Pabėgti nuo savo minčių - į kalnus / Trail run away from my own thoughts

(Scroll down for English)

Bėgioti kalnuose pradėjau vos prieš porą mėnesių. Ir tik savaitgaliais, kai rytai laisvesni, o parvažiavus namo vis vien dar užtenka laiko pietų miegui. 

Prieš ir po 25 km. pačios sau mesto iššūkio Tailande praėjusiais metais niekada nebuvau bėgiojusi kalnuose. Toli, per ilgi atstumai tokiems bėgimams, sunku išmatuoti tikrą greitį, kadangi kiekvienas kilometras įveikiamas skirtingu laiku. Galų gale, kalnai nėra patys geriausi žmonių draugai ir tikrai nepadės, jei staiga pritrūks oro, pasidarys per sunku, pavargs kojos. Bėgant visada reikės žiūrėti į kelią, nes aplink pilna akmenų, nelygių laiptelių ar kitų įsišaknijusių kliūčių. Taip pat kalnuoti keliukai pailgina arba sutrumpina žingsnį, ir tai daro nuolat, neprognozuojamai, tad kartais reikia pašokinėti, sumažinti greitį, kilti i kalną, kol pakerta kojas arba stabdyti save leidžiantis nuokalne. Ne, tokie iššūkiai ne man, aš geriau sieksiu geresnių rezultatų kitais būdais, o mums užteks  įprastinių savaitgalio žygių su draugais, smagiais pokalbiais, įkvėpimo valandėlėmis ir jau kiek įgrisusiais 7/11 sumuštiniais pusiaukelėje.

Bet kartą kelyje užteko sutikti vos kelis bėgikus, kad pažvelgusi jiems į akis, tą pačią akimirką pasigaučiau bėgiojimo kalnuose virusą. Atsimenu, eilinį savaitgalį leidome nuostabioje Honkongo gamtoje, kol kelis kartus prasilenkėme su bėgikais, iš tolo matyti - tikrais šios srities vilkais. Visi su numeriais ir užrašu virš jų - "The North Face 100". Tos pačios varžybos, kaip ir Tailande! Tačiau Honkonge jos sunkesnės dėl itin kalnuotos teritorijos. Mano mintys iš karto nuskriejo atgal per vienerius metus, o kiekvieną bėgiką pasitikau su ypatingu pakylėtumu ir gero kelio linkėjimais.
Palengva pradėjau pati. Iš pradžių gana atsargiai, tačiau pamažu auginau pasitikėjimą savimi, o noras pats savarankiškai augo sulig kiekvienu bėgimo žingsneliu. Tiksliai sunku pasakyti, kas teikia tokį didelį malonumą. Dažniausiai po bėgimo skauda kulkšnis ir kelius, bėgant be galo sunku dėlioti kojas skirtingais žingsniais ir nuolat koncentruotis į kelią.

