Trys bėgimo paslaptys

Iki starto likus gerai valandai, nustoju juokauti, kalbėti su draugais, dairytis po sportininkų pilną stadioną. Einu į persirengimo kambarį, kuriame kartu su manimi - dar tuzinas vos bręsti pradėjusių paauglių merginų. Visos jos - profesionalios sportininkės. Kiek įmanoma nepastebimiau nužiūriu jas visas: iš kalbos, eisenos, žvilgsnio ar net vidinio rimtumo bandau išskaityti ir suprasti, kuri iš jų bus mano priešininkė. Kai kurias iš jų jau pažįstu, nes panašiose varžybose susitikome ne kartą. Šios itin nejaudina, ypač, jei kažkada anksčiau jau buvo aplenktos. Jaudulį kelia nematyti veidai, nes niekada nežinai, iš kur ir kada pasirodys naujas jaunas talentas ir visą tavo kasdienių treniruočių darbą aplenks paskutiniame posūkyje finišo link.

Išsitraukiu iš vakaro kruopščiai sudėliotą amuniciją: bėgimo šortai, marškinėliai ir prie jų su žiogeliais prisegtas numeris, kojinės bėgimui, sportbačiai, ilgos kelnės, bliuzonas apšilimui, galiausiai, startukai. Kasdienę aprangą pakeitusi sportine, tuoj pat kruopščiai sulankstau drabužius ir sudedu į kuprinę. Atlikdama visą persirengimo ritualą išlieku rami ir be galo susikaupusi. Žinoma, gal kiek perdėtai pompastiškai, tačiau vidinė ramybė yra tai, kas išskiria tave iš visų kitų ir parodo - čia aš ne naujokė.

Išėjusi iš persirengimo kambario susirandu kiek atokesnį kampą, kuriame palieku savo daiktus ir bėgu aplink stadioną apšilimo. Tradiciškai - du ratai. Jau tada mirtinas jaudulys užplūsta kūną, surakina raumenis. Lėtai bėgdama jaučiu, kaip nežymiai dreba kojos, tad imu giliau kvėpuoti ir taip trumpam nuraminu smarkiau plakti pradėjusią širdį.

Matau, kaip mano draugai juokauja susėdę tarpusavyje ir savo sėkmingus ar nelabai sportinius pasirodymus nuryja pilna burna bulvių traškučių. Stengiuosi į juos nekreipti dėmesio ir apsimesti negirdinti. Nenoriu išsiblaškyti ir išvaikyti galimos sėkmės. Mano rungtis visada būna viena paskutiniųjų. Todėl kad 1000 metrų vaikų ar jaunučių grupėse yra traktuojama kaip ilga distancija, o aš - ilgų distancijų bėgikė. Neseniai, bėgdama 25 kilometrus Tailando kalnais ir kalvomis, prisiminiau tuos laikus. Ima juokas, nes kilometro dabar net nepajuntu. O kažkada tai buvo pati ilgiausia distancija, kuria be galo didžiavausi, nes nė vienas iš mūsų sportininkų būrelio tokio atstumo greitai neįveikdavo.

Apibėgusi kelis ratus, einu daryti apšilimo. Pirmiausia - pratimai kojoms, vėliau - pilvo presui, rankoms. Nors ir šilta, nenusivelku bliuzono, taip pat lieku su kelnėmis - sportininkams labai svarbu prieš startą išlaikyti kūno šilumą. Atlikusi iki kaulų smegenų žinomus pratimus būtent tam tikra tūkstantį kartų kartota seka, pereinu prie taip vadinamų specukų, kurie dar labiau išjudina raumenis ir suteikia energijos. Jaučiu, kaip kūnas yra pasiruošęs varžyboms, kaip lengva skrandyje, nes nevalgiau mažiausiai dvi valandas prieš startą, o vakare ilsėjausi nuo treniruočių, sočiai pavakarieniavau ir nuėjau anksčiau miegoti. Viskas vyksta pagal planą. Tik kankina neapsakomas jaudulys. Sportinius batelius padedu į šalį ir kojas apaunu vienu svarbiausių savo ginklų - ne pirmo naujumo, tačiau specialiai man trenerio paskirtais startukais. Nors ir būdami sporto mokyklos nariais, savo asmeninių startukų neturėjome, tačiau už gerus rezultatus galėjome gauti kiek geresnius nei kiti vaikai. Manieji buvo pilki su keliomis itin skaisčios salotinės spalvos juostelėmis. Tuomet jie atrodė tokie modernūs ir gražūs, palyginti su ankstesniais turėtais. Vien dėl tokių verta treniruotis.

