedantį į paplūdimį, ašaros ima pačios riedėti pro skruostus. Jaučiu pribėgusi šiandienos galimybių ribą. Palengva traukiu godžius oro gurkščius į save ir garsiai iškvepiu visą sunkumą. Vos pajėgiu kaitalioti kojas, atrodo, kad ne bėgu, o tiesiog mindžikuoju vietoje, taip lėtai lėtai. Mintyse nebepajėgiu susikoncentruoti didesnio tikslo link. Iš paskutiniųjų verčiu save mąstyti apie tolimesnį bėgimą, bet visas kūnas ima priešintis ir aš nebepajėgiu atsispirti. Sustoju vos pasiekusi Repusle Bay paplūdimį...

Tolumoje matydamą dar pustuštį pliažą ir lėtai jo link einančius žmones, jau jaučiau vandens gaivą. Atvira burna, išdžiuvusi gerklė, nuo sportinės aprangos, net kuprinės srūvantis prakaitas, nuovargį išduodančios akys, gerokai nuo karščio įraudęs veidas. Pati išsigandau savo atspindžio veidrodyje. Visas žavesys išgaravo su beveik trimis litrais prarasto kūno vandens. Gerai, kad niekas per daug nemato.

Jūra ir jos atnešta palaima

Godžiai semiu vandenį saujomis ir geriu, geriu, geriu, kol pritrūkstu oro. Garsiai įkvėpusi, vėl siekiu vandens. Ko gero, litrą jo išgeriu iš karto. Bet po tokio krūvio vien vandens jau nebeužtenka. Nusiperku elektrolitais prisotinko sportinio gėrimo ir dar pusę litro skysčio išgeriu nespėjusi suskaičiuoti iki dešimties.
Pasižiūriu į laikrodį. 2 val. 04 min 48 s ir tik 20.85 kilometrų. „O gal dar galėjau? Gal tai buvo ta tiek sportininkų apkalbėta „siena“, kurią įveikus, kad ir kaip sunku tai būtų padaryti, bet ją įveikus, atsiranda naujų jėgų bėgti toliau?“ Pagaliau atsivėsinusi vandenyje ir keliolikai minučių kojas ištiesusi ant smėlio imu galvoti, kad šiandien buvo sunku, tikrai sunku. Tačiau daug sunkiau pripažinti, kad šį kartą ne aš, o distancija įveikė mane.

Read More

Iš proto vedantis TransLantau / TransLantau madness

(Scroll down for English)

"Noriu būti pirma!"  ̶ likus vos trims dienoms iki varžybų sklandų pasiruošimą ir vidinę ramybę aukštyn kojom apvertė šis minties akibrokštas.

Pagalvojusi taip, pati net kiek išsigandau   ̶ kur iki šiol manyje tokios mintys slėpėsi? Tiesa, apie pelnytą prizinę vietą varžybose svajojau jau seniai. Tik gal ne taip drąsiai, kiek paslapčia nuo savęs pačios, norėdavau atbėgti trečia ir, nors ir viena koja, bet užlipti ant nugalėtojų pakylos. Tačiau toks vidinis dialogas labai greitai baigdavosi realiai įvertinus situaciją ir milijoną kartų įtikinus save   ̶ varžybas laimi sportininkai, o ne mėgėjai.

Išsigandau tokios minties. Vos antrą kartą dalyvaudama kalnų bėgimo varžybose ir rimčiau pradėjusi treniruotis tik prieš tris mėnesius, jau svajoju apie olimpą. Ir netgi ne trečios vietos, kaip anksčiau, o pirmos užsigeidžiau. Racionalioji aš iš karto ėmėsi darbo   ̶ "ką tik pradėjai, kiti žmonės treniruojasi porą ̶trejetą metų, o tu jau dabar nori laimėti. Nelogiška, ir svarbiausia, nesąžininga kitų atžvilgiu. Pergalę turi užsitarnauti, ją prisijaukinti pamažu". Atrodo, viskas suprantama ir aišku, tačiau visvien... Įstrigo. Net gautas varžybų numeris tik man suprantamais būdais žadėjo sėkmę. 0140. Pamačiusi labai apsidžiaugiau, nes sudėjusi visus skaičius iki vienaženklio, gavau 5. O tai   ̶ mano laimingas varžybų skaičius. Kaip ir 7, ar visi kiti nelyginiai skaičiai, nes būtent tokius nešdama ant savo krūtinės pasiekiau geriausių rezultatų. Neklauskite viso to prasmės, vargu ar jos čia išvis galima rasti. Šamaniškas savimotivacijos ritualas.