Bėgdama kalnuose apie nieką negalvoju. Tiesa pasakius, negaliu galvoti. Viena nukrypusi mintis iš karto išves iš kelio, tuoj pat paslysiu, nikstelsiu, išsisuksiu kulkšnį, užkliūsiu už akmens, šakos, pargriūsiu, nusibrozdinsiu. Užsigalvosiu, ir nepastebėta šaka pakirs ne kojas, o smogs tiesiai į veidą ir akis. Ne, čia turiu būti itin susikaupusi ir susikoncentravusi. Bet būtent tai ir teikia vieną didžiausių džiaugsmų ir pasitenkinimų. Šiandien tuo pačiu metu galiu klausytis draugo, atlapaširdiškai pasakojančio savo gyvenimo nuodėmes, ir tuo pačiu metu galvoti apie tai, ką gaminsiu vakare, mintyse juoktis, jog mano pašnekovo ekspresyvumas man primena kažkurio meksikiečių serialo herojų (vis neatsimenu jo vardo), taip pat spėju pagalvoti, kaip laikosi mama ir tėtis. Dažnai mintimis nuklystu kažkur kitur, o susikoncentruoti į vieną konkretų dalyką ar esamo laiko realijas jau, atrodo, tapo net neįmanoma. Net vieno knygos puslapio negaliu perskaityti nepagalvojusi apie kažką kito, dažniausiai ne itin reikšmingo. Štai todėl atrastas bėgiojimas kalnuotose vietose teikia tokį didžiulį malonumą ir, sakyčiau, šių dienų prabangą - jis verčia negalvoti apie nieką. Jokios meditacijos, giluminių kvėpavimų, jogos pamokų. Viskas vyksta dabar ir čia. Išnyksta ir naujai pasigirsta aplinka, o viskas, apie ką gali mąstyti šiuo duotuoju momentu yra tiesiog: "šaka, kita šaka, atsargiai, štai dar viena", "akmuo, dėk koją į kitą šoną... Dabar kitą į kitą pusę... Nepaslysk ant akmenukų... Stabdyk, sulenk kelius ir leiskis nuokalne palengva, nėra ko skubėti, niekas su tavimi nerungtyniauja, niekam nereikia nieko įrodinėti", "pagaliau tiesus kelias", "o ne, laiptai! Tikiuos, kad jų nebus daug", "siaubas, kaip aš nekenčiu tų laiptų... Pakirto kojas, daugiau nebegaliu... [su kiekvienu laipteliu] nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu tavęs... Kodėl taip sunku, juk jau bėgau anksčiau, turėtų būti daug lengviau šį kartą... Ne, Giedre, dar truputį, dar kelis laiptelius ir bus viskas, bet kol visiškai nebegalėsi kvėpuoti... O dievulėliau, nebegaliu jau, bet dar truputį... O, matau pabaigą!... Gerai, dar keli žingsneliai... Palengva, palengva, bet jokiais būdais nesustok, pabaiga jau arti ir tu gali!... O jetau, kaip sunku... kvėpuok... paskutinis laiptas". Ir taip beveik dvi valandas, kol galiausiai pamatau menamą finišo liniją. Širdį užlieja neapsakomas džiugesio, malonumo ir pasididžiavimo savimi jausmas. 

O žmonės... Kaip aš mielaširdingai sutinku tokius pat kaip aš. Neapsakomas jausmas pamatyti prieš tave taip pat kalnais atbėgantį žmogų, pasisveikinti, nusišypsoti. Ta pusė minutės, ar dar mažiau, įkvepia, suteikia jėgų. Mintyse visada jiems palinkiu gero kelio, o jei bėgikas atrodo dar ir labai patyręs, jaučiu didelį susižavėjimą, degu noru ji vėl sutikti vėliau, galbūt net pakalbėti. Per tą trumpą akimirką, spėju net nužvelgti kūno sudėjimą, akimis išmatuoti raumenų galią ir sukurti istoriją apie tai, ką jis veikia gyvenime, ką dirba, kur gyvena, ką mėgsta, ko ne ir t.t. Kvaila, žinau.  Bet vis tik man tokie žmonės atrodo verti ypatingos pagarbos. Kad ir ką darytų gyvenime, sėkmingi ar ne jie būtų, gamtoje daugelis ieško savęs, ten save ir atranda. Ir tai nėra itin lengvas kelias. Tenka daug paprakaituoti, įveikti visus "nebegaliu", "kaip skauda kojas", "kodėl aš save taip kankinu", "kam man to reikia", ir panašias mintis, kurios visada, leiskit pabrėžti, VISADA kamuoja nepaisydamos to, jog reikalų turi su bėgimo entuziastais.

Apie tai, kad nubėgau 15 km. kalnuotais keliais norisi išrėkti visam pasauliui, pasigirti draugams ir aplinkiniams. Tačiau tikrai ne todėl, kad parodyčiau, ar pasirodyčiau kažkuo išskirtinė, ar tam, kad aplinkiniai tuojau pat imtų mane šlovinti. Ne, tai darau, nes džiaugiuosi savo pačios pasiekimu, žinau, kaip sunku buvo kelyje, tačiau aš nenustojau, įveikiau tai, ką buvau užsibrėžusi įveikti dar nežinodama, kas manęs iš tiesų laukia. Aš taip pat noriu savo laime pasidalinti su kitais, išreikšti džiaugsmą ir tuojau pat svajoti apie kitus dar nebėgtus takus.

---

---------

IN ENGLISH

Trail run away from my own thoughts

I started trail running just few months ago. And did that only on weekends, when mornings are more free and you can still come back home early for sweet afternoon nap.

Today I ran on trail for the seventh time only. No, the eighth actually, but the first wasn’t as successful as it could be, so it doesn’t really count. But regardless, it all started with the simplest of envy and delight in seeing all those experienced runners on trails...