Pasiruošusi, einu starto linijos link. Mintyse bandau numatyti visą varžybų scenarijų, įsivaizduoju save kertančią finišo liniją, matau už savęs likusias konkurentes, planuoju rekordinį greitį. Taip morališkai pasiruošiu tam, kas vos už kelių minučių virs realybe. Matau aplink besibūriuojančių merginų būrį. Atpažįstu jau matytas varžoves, matau jų trenerius ir dairausi savojo. Jo veidas, stulbinantis ramumas ir padrąsinantys žodžiai veikia magiškai. „Viskas gerai, išeik drąsiai, laikykis lyderių ir spurtuok prieš finišą“, - palydi mane jo žodžiai ir aš jau rikiuojuosi šalia kitų prie pat finišo linijos. Jaudulys pasiekia savo kulminacinį tašką ir, atrodo,  viskas vyksta jau kino filmo juostos motyvais - sulėtėja vaizdas, aš nieko aplink nebegirdžiu, tik savo širdies dūžius. Rankoje gniaužau kažkur kažkada gautą apyrankę - tai mano laimės medalionas. Ja rišėdama patekau į rajonines, vėliau zonines, o dabar bėgsiu jau nacionalinėse lengvosios atletikos varžybose. Turi pasisekti!

Teisėjas duoda signalą priartėti prie starto linijos. Čia įvyksta mikro grumtynės, kuri atsistos į geresnę vietą. Užsiimti gerą poziciją taip pat labai svarbu, kaip ir tinkamai pasiruošti varžyboms. Jei startuosi iš tolimesnio kampo, prireiks truputį daugiau laiko, kol atsidursi arčiau vidinio rato, o tuo metu visos kitos konkurentės spės išsiveržti į priekį. O jei bėgti pradėsi nuo kito krašto, tau iš dešinės visas būrys dygliuotais bėgimo bateliais ginkluotų konkurenčių kaip man užkirs kelią, tad neliks nieko kito, kaip palaukti, kol visos subėgs į šoną, ir tik vėliau bus galima visą tą būtį aplenkti. Tačiau galiausiai startukų „galvutės“ kareivišku tikslumu išsirikiuoja prie baltais dažais pažymėtos starto linijos. Susikoncentruoju į aplink skambančią tylą ir laukiu signalo. „Kvėpuok, kvėpuok kuo giliau. Nėra ko nervintis. Tu gali, žinau kad gali. Neveltui tiek ruošeisi, neveltui perėjai tiek daug etapų, neveltui esi čia. Dabar tiesiog parodyk, ko esi iš tiesų verta“, - drąsinu save. Įkvepiu kelis godžius oro gurkšnius, kol pagaliau išgirstu teisėjo išautą garsinį signalą - metas bėgti!

Užsiimu protingą poziciją - esu per vidurį. Kai kurios mergaitės iš karto išsiveržia į priekį. Tačiau tokių jau esu ne kartą mačiusi. Mes jas vadiname supernovomis. Jos šauna į priekį visa jėga, parodo, jog yra pakankamai galingos varžytis su jau ne kartą ir ne du kartus nacionalinėse varžybose dalyvavusiomis konkurentėmis. O mes jų nepaleidžiam. Atrodo, kad šios vedančios bėgikės bėga greičiau mano įprasto bėgimo tempo, bet tai ne vieta ir ne laikas nusileisti. Bėgu kiek įkabindama, tačiau taip pat taupydama jėgas likusiam atstumui.