Dvi dienas negalėjau tinkamai bendrauti su žmonėmis. Atrodžiau sunerimusi, mintys klaidžiojo tik menamais varžybų keliais, su manimi stovėjo prie starto linijos, bėgo man bandant viską įsivaizduoti ir iš anksto numatyti tolimesnę bėgimo renginio eigą. Milijonus kartų tikrinau varžybų informaciją, skaičiau viską, kas tik buvo su tuo susiję, kasdien pergalvodavau, kokią aprangą pasirinkti, kaip geriausia nukeliauti į varžybų vietą, ir, kvaila, bet netgi kaip pasidažyti, kad atrodyčiau gražiai, tačiau natūraliai   ̶ TransLantau man buvo kaip ilgai laukta šventė.

Varžybų išvakarėse tradiciškai sudorojau porciją makaronų (kad ryte užtektų jėgų įveikti visą 15 kilometrų atstumą), skrupulingai susidėjau daiktus, dar kartą nublizginau savojo mūšio amuniciją ir susiruošiau miegoti anksčiau nei įprasta. Keltis teko ankstokai, truputį po 5 ryto jau buvau gyva ir pusiau entuziastingai, pusiau baugiai ėmiau ruoštis vos už poros valandų skelbsiamam startui. Pusryčiams ant stalo manęs jau laukė bananas, dubenėlyje  ̶ avižinė košė. Šiukštu, jokių eksperimentų prieš varžybas, tik tie patys čempionų pusryčiai   ̶ greitai suteikia energijos, taip pat greiti suvirškinti, visada skanūs.

Aš, Mohamed ir Tony į Mui Wo plaukėme keltu. Nors jis išplaukia 7.10 ryte, jau prieš pusvalandį sąžiningai laukėme. Mano iniciatyva, bijojome didelių minių ir galimybės netilpti. Tilpome ir didžiausią Honkongo salą pasiekėme gerokai anksčiau reikiamo laiko, vėlgi, mano pageidavimu. Keista ir kiek netikėta tokia praktika žmogui, visur vėluojančiam bent 5 minutes.

Paplūdimyje vos pamačius iš tolo atpažįstamas palapines su varžybų simbolika, širdį pervėrė nedidelis jaudulys. Šiandien esu kiek ramesnė ir jau nebe taip jaudinuosi, kaip kad vakar ar prieš porą dienų. Ėjau su “kas bus, tas, galvodama vienaip ar kitaip vis vien nieko nepasieksiu” nusiteikimu, ir “geriau susikoncentruoti į patį startą bei išspausti viską, kas tik įmanoma geriausio” savimotyvacija.

Planavau ateiti kuo arčiau starto linijos. Entuziastingi bėgimo aistruoliai, nelabai suprantantys tikrojo tikslo, be didelių pykčių užleidžia kiek rimčiau nusiteikusius sportininkus ir jais besijaučiančius mėgėjus į priekį, tad aš tuo naudodamasi tempiau kartu Mohamed'ą   ̶ kuo arčiau starto linijos pradėsime, tuo mažiau žmonių maišysis po kojomis. O taip ir būna, vos tik organizatoriai paskelbia startą, bent jau pas mus Honkonge, niekas per daug nesiplėšo ir vos pabėgę 5  ̶10 metrų nusprendžia įsiamžinti asmenukėje   ̶ “žiūrėkit visi, aš bėgu!” Nors to bėgimo čia mažai, daugiau grūsties ir nereikalingo stabdymo. Bet šį kartą ir vėl pasisekė užsiimti pakankamai gerą starto poziciją, tad per didelio nerimo nekilo.