Before and after 25 km. of my self imposed challenge in Thailand a year ago, I have never run on trails. Too far, overly too long distances, difficult to pace right and every single kilometer differ from the previous in time and complexity. After all, the mountains are not our best friends and won’t help if you suddenly run out of air, it becomes too hard, or legs refuse to work anymore. Rocks around, uneven stairs, other rooted obstacles - you have to watch the road properly while running. One step is short while the other one is too long, and it would never get better, so unpredictable. Sometimes you need to bounce, reduce your speed, go uphill until your legs (or more, your mind) can’t handle it anymore. Trails will also slow you down while running downhill... "No!", once I thought, "that's not my fight, and I’d rather aim for better defined and measured goals. It also should be enough nature during my weekend hikes with friends, fun chats, inspirational moments and traditional 7/11 sandwiches at a halfway".

But once, it was enough to accidentally meet few trail runners on one of our hikes that their determination would stick into my heart so deeply and I instantly would get the same running fever. I recall one of my ordinary weekends spent in beautiful Hong Kong nature. We met trail runners several times with the inscription above their bibs - "The North Face 100". "Oh my God, those are the same races as mine in Thailand", the thought just stabbed my head. Even though, here in Hong Kong it looks more difficult with higher altitude. But regardless, those are all old wolfs here and they seemed just fine. With each and every trail runner we met that day, I sent my greetings and wishes for a safe road, also recalled my own feelings and experiences a year ago.

After this, slowly I dipped into this myself. Firstly, quite carefully, but gradually with gained self-confidence, the desire to run grew rapidly itself. It’s hard to say what exactly is giving me such a great pleasure. In most cases, my ankles and knees are sore after every run, it’s technically difficult to place feet right, and constantly focus on the road.

I don’t think about anything while I’m on trail. In fact, I simply can’t. One departed away idea would immediately take me out of my path; I would twist my ankle, trip over a stone, a branch, fall and scratch. Just day dream and some random branch would painfully block your view and hurt eyes. No, here we have to be very focused and cautious. But that is precisely what gives one of the biggest joys and satisfactions. Nowadays, at the same time I can listen to a friend, openly telling the story of his life sins, and at the same time think of what to cook for dinner, mentally laugh that my friend's expressiveness reminds me of someone on Mexican TV series heroes (what was his name again?), and I still have time to think of my mom and dad. Thoughts often go astray somewhere else, and to keep your concentration on one particular subject and thought seems like almost impossible. Even a single page of a book is already hard to read without any interrupting thought and not that significant usually. This is why the discovery of trail running provides me such a great pleasure and I would say even luxury for today - it makes thinking about anything else impossible. No meditation, deep breathing, yoga lessons. Everything is happening here and now. Sounds mute down and slowly disappear with single step left behind, and everything you can think of at this given moment is simply: "branch, another branch, be careful, here's one more", "stone, place your foot on the other side ... now your other one to the opposite side... don’t slip… bend your knees and move up slowly, there’s no rush, no one is competing with you, there is nothing to prove to anyone", "finally, a straight path", "Oh no, stairs again!  I hope it won’t be that many of them as last time",  "Gosh, I hate those stairs ... my legs hurt so much, I can’t do it anymore - yes you can!... [With each step] I hate, I hate, I hate you ... Why is it so hard, after all my previous training, it should be way easier this time… No, Giedre, just a little bit, a few more steps and that’s it, run until you won’t be able to breathe… Oh my sweet God, I can’t do it anymore… can’t… Oh, I can see the end! ... Okay, I can do that actually…. Just few steps up. .. Slowly, slowly, just don’t stop by any means, the end is near and you can! ... How hard it is ... breathe ... the last step!". And that’s what happens in my head for nearly 2 hours until imaginary finish line comes to my view. Heart is filled with unspeakable joy, pleasure and a sense of pride.

And people ... You have to see that excitement in me when I meet a trail runner. Indescribable feeling to see him coming in front of me, I say hi, and smile. That half minute, or even less, is inspiring and invigorating. I always wish them luck and if the runner seems very experienced too, I feel nothing less than great admiration, and burn in desire to meet him again later, hopefully, to talk. During that brief moment, I take a deep peep at his muscle power; even create a story about what he does in life, what he is working at, where he lives, what are his likes and dislikes. Stupid, childish and I know that. But still, it seems to me that those people deserve special respect. Whatever they would do in their life, successful or not they would be, I believe in their self discovery while in nature. And this is not as easy as you think. It is a long way which asks lots of sweaty courage to beat all "I can’t", "I’m all sore, why I need it", "Why I torture myself that much" and similar thoughts, which always, let me emphasize, ALWAYS plague despite the fact that they are dealing with running enthusiast.