Prabėgame finišo liniją, rodančią, kad įveikiame pirmuosius 200 metrų. Priekyje matau vis dar vesti visą bėgikių būrį pasirengusias supernovas, šalia jų - jau ir pažįstamas bei pajėgias konkurentes. Rato išorėje pastebiu išsirikiavusius savo draugus: jie kiek įmanoma garsiau šaukia, skatina bėgti. Tačiau ne visus girdžiu aiškiai. Itin koncentruojuosi į patį bėgimą. Imu skaičiuoti - šešios mergaitės bėga priekyje. Tačiau kelios iš jų jau pastebimai lėtina greitį - „Aha, pavargote? O kas prašė tiek drąskytis pradžioje? Pačios kaltos“, - lenkdama mintyse pasikalbu su supernovomis. Jaučiuosi už jas pranašesnė. Ne todėl, kad galiu bėgti gereičiau už jas, o todėl, kad žinau, jog savo jėgas tokioje ilgoje distancijoje reikia apskaičiuoti. Negalima išbėgti į priekį negalvojant apie finišą, nes jau po pirmo rato sudegsi ir greičiausiai kirsi nusivylimo, o ne džiaugsmo finišo liniją.

Bėgti darosi vis sunkiau, pradedu jausti kojas, gal net pati truputį sulėtėju. Tačiau posūkyje išgirstu savo trenerio balsą: „Gerai, puikus laikas, laikykis taip ir toliau“, - nustembu, kad ramus ir negarsus žemo tembro bosas skamba taip aiškiai. Jį visada girdžiu. Pasisemiu jėgų ir bėgu toliau. Kurį laiką taip ir laikomės be didelių pokyčių. Priekyje matau kelias savo pagrindines konkurentes. Leidžiu joms bėgti priekyje, tačiau per daug jų nepaleidžiu. Taip darau strategiškai viską iš anksto apgalvojusi, nes matydama priešais save tai, su kuo tuoj turėsiu kautis, manau esanti labiau pasiruošusi tai kovai nei tos, kurios savo priešininkių nemato. Priartėjame prie sirgalių kėdžių ir aplink jau girdisi įvairūs paskatinimai. Matau finišo liniją, kurioje teisėjas jau skambina varpu - liko paskutinis ratas. Jaučiu, kaip tas skardus skambesys vėl suteikia energijos. Reikia bėgti tvirčiau. Dabar, kad ir kas nebūtų, liko vos 400 metrų ir aš būtinai juos įveiksiu! Prabėgu vėl pro savo draugus, kurie, kiek išneša jų dar besiformuojantys balsai, šaukia mano vardą ir stebuklingus žodžius „Varyk! Aplenk jas, bėk!“.

Aplenkiu dar kelias mergaites. Prabėgdama jaučiu, kaip sunkiai jos kvėpuoja, kai kurios išleidžia iš pat širdies išsklidusį garsą - tarsi gilų gilų atodūsį. Kaip jos nori laimėti, tačiau kojos neklauso širdies, o aš jas aplenkdama sugriaunu paskutines ilgai puoselėtas viltis. Likus 200 metrų iki finišo, imu taip pat sunkiai kvėpuoti, tačiau vėl išgirstu išganingus trenerio žodžius: „Viskas, Giedre, dabar finišuok visa jėga, bėk, kiek gali“. Atrodo, tuoj pargriūsiu, nes kojos jau nebeklauso, bėga automatiškai ir aš nieko negaliu joms padaryti. Įveikiu paskutinį posūkį ir atsiduriu finišo tiesiojoje. Aplink girdžiu milijonus skirtingų šūksnių, raginimų bėgti kiek įkabina, aplenkti, nugalėti. Kai kurie draugai jau ploja.

Nežinau iš kur, bet matydama finišo tiesiąją išgaunu papildomos jėgos ir imu bėgti taip, kaip dar iki šiol, atrodo, niekada nebėgau. Nebematau priekyje esančių priešininkių. Koncentruojuosi tik į finišo liniją ir atiduodu visas visas jėgas. Sukandu dantis, imu dar smarkiau mojuoti rankomis, greičiau dėlioti žingsnius. Matau vidinėje rato pusėje pasiliekančias konkurentes. „Dar keletas metrų, dar truputis, Giedre, tu gali, žinau, kad gali, bėk!“, girdžiu kažkas šaukia, bet taip pat tuo bandau įtikinti save. Matau teisėją, jo ištiestą ranką su chronometru. Ant jo mygtuko patogiai padėtas nykštys laukia, kol kirsiu finišo tiesiąją. Atiduodu paskutines jėgas (ir iš kur pas mane tiek paskutinių jėgų?), dar keli greiti bėgimo žingsniai… palinkstu į priekį ir krūtine kertu finišo liniją!