Apie pustrečio šimto bėgikų su šypsenomis pradėjo savo 1,5  ̶3 valandų kelionę. Iš Silvermine paplūdimio išbėgome kartu su dar penkiais šimtais 25 kilometrų dalyvių. Pasiryžusius įveikti 50 km. organizatoriai paleido prieš valandą, o 100 km. startas buvo duotas dar vakar. Neneigsiu, bėgti buvo sunku. Kalnai, nors ir ne tokie aukšti kaip kitų distancijų bėgimų, pakirto kojas, užgniaužė kvapą ir išdžiovino gerklę. Kelis kartus norėjau pasukti laiką į priekį ir kuo greičiau baigti visą trasą. Su kiekvienu nubėgtu kilometru svajojau apie finišo liniją, įsivaizdavau, kaip ją kirsiu. Motyvuodama save bandžiau pajusti net tą pačią euforiją, kuri apima tuomet, kai nubėgti kilometrai atsiduria už tavo nugaros. Galvojau ir bėgau kiek galėdama greičiau. Net tik dėl norimo rezultato ir to saldaus tikslo įveikimo jausmo, greitį palaikė nuolatinis bandymas pabėgti nuo “ką aš čia darau, kam ir ką bandau įrodyti, apskritai, kad viso to reikia” ribojimų.

Vos po pirmojo kilometro, iš lygaus ir asfaltuoto kelio pasukome siauresniu. Nustebau, jog priekyje manęs išsirikiavę bėgikai be didesnių ambicijų jau pirmąją savo kliūtį bandė įveikti lėtai ir gracingai. "Kas čia dabar?"  ̶ nuoširdžiai stebėjausiir kartodama anglišką excuse me, lenkiau visus bėgimo varžybų ėjikus pro kairįjį šoną.

Pirmą kelio pusę stengiausi taupyti jėgas. Žinojau, kas manęs laukia, nes ruošdamasi šiam iššūkiui, trasą jau buvau įveikusi dukart. Puikiai atsimenu: aukščiausias mano distancijos taškas pirmiausia apdovanoja net keturiais laiptelių komplektais, kurių anksčiau gėdingai nesugebėjau įveikti bėgimo žingsneliu. Tik vėliau pamačiau ir įsitikinau, kad nieko čia labai gėdingo nėra, visi kopia ir dėl to nesijaučia blogai.

Kelyje spėjau ir pasidžiaugti, kad šiose varžybose nė viena moteris per visą tą laiką manęs neaplenkė. Dėl to, kelinta bėgu šį kartą, nors ir apytiksliai, nuspręsti buvo sunku. Žinojau, kad priekyje manęs jų buvo keletas, tačiau negalėjau pasakyti, kiek jų kovojo su 25, o kiek su 15 kilometrų atstumu. Vos po kelių kilometrų nelenkė manęs ir vyrai. Keliolikai minučių neplanuotai prisijungiau prie nedidelės grupelės, kopiančios į aukščiausią 560 metrų tašką. Bet galiausiai visi išsiskirstėmė ir, pagal galimybes, nubėgome savais keliais ir greičiais.

Jau po pirmojo laiko kontrolės punkto priekyje savęs nebemačiau nė vieno bėgiko. Nejaučiau ir žingsnių už savęs. Tiesa, bijojau dairytis atgal. Sąmoningai to niekada nedarau   ̶ kam žvalgytis atgal, visada reikia žiūrėti tik į priekį! Atsisakiau ir sustoti vandens ar specialiai mums paruoštų greitų užkandžių   ̶ bananų, apelsinų, sūrio. Litrą vandens nešiau ant savo pečių pati, kuprinės kišenėse turėjau energetinės želė pakelį.

Iki finišo likus vos porai kilometrų kelyje ėmiau sutikti atsitiktinių žmonių. Keliautojų, gamtos mylėtojų, žygeivių. Su visais sveikinausi, o jie labai maloniai šypsojosi, traukėsi iš kelio ir linkėjo sekmės. O tai suteikė jėgų ir papildė sparčiai tuštėjančius manosios motyvacijos rezervuarus.

Pamačiusi finišo liniją bėgau kiek įkabindama. Visada taip darau per varžybas  ̶ atiduodu paskutines jėgas keliems šimtams metrų. Paskui tik pagalvojau, kad, ko gero, kitiems tai atrodė kvaila, niekas čia per daug neskuba, nes distancijoje praleistas laikas yra lakus ir, iš tiesų, kelios laimėtos sekundės nieko per daug neapsprendžia ir juo labiau neįrodo. Bet štai finišo linija kirsta, girdžiu padrąsinančius draugų šūksnius ir besišypsančius jų veidus. "Sveikinu, atbėgai antra",   ̶ negaliu patikėti draugų skubiai skelbiama naujiena.