The fact that I succeeded my 15 km or trail run today, asks to scream about it to the whole world and every single friend. But please don’t take it wrong, it’s not an empty pride, way of showing my cool or an empty quest to price me. No, not at all. I do it, because I want to share my joyful achievement with people who are important to me. It is also a personal acknowledgement of hard work, long and bumpy road. But I didn’t stop and reach everything sometimes even without knowing what was waiting ahead. I also want to share this happiness with others and immediately fantasize about other trails ahead. For me it is exciting, VERY EXCITING!

Read More

Kalėdoms noriu vėl bėgioti / All I want for Christmas is to run again

(scroll down for English)

Bėgimo batelius vėl apsiaviau tik po geros savaitės. Nerimtai skamba mano tokios bėdos, tačiau trumpam sustojusi daryti tai, kas, atrodo, visada buvo taip lengva ir natūralu, supratau, jog bėgiojimas jau seniai įprasmino didelę mano gero ir laimingo gyvenimo dalį.

Nors ne, gal kiek dramatizuoju. Aš visada bėgiojau ir jaučiau malonumą. Ne dėl to, kad bėgdama atsikračiau nepasitikėjimo savimi rinkių aplink juosmenį, ne dėl tos kiek piktdžiugiškos šypsenos, kuomet taip lengvai aplenkiu laiptais lipančius nualsusius žmones, ir tikrai ne dėl triumfo akimirkos ryte, kai naujai pradurta diržo sagtis ir veidrodyje besipuikuojančios dailiai išryškėjusios raumenų linijos kojose simboliškai pažymi naujos “aš” atėjimą. Taip, visa tai egzistuoja ir motyvuoja daugelį žmonių. O kur dar sveiko gyvenimo būdo kultūra, prekių ženklų skatinamos sporto mados ir atletiško kūno kultas. Apgaudinėčiau save ir kitus, jei tai neigčiau. Žinau viso to įtaką ir sau pačiai. Tačiau beveik kas dieną pramerkusi akis degu noru bėgti ne dėl to, jog vakar nusipirkau naują sportinę liemenėlę, šiandien prisijungsiu prie sportiškų vaikinų būrio ar savo ilgomis kojomis atkreipsiu praeivių dėmesį. Aš bėgu, nes paprasčiausiai negaliu be to gyventi.

Nuostabus 20 km bėgimas Aberdeen (Honkongas) pakrante.
Wilson Tang nuotrauka

Jei sunku mano mintis susieti su Jūsų asmenine patirtimi, pagalvokite apie tai, be ko Jūs negalite gyventi. Galbūt tai muzika, su kuria pabundate, einate į darbą, kuriate, dainuojate, grojate, šokate, ar tiesiog klausotės, galbūt tai kompiuteriniai žaidimai, kuriuose gyvenimas teka daug įdomesne srove, kavos puodelis gerai dienai ryte, valgio gaminimas, vyno vakarai su draugais, kino filmai, tapymas, rašymas, meilė gyvūnams, kelionių ir nuotykių troškimas - tai, be ko nebūtų Jūsų, kas natūraliai gyvena jumyse. O jei to nebedarytumėte?

Tai, kas Jums yra Jūsų aistra, man yra bėgimas. Ir aš nebūtinai esu geriausia šitoje srityje, siekiu laimėti, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas. Aš bėgu, nes negaliu nebėgti. Man patinka bėgimo procesas labiau nei jo suteikiamas rezultatas. Kiekvienas žingsnis, rankų mostas, juosmens pasukimas, prakaito lašelis, įkvėptas oro pliūpsnis, nuovargis ir sunkumas - aš mėgaujuosi absoliučiai viskuo. Kai ypatingai sunku, kai, atrodo, visas kūnas šaukia “gana”, “sustok!” - net ir tai reiškia dar vieną gilesnį savęs atradimą.