Viskas!

Nesvarbu, kas nutinka po to. Visai nesvarbu, ar tai buvo tas kartas, kuomet tapau Lietuvos čempione, ar daugelis kitų, kuomet finišavau antra, trečia, o gal ir ketvirta. Galbūt tai buvo geriausias mano bėgimas ir juo pagerinau savo asmeninį bėgimo rekordą, o gal jam pritrūko vos kelių mili sekundžių. Dabar jau niekas nebesvarbu. Varžybose baigėsi, širdį užlieja nepaprastas lengvumas, laimė ir neišpasakytai malonus nuovargis. Niekaip kitaip nesu jo jautusi.

Negaliu patikėti, kad nuo tų laikų praėjo jau daugiau nei dešimt metų. Su sportu susiedama visą savo gyvenimą, atiduodama visas jėgas ir aukodama savo laisvalaikį tik tuo ir gyvenau. Vėliau pasirinkau kitą, kiek stabilesnį kelią. Tačiau sportas visada buvo šalia. Gal tik ne toks rimtas, bėgiojau daugiau dėl malonumo, lėčiau, ir kur kas gražesnėse vietose nei stadionas.

Kaskartą per televizijos ekraną stebėdama Olimpines žaidynes ar įvairius lengvosios atletikos čempionatus iš naujo išgyvenu tą jausmą. Matau itin susikaupusius sportininkų veidus, pastebiu kiekvieną jų raumenų trukčiojimą ir žinau, ką jie dabar išgyvena. Tuomet net ir sėdint kūną užlieja toks pat jaudulys, aš tarsi susitapatinu su jais, ar mintyse imu raminti: „Viskas gerai, tu gali, žinau, kad gali“.

Tą patį jausmą kaskart išgyvenu dalyvaudama bet kokiose bėgimo varžybose. Taip, sugrįžau į sportą, sugrįžau į varžybas. Tačiau po geros dekados metų jos skirtingos. Kad ir kur bebėgčiau, 10,5 km pirmajame Kauno maratone, 5 km saulėtoje Šri Lankoje, vėlgi 10 km Honkongo supermieste ar Tailando kalnais įveikdama ilgiausius savo 25 km, pamačiusi finišo liniją įgaunu papildomų jėgų ir finišuoju su titaniška jėga. Tebūnie rezultatas ne olimpinis, o ir į prizines vietas nepretenduoju (nors tokiu noru degu visada). Tačiau svarbiausia - visada konkuruoju su savimi, su savo tingumu, su savimi prieš metus ar vos savaitę. Ir kad ir koks atstumas bebūtų įveiktas, kad ir kokia trasa nubėgta, trys dalykai nesikeičia nuo pat vaikystės - tas pats jaudulys prieš startą, stulbinantis spurtas prieš finišo liniją ir neapsakoma euforiją įveikus savo tikslą.

Viso to neįmanoma aprašyti, tai reikia patirti. Ir visai nesvarbu, kokios fizinės formos esame, bėgimo ir dalyvavimo džiaugsmo negali atimti niekas.

Kalbos redaktorė: Roberta

Read More

Gimtadieninis laiškas į namus

Mano mielieji,

Rašau Jums jau būdama 27 metų ir jau net ne balandį. Bet gal labai nesupyksit.

Noriu padėkoti už tokią puikią staigmeną. Tikrai nesitikėjau nė per nago juodymą, o tai, kaip žinia, dar labiau nustebina ir pralinksmina. Ir dar tiek daug ir iš visur - namų, Meškuičių, Šiaulių, Lietuvos, Anglijos, Švedijos, Šri Lankos, Brazilijos, ir visų gyvenimo akimirkų. Ačiū!

Gimtadienį, kuo toliau, tuo mažiau sureikšminu. Na, gal tik vaikystėje labai laukdavau, kaip Gustis sakė, kada pagaliau ir pas mane ateis svečių, kada valgysim tortą, eisim žaisti į lauką ir gal gal, jei tik gražus pavasaris bus, jau galėsiu apsivilkti mėgstamą trumparankovę bliuskutę. Ir aišku, knietėdavo sužinoti, ką gausiu dovanų. Jau prieš kelias dienas visi aplink pradėdavo klausti, ko norėčiau. Jei ne tiesiogiai, tai bandydavo apgauti, kalbėti apie kažką kitą ir kaip “tarp kita ko” paklausti, ko man dabar labai reikėtų. Toma čia būdavo, ko gero, ir dabar yra viso to specialistė.