Po daugiau nei 10 metų vėl užlipau ant nugalėtojų pakylos. Kiek tas vienas mažas laiptelis man tuomet reiškė! Visi žmonės kaip žmonės, džiaugiasi, o aš slapčia graudinuosi ir vis dar negaliu patikėti. "O čia Jums prizas už pirmą vietą jūsų amžiaus kategorijoje",   ̶ be didelių iškilmių viena iš varžybų organizatorių man įteikė didelę kuprinę. Tik tuomet supratau, kad giliai širdyje slaptas troškimas nugalėti išsipildė. Antra tarp moterų, tačiau pirma savo amžiaus moterų grupėje. Taip ir norėjosi kartoti - pirma pirma pirma!

Greitai atsigavusi po šio sėkmingo starto jau pradėjau treniruotis kiek kitokiam, tačiau tokiam pat dideliam iššūkiui. Ne, daug didesniam iš tiesų. Tačiau vis dar nežinau, ar šios laimėtos varžybos nebus padariusios meškos paslaugos ir užmezgusios dar daugiau mazgų mano galvoje. Sportas, nors ir visada buvo pakankamai didelė mano gyvenimo dalis, staiga tapo viena iš pačių svarbiausių. Bijau net pagalvoti, kas laukia toliau.

-----ENGLISH-----

TransLantau madness

"I want to be the first!"   ̶ three days before the race this thought slapped in my face and turned all my smooth preparation and well maintained inner peace upside down.

Once thought, this new unexpected desire have scared me and I didn't foresee it at all, nor knew where did it come from. Well, truth to be told, I was always dreaming about well deserved award in some kind of running competitions. Perhaps not so bold and even secretly from myself, I always wanted to come third for once at least and even with one foot, but still climb onto the podium of recognition. However, those inner desires were forced to end soon by my realistic assessment of the situation and a million times repeated conviction   ̶ that type of competitions are won by serious athletes, and not enthusiasts.

This thought scared me. It's been only 3 month since I have started to train myself for a trail running, and 15 km at TransLantau supposed to be my only second competition. And then, wait... Was I already dreaming about the Olympus?! Not even the third place, as before, I was aiming for the top.

Luckily my reasonable "me" turned on fast and started to rationalize - "You have just started, while other people were pushing their limits for two-three years continuously. And now, is it that you want to just wipe it out, come and win? So illogical and most importantly, unfair to others. Victory is meant to win, it must be gained gradually".

That all seemed so clear and comprehensive. Still, it got stuck in my mind... Even my race number promised me success in the weird and very superficial way. 0140. Keeping this bib number in my hands I felt really happy. I sum all digits to a single-digit number and got 5. That's my lucky number! Same as 7 or any other odd ones, because particularly wearing them on my chest I have reached my personal bests and relatively high positions in few competitions before. And please do not ask me where did this superstition come from - it's a mystery for myself too... Just some self imposed shamanic ritual I always follow.

For two days I couldn't put my concentration to anything else. Most of times I looked anxious, thoughts were wandering through race track in my head, stood at the start line with me, ran together when I tried to anticipate further race flow way beforehand it. I lost the count of how many times I have checked the race website, read everything that had even a slightest relation with it, thought about the best outfit, how to reach the race location the fastest, and silly, but even seriously considered my make-up choices for nice, but natural look. Yes, TransLantau was my long-awaited festivity.

A night before the race I ate regular carb-stuffed meal - pasta. Traditionally, it suppose to keep me fuelled and provide enough energy for the entire race. Meticulously I packed all important items to my backpack, once again polished the arms of my own battle and fell asleep earlier than usual. Early as 5am. I was already awake. Somewhat enthusiastically, somewhat fearfully I was getting ready for my big start just few hours ahead. Banana and a bowl of oatmeal were waiting for this runner already. Nothing very special and magical, just well known meal without any surprises, a champion breakfast with a boost of instant energy, fast to digest and always delicious.

Me, Mohamed and Tony took a 7.10am fast ferry to Mui Wo. Forcefully induced by my initiative, we gathered half an hour earlier at central pier terminal, because I feared of possibly large crowds and taken seats. But fitted perfectly we reached the biggest Hong Kong island well before the required time, again, upon my request. Just say it, strange and unexpected desire of "5 minutes late" person. I know.

Well recognized event tents and branded flags were waving us from far in the wind and the little excitement have pierced my heart. But today I'm much calmer and do not stress out that much as yesterday or two days ago. I simply walked towards my start with "Let it be what it'll be, worries won't help me to achieve anything" attitude, and "let's just concentrate and squeeze out everything possible for the best" self-motivation.