Kelis mėnesius rimtai treniravausi 10 kilometrų varžyboms. Nors nesu profesionali sportininkė, jei jau pasiryžtu dalyvauti varžybose, stengiuosi iš paskutiniųjų tam, kad aplenkčiau save. Tad ir dabar bėgiojau kuo ilgiau, kuo greičiau, derinau įvairius treniruočių metodus tarpusavyje (intervalai, ištvermės skatinimas, treniruotės skirtingoms raumenų grupėms stiprinti, bendruomeniniai bėgimai). Kas dieną į darbą nešdavausi sportinę aprangą ir vėliau skubėdavau išjudinti per dieną užsisėdėjusį ir fizinės iškrovos šaukiantį kūną.

Prieš varžybas itin jaudinausi, kadangi galvoje sukosi viena mintis - ir šį kartą turiu bėgti greičiau nei anksčiau, turiu aplenkti save ir kiek įmanoma daugiau kitų dalyvių. Kai pagaliau tai padariau, beveik kitą dieną sunegalavau. Nesuprantu kodėl, bet nusilpo organizmas, ėmė skaudėti kojos, eidama į darbą kelis kartus pritrūkau kvapo, o lipdama laiptais norėjau sustoti ir pailsėti. Susirūpinusi savo sveikata atlikau kraujo tyrimą, kuris didesnių organizmo sutrikimų neužregistravo. Vis dėlto, teko kiek palaukti ir sustabdyti visas treniruotes.

Po 10km bėgimo su Tuyana ir Evgeniia

Tuomet bėgimo ėmiau laukti tarsi Kalėdų. Tikiuos, kad ir šio įrašo pavadinimas Jūsų nesuklaidino. Man viskas gerai, kaip ir visada, esu puikios formos, sveika, gerai nusiteikusi ir sportiška. Tačiau nebėgimo periodas buvo nerimastingas.

Pabudau su mintimi - jau šiandien. Tą rytą planavome bėgti apie 14 kilometrų. Po daugiau nei savaitės ne-treniruočių ir visiškos kūno stagnacijos, šis atstumas, nors nėra neįveikiamas, atrodo pakankamas iššūkis. Vis tik, džiaugiausi kaip vaikas vėl užsivilkusi sportinę aprangą ir kelis kartus patampiusi tvirtai užrištus bėgimo batelių raištelius, pasiruošiau svarbiausiam savaitės įvykiui. Ir šį kartą tikrai nedramatizuoju, nes būtent taip ir jaučiausi. Susitikome su draugais; sutarėm - greitai nebėgsime ir visi laikysimės drauge. Taip ir padarėm. Iš pradžių, atrodo, itin lėtai, vos greitesniu nei ėjimo tempu išbėgome.

Po poros kilometrų nepastebimai atitrūkau nuo savo grupės. Nežinau, ar įmanoma tai paaiškinti logiškai, tačiau nesinorėjo bėgimo džiaugsmu dalintis su niekuo kitu. Susikoncentravau į savo kvėpavimo dažnį, lengvus rankų mostus ir periodiškų bėgimo žingsnių garsą. Tąkart tiesiog bėgau viena ir be galo tuo džiaugiausi. Kelis kartus garsiai pasakiau sau pačiai - “aš vėl bėgu”. Džiaugiausi kiekvienu žingsniu, kiekviena nubėgta minute, kelio vingiu ar kilometru. Absoliučiai viskas teikė džiaugsmą, ir aš net nebandžiau iš galvos išvaryti nuolat besisukančios minties -  pagaliau vėl esu savimi, kvėpuoju sau, jaučiu kūno ir minčių harmoniją.

Reklaminis bėgimas su draugais, kolegomis ir viršininku

Be abejo, taip būna ne visada. Šiandien bėgti buvo itin sunku. Į veidą pučiantis šaltas vėjas, kiek pažliugęs neasfaltuotas kaimo kelias, keli sluoksniai drabužių kiek apsunkino procesą, porą kartų, kaip ir visada, norėjosi apsisukti anksčiau, sustoti, pailsėti. Pradėjo skaudėti kojos, šalo rankos, ant nosies susikaupusio prakaito lašeliai kaip mat ėmė šalti ir gelti odą. Tačiau net ir tai teikė malonumą, nes įveikusi planuotą atstumą, dar ir dar kartą įrodžiau sau, jog nesu ta, kuri lengvai pasiduoda.  

O ar sakiau, kad negaliu nebėgti? Jei dar to negirdėjai, mielas Kalėdų seneli, šioms šventėms noriu išlaikyti šį nuostabų bėgiojimo džiaugsmą ir juo užkrėsti aplinkinius.