Kiek atsimenu, niekada tvirtai nežinodavau, o sugalvoti, ko noriu dovanų, visada nebūdavo lengva, nes mintyse dažniausiai norėdavau to, ko paprastai taip nenupirksi - kitais žodžiais tariat, nuotykių, svarbių pasiekimų, meilės, kelionių.

Atsimenu, pradinėse klasėse visada valgydavom tortą, o aš jau prieš kelias dienas žinodavau, ką rengsiuos tuomet. Tada gimtadienis buvo tikrai labai svarbi diena, pati svarbiausia. Tokia svarbi, kad negalėdavau niekaip suprasti, kaip mama, tėtis ar kiti suaugę žmonės jų nelaukdavo ir taip nesidžiaugdavo kaip vaikai.

Vėliau gimtadienio laukdavau, nes jam praėjus visiškai pasikeisdavo mano statusas. 2005 tapau pilnamete, o 2008 jau ir visateisiškai galėjau vadintis suaugusiu žmogumi. Ir jei kas paprašytų dokumento, cha - tegu tik paprašo, tokį jau buvau seniai pasiruošusi parodyti ir taip įrodyti savo brandumą.

Dabar gimtadienis ateina greitai, daug greičiau nei anksčiau. Taip nutikę, ko gero, bus dėl to, kad nebėra didelės priežasties jo taip laukti. Tačiau kai jis ateina, ne aš pati nubudusi jaučiuosi ypatingai, kaip anskčiau, o žmonės aplink verčia taip jaustis.

Žiūrėdama Jūsų sveikinimus tikrai jaučiausi labai ypatigai. Labiausiai todėl, kad visi sveikinimai tokie nuoširdūs ir parodantys mūsų tarpusavio santykius, meilę ir džiaugsmą. Ir žmonės juose sutikti tokiose skirtingose gyvenimo situacijos ir pasaulio vietose. Kai kurie itin nustebino, kai kurie prajuokino, bet visi iki vieno itin pradžiugino, parodė, kiek turiu draugų, ir mylimų žmonių aplinkui.

Ačiū Jums! Ne koks jubiliejus (o jo dar ir nelabai reikia), tačiau būtent taip jaučiausi. Kaip kokia karalienė, kurią vaidinau penktoje-šeštoje klasėje. O ir šventinė nuotaika atsirado būtent dėl visų tų sveikinimų ir rodyto dėmesio. Būnant atskirai to labiausiai ir reikia - ne dovanų, o bendravimo ir artumo jausmo.

.

Žinau, kad daugelis linkėjote sugrįžti namo, nes gyvas bendravimas yra svarbiau. Tikrai su tuo visa širdimi sutinku. Bet taip pat linkėjote man ir laimės, svajonių įgyvedinimo, nepaprastų akimirkų, potyrių, reikalingos patirties, šypsenų, džiaugsmo, o babytė dar ir tiksliau įvardino savo linkėjimus - vyro. Ačiū!!! Bet tikiuosi, kad labai nepyksite, jei linkėjimą kuo greičiau grįžti namo atidėsiu kiek vėlesniam laikui ir pirma bandysiu išpildyti visus kitus. Čia, Honkonge, noriu pasilikti dar truputėlį ilgėliau. Galbūt iki Kalėdų, gal ilgiau. Tiesa pasakius, nežinau. Bet jaučiu, kad čia būtent dabar esu pakankamai laiminga ir matau prasmę. Kolegė darbe sakė, kad aš jai atrodau labai subrendusi. Aišku, nemato ji manęs visą laiką, tad toks jos požiūris nebūtinai yra neginčyjama tiesa, tačiau jos žodžiuose teisybės yra. Tik tas subrendimas ir kiek platesnis visa ko vertinimas nėra įgimtas. Jis ateina su judėjimu, bandymu kažką daryti, pasiekti, nuveikti, padėti kitiems, išbandyti, suprasti, nusivilti, išgyventi, liūdėti, džiaugstis, vertinti ir pasimokyti iš savo klaidų. O būtet tai aš įgaunu per bandymą gyventi kiek kitaip.