Before the actual beginning I planned to come as close as possible to the start line. Surprisingly it's not that hard because all other running buddies don't know the real purpose of us doing it and without much hesitation let more seriously minded athletes and assertive amateurs come forward. Taking this into my account, I drag Mohamed together with me - the closer the start line, the less people blocking our way. And that's the usual case, as soon as the organizers give a start, the crowd runs no more than 5-10 meters and stops for a very serious testimony - a selfie. Well, at least here in Hong Kong to show "Look everyone, I'm running!" is more important than the running itself. Although it's still a question of how much running it involves, more congestion and unnecessary braking. But this time I'm again fortunate enough to take a good start position which released my anxiety.

Over 250 runners smilingly began their 1.5-3 hours journey. From the Silvermine beach we started together with another five hundred of 25 km. dedicated accomplishers. Those who determined to overcome 50 km. were released an hour ago, and the start for the whole 100 km. race was already given yesterday.

I will not deny it was difficult to run. Mountains, though not as high as for longer distances, but still overdrove my legs, choked my breath, and dried-up the throat. For several times I wished to fast forward the time and finish the course as soon as possible. But at the same time, every single kilometre left behind strengthen my desire to accomplish everything and the finish line was always in front of my eyes. I imagined it to pass through. For self motivation I even tried to induce the feeling of same euphoria which comes after crossing the finish line. I thought and, promise, it fled me faster. And the desire for a good result or the sweetness of overcame goal weren't my only drives. I also ran away from all "what am I doing here? Whom and what do I try to show off? Why do I need it all?" barriers.

Just after the first kilometre of flat, paved road turned narrower. Here other runners surprised me by less ambitious attempts to overcome their very first obstacle slowly and gracefully. "What is this?",  ̶ sincerely taken aback I had no other option than just repeat my "excuse me" and outrun all walkers on their left.

For the first half, I also tried to save energy, because this trail, as I clearly remember from the past two trainings here, has a steep summit with 560 meters incline. Everyone who plans to conquer it firstly is gifted by 4 sets of staircase which I, embarrassingly, couldn't climb in a running pace before. And today I saw and was convinced that this is actually nothing that much to feel shameful about, nearly everyone walks up and does not feel bad at all.

On my flee I even managed to rejoice that no women have passed me through today. Of course, there were a handful of female athletes who started ahead me, or sprinted through the messy crowd before. Although I wasn't sure how many of them challenged themselves with 25 and how many with 15 kilometres of trail run. That factor couldn't help me to indicate my approximate place in final rating. I didn't see many man outrunning me either. For a few kilometres, a bunch of trail runners unintentionally climbed atop the summit together. But we parted away soon, everyone in our own distances and speeds.

Since the first checkpoint I didn't see any trail runner in front of me. I didn't feel any steps behind either. True, I was also afraid to look back and usually I don't do it deliberately   ̶ you have to look ahead always! I also refused to stop for water and quick energy snacks  ̶ bananas, oranges and cheese. A litre of water I carried on my shoulders in a backpack together with few energy gels in pockets.

Few kilometres before the finish I started to meet more people on my trail. Travellers, nature lovers, trekkers. All were very friendly, greeted me with kind smiles, wished success and turned aside to give me a way. Those encounters gave me strength and filled my rapidly decreasing motivation reserves.

Seeing the finish line far ahead, I ran on my full speed. I always do so during any competition - give it all to push last several hundred meters. Only later I realized how silly it might look from aside. It's a trail run and no one is hurrying too much. Time spent in distance is volatile, in fact, a second here or there doesn't mean much and, more significantly, doesn't prove anything at all. But my finish line is crossed, I hear the shouts of encouragement and smiley faces of my friends. "Congratulations, you are the second," - breathless I still can't believe what my friends are saying.

After more than 10 years I climbed the podium again. Oh, how much that small step meant to me then! Everyone around seemed so happy and fulfilled, and me? I secretly became too sentimental and still couldn't believe of what had just happened. "And here is the prize for you for the first place in your age category",  ̶ without much hesitation and festivity one of the organizers gave me a large backpack. Only then I realized that the desire hidden deep down in my heart came true. Second among women, but first in my category. My inner voices didn’t stop to repeat - the first, the first, the first!

The recovery after the race was fast and I have already started to train for another equally big, no, even greater challenge. However, this victory might have just brought more confusion to my head. By all means, sport always played a very important role in my life. But suddenly, it might have just become one of the biggest. And I'm afraid to think of what lies ahead.

Read More