Tai rašau labai atvirai ir tikėdamasi, kad suprasit, jog esu taip toli ne tam, kad nuo kažko bėgčiau, sakyčiau, kaip Lietuvoje yra blogai, bandyčiau įrodyti, kad esu verta daug geriau, norėčiau, kad kiti pavydėtų man. Tokių melų prisigalvoja nelaimingi ir viskuo nusivylę žmonės, tačiau dažiausiai tokie vis vien netampa laimingesniais kad ir kaip toli bekeliautų. O aš galiu teigti, kad esu laiminga.

Būdama toli suvokiu, kokia yra svarbi artumo kaina, kaip sunku, tačiau vis tik įmanoma išsaugoti bendravimą ir būti artimais žmonėmis nesimatant be galo ilgą laiką. Tapau laimingesnė, nes per šitą pakankamai trumpą gyvenimo etapą sutikau tiek daug žmoių, iš kurių kurių ne tik be galo daug išmokau, sužinojau, bet ir pamačiau, kaip elgtis ir daryti nereikia. Visos šios patirtys nėra vie tik gražios nuotraukos iš paplūdimių, besišypsantys žmonės, įspūdingi vaizdai. Daug daugiau lieka neparodyta ir neišsakyta. O tai dažiausiai ne visada taip gražu, kaip norėtųsi, kad būtų. Bet būtet taip atsiranda taip vadinama patirtis, lakstumas, supratimas ir platesnis visa ko vertinimas. Būtet šito aš jaučiuosi dar norinti paragauti, suprasti, pamatyti ir patirti. Aš dar nesu ta Giedrė, kuria iš tiesų norėčiau būti ir sugrįžti. Bet, tikėkimės, kad ta kelionė “į save” ilgai netruks ir tada mūsų facebukų profiliai mirgės nuo nuotraukų, kuriose esame kartu, vėl prisigalvosime visokių žbitkų, po kurių reikės slėpti visokius filmuotus vaizdus, kurie taip pačiai netikėtai išlenda iš praeities ir rodo, kaip smagu buvo.

Tad ačiū Jums visiems dar kartą!

Jūs suteikiat man tikrai labai daug stiprybės ir dėl to Jus visus labai myliu.

Bet dar kiek palaukim susitikimo. Tikrai grįšiu :)

Giedrė

Read More

Framing my life in Hong Kong

Once, my young colleagues from AIESEC Kaunas got a brilliant plan of how to promote AIESEC internships in social media.Their idea was very sharp, creative and simple - encourage young people to go on internships by posting themed pictures showcasing current interns lives all around the world. Every day of March they were posting different pictures with a particularly prearranged topic:

Picture of Hong Kong (Kowloon city) from the Lion Rock

I was asked to collect mine. And some of them, together with other interns' captures were on their facebook profile for all March. Since my part is already gathered, I thought of introducing you a little bit more of Hong Kong I know and see every day. And by following the image pattern suggest by my creative fellow AIESECers, let me describe a small part of this very diverse and in every sense multidimensional city.

1. Flag

Three flags at the Hong Kong Polytechnic University (PolyU), or the place where I work already for 9 months. Starting from the right we see the flag of Hong Kong Special Administrative Region. This white, five-petal Bauhinia blakeana on a red field symbolizes "one country two systems" political principle applied to the region. The flag of Hong Kong have to be always displayed together with a flag of the People's Republic of China, which we see right here in the middle.
Lastly, the flag on the left - a symbol of PolyU. As university website states, "The round shapes at each corner intertwine to symbolize "P" for Polytechnic and "U" for University. The image of "T" for technical excellence of the past symbol is retained, and the open perimeter represents increased interaction between the University and the world".

2. Dance 

AIESEC culture is vivid everywhere. 

3. Stranger

I took this picture in Kwun Tong MTR (subway) station. A man was waiting for his train just as I did.

4. Dinner

Chinese culture is very collective and food oriented. Many different kinds of dishes are shared between each other on the round spinning table.

This picture is from our team Mid Autumn festive lunch. Tasting Dim Sum.

5. Where I sleep

Surprisingly for Hong Kong, my flat is very specious and I am lucky enough to live in a room twice a size as a regular one. 

6. Can't travel without

Although Hong Kong is a small in size (only 1,104 square kilometers), it's basically impossible to travel without wondering about the beautiful nature all around. I adore this place because of it. 

7. My work

This picture is taken from one of our workshops by self-made balloon mapping kit. By simple materials like cotton string, plastic bottle and balloon with helium, students took aerial photo of chosen area in Kwun Tong. Later, those pictures have formed a satellite map of the area and were uploaded on the "Public Lab" public map database (http://mapknitter.org/map/search?q=jcdisi).

However, my work sometimes can look also like that:

Or even like that: 

8. Friends

Picture from AIESECers tram ride in specially designed Eatery tram at DETOUR Matters festival. This event was also one of our work duty.

But friends for me here are also same passion, habits and quality time together.

9. What I didn't have a month ago

The time I was preparing the list of those pics, I was just dreaming about this trophy in my hands and how it would nicely compliment all my efforts. Although I haven't planned to fall and finish 25 km off-rode run being half-dirty half-wounded, the feeling of accomplishment paid it all off.  

The passion of running continued and even found some great friends:

10. What I found

I feel like I'm repeating myself but nature here is one of my biggest discovery and the most exciting face of this land.

11. Street

Two different views of streets in Hong Kong.
A picture above is taken from the "you don't want to go there on weekends" Mong Kok area...

... or more western looking Wan Chai.

12. View from my office

13. After work

First week and night out in Lai Kwai Fong (or simply LKF) with colleagues.

14. 10 p.m.

On Wednesdays, around 30 thousand of people come to Happy Valley to enjoy another very Hong Kong activity - horse raising. While most of gambling enthusiasts watch the raise from upper rooms or on TV, for the rest of people it's a huge mid-week party.

15. Smile

During staff photoshoot.

16. Tallest building

Hong Kong can be easily called the tallest city in the world.

Although the tallest building is International Commerce Centre (ICC) reaching 484 meters height (left). On the 118th floor it has also the tallest bar on earth - Ozone.

17. Water

18. Hat

Garden keeper at the university. They use those hats to protect their skin from the sun burn and various insects.

19. Native

School kids from quite remote area in Hong Kong were asked to guess what those simple Lithuanian phrases might mean. For some of them "Koks tavo vardas?" sounded like "Have your lunch yet?" and our "Viso gero" guessed to be "I love you".

20. Plant

21. Famous

Do you remember those red white and blue "turginius maišus"? And do you know that this is a very Hong Kong style spread worldwide? One of the cities famous artist and our School of Design alumni Stanley Wong (a.k.a. Anothermountainman) is playing with those colors and patterns by creating different goods.

22. Surprise

It was a genuine surprise to see those beauties...

....some really smart decisions of street maintenance... 

... or the umbrella vending machine.

Surprise was also to see how successful the University Info Day can be. Potential students are coming to visit faculties, get introduced with teachers, see what are they actually doing, discuss future job possibilities and decide if that university can meet their requirements. 
PolyU has its Info day in October and usually it's packed with visitors - kids and theirs parents. Despite a regular visit, many activities are organized for them, like guided tours, workshops, competitions and performances.

Can anyone remember such crowds in any university in Lithuania?

23. Your Choice

A view from Sunset Peak in Lantau island. More than 3 hours of hiking up for 20 minutes of this breathtaking view. And a quick run back until you still can see your way down.  

24. Sport

Never thought playing squash can be that exciting. Well, it is.

25. Happiness

Happiness is to graduate from university, wear a robe, get dozens of flower and a "must have" graduation gift - Teddy bear, also take thousands of weird pictures and start to wonder about all undiscovered possibilities.

With my AIESEC buddy Mildred on her very special day.

26. Social

I live in a very local area. No matter when, there you can always see elder people around, taking, discussing their life, or dancing, exercising in kids playground, doing Tai Chi, playing badminton with their grandchildren. Those people are so surprisingly active and full of energy.

27. Last thing I bought

Egg waffles. And it's never enough of them.

28. Somewhere I went

A stop moment in a beautiful Sai Kung country park.

29. Looking down

A view from Lion Rock and the feeling "I'm on the top of the world".

29. How I feel today

I'm well!


30. Change

I honestly don't feel that much of change by myself. But let's say that Hong Kong definitely gives some colors for my life. And that's why it's exciting.

Read More

Unique in copying

Have you ever stolen someone’s ideas and gave them a second life honestly thinking that it is your brand new and quite unique thought?

I started noticing that it happens.  And it has happened many times.

I wanted to have a tattoo, because those inked people always look really interesting and it seems they have a story you would definitely want to hear. They are people who want to be asked, who want to show their individualities, strength, beliefs, compassion or devotion. Unfortunately, I never came up with anything what would suit me and could explain me well enough. Oh, there is one tattoo I recently saw on someone else’s wrist that would be glad to wear. But it will be a counterfeit, just one of the millions I wrote my Bachelor and Master thesis about.

After realizing I’m not good in drawing or singing, I wanted to be a writer. And it seemed pretty easy. We did it frequently at school and my teacher liked the way I was able to put all my thoughts together and discuss about various authors’ raised issues in papers. But each time I planned to write something I actually wanted to be one of my favourite writers – sometimes inspiring as P. Coelho (at that time), sometimes funny and sarcastic as well read bloggers, strong and powerful as journalists who were traveling around the world and saw shocking things with their own eyes, or just so simple, easy but magical to read as H. Murakami. I ended up doing all those things one after another, but never managed to finish any of them. Although time is not over yet.

Running became my biggest joy these days. A dream about a full marathon gives me such a big excitement that inspires me to beat another extra kilometer every day, and feel even greater. But my knees are always reminding me of my doctors’ advice not to run at all if I want to save my legs for later years. And despite of it, I still do it, because I heard someone said that all limits are in our heads. And I believe in it. And I’m chasing a better me as that person always running a few steps ahead me in my training.

Counting 5 countries of living came up from travelers I met in my small city. They were interesting to talk and share hundreds of adventure stories. But mostly, they looked more lively when anyone else around me, and so wise, with strong willpower. And what inspired me – “Whatever would be, let it happen!”.

After seeing another commonly shared TED talk, I asked myself what defines me. It’s not that easy to find it. Because everything what is happening to me, has already happened to someone else. What I think what defines me as person might be a principle of another individual. And I look at myself, at things around me. I try to remember my thought about one or another matter. And now honestly I can see how many of them are self-imposed and how many are just someone else’s life I want to “wear”.

And this leads to a confession – I’m actually not that unique, I copy a lot. I copy my friends, because they care about the same things, although we see this word so differently. I share their posts on facebook, I listen to the music they like and if it compliments my taste, I listen to it twice or more, until it becomes mine.

Dear friend, I read books you have already read and watch movies that were also recommended by you. Sometimes I take your thoughts and find myself in some of them. And when I want to write my blog, but yet again I struggle choosing the right and “unique” wording or writing style, unfortunately , I end up by just keeping all those thoughts to myself and sooner or later they all appear in someone else’s posts. Read Tuyana, Alla and Zhenia, they have much more to say when I ever could so many times.

I admire your perception of life, sometimes I want to follow the same pattern. I might like your vision on life and your strong opinion towards one or another thing. I also would like to go on an adventure with you, I would truly support you and ask you if I could join, or share this idea with someone else as mine.

Dear acquaintance or my new friend, I might also remind you of a person you have already met in your life and because of his or her characteristics, very similar interests, behavior, look or even goals, I won’t be that interesting anymore, because you already might know what to expect from me. And you most probably will be right in some points. But I might also surprise you.

And even with all this, I’m not unique without you. Because you inspire me, you make me want to do things I never thought of before or haven’t had the courage to start. You make me dream about the life I didn’t know I can live. You make me move, do things. And because of that I know – there is a long and very wide way to my self discovery. And it’s possible, that even after so many years I still would want to “borrow” some qualities you have.

Surroundings can define a person in many ways. Sometimes we are not even aware of them. But in the end it’s not so bad as long as we are strong in our actions, do it with passion and do them good. We might catch ourselves in the same things as others have previously done. We might dream about new roads which are so common and familiar to many. We might fight a life-changing battle about which others would say “Pfff, what’s so special? I do it every day before breakfast”. But we might also do all those things better or worse, or just different. And we would be that outcome.

Read More