--------

All I want for Christmas is to run again

I have shod my running shoes again only after a good week. Although that kind of troubles do not sound seriously, but by stopping doing what seemed have always been so easy and natural, I realized how much running has put sense to my conception of good and happy life.

Though not, perhaps there is too much drama in those words. I have always been jogging and felt a great pleasure of it. Not because of melted safety wheel of low self-esteem around my waste, neither because of this sinisterly glee smile when you out-walk all breathless people climbing high stairs, and certainly not for that moment of morning glory, when a newly pierced hole in a belt buckle and delicate shown lines of muscular legs symbolically mark a birth of new me. Yes, it's all there and motivates many people; just as well as a new trend of healthy lifestyle, world brands imposed sport fashion and cult of athletic body. All this truly play a significant role and I know how it works. However, almost every day I wake up with a desire to run not because of my new sports bra I bought yesterday, or that today I’m going to join a squad of sporty guys, nor because my long legs might be checked out by passersby. I run simply because I cannot live without it.

With Zhenia before our best 10k start in Unicef charity run

If it is difficult to link my thoughts with your personal experience, think about something you cannot live without. Maybe it's the music you wake up with and go to work, the music you compose, sing, play, dance with or just listen; supposedly it’s a computer game, where life is much more exciting; or a good cup of coffee for a start of a day, cooking, wine evenings with friends, movies, painting, writing, love for animals and pets, desire of travel and adventure – anything which naturally lives inside you. And what would happen if you suddenly stop doing all this?

Your biggest passion is running for me. And I am not necessarily the best here. I want to win, but this is not the main goal. I'm running because I cannot not to run. I like running process rather than the result it gives. Each step, arm swing, waist rotation, sweat droplet, air burst, even fatigue and difficulty - I enjoy absolutely everything. And those particularly difficult moments, when the whole body screams ‘enough’, ‘stop!’ – even they mean another deeper self-discovery.

I’ve been training myself hardly several months before my 10k race. I am not a professional athlete, but when I decide to compete, I do everything to outperform my past self. And therefore I ran longer, quicker, combined different training methods (interval, endurance, core training and social runs). My sportswear has been carried to work almost every day though after a long motionless hours I could stir my body and blow a life in it again.

I’ve been nervous before my race in Unicef charity run. A thought - that this time also I have to be faster than before, outrun myself and as many others as possible - were spinning in my head restlessly. And when I finally did it, my health got worse almost the next day. Without a real reason my body weakened, legs began to ache; I lost breath on my way to work and almost stopped for a rest in a middle of staircase. Concerned about my health condition I ran a blood test, which happily haven’t registered any abnormality. However, I temporalily stopped all my workouts.

With JCDISI team in "Run to TEN" event before our Social Innovation Festival

Then I started to wait for running more than for Christmas. And there is nothing to worry about, as always, I am in excellent condition, healthy, well-minded and sporty. However the non-running period made me anxious.

That morning I woke up with the thought – it’s today. We planned to run about 14 kilometers. After more than a week of full body stagnation, this distance, though not that insurmountable challenge, still appeared to be sufficient enough. With my sportswear and firmly tide laces I felt happy as a kid prepared for the highlight of a week. And this time I’m not exaggerating. Really, that was exactly how it felt.

We met with friends and agreed not to run fast – all shouldstay in a same bunch. So we did. At first, it seemed to be very slow, barely faster than walking pace jog. But couple of kilometers later, I left the group behind me. Not because I was running faster, but because at that time I didn’t want to share the joy of running with anyone else, if that could logically make any sense. I focused on my breathing rate, light hand motions, periodic sound of my own footsteps and a beautiful nature around me. That time I ran alone for myself and felt utterly happy. Even words ‘I'm running again’ slipped out of my mouth. A delight at every step, every minute on the trail, road curve and kilometer… Absolutely everything proved the joy of body and mind harmony.

Of course, this is not always the case. Today's run was quite difficult. Cold wind blew in my face, unpaved rural road, and few layers of clothing have made the process a little bit complicated, for few times, as usual, I thought of turning back or stopping to rest. My legs and knees started to ache, hands froze, and accumulated sweat droplets on my nose instantly became cold and stung the skin. However, even this gave me pleasure: the completion of planned distance yet again helped me to prove myself – I’m not a quitter.

Did I mention I cannot not to run? If not, dear Santa Claus, all I want for Christmas is to keep this amazing joy of running inside me and share that feeling with more and more people around.

Read More

Mano mielas Fakultete,

(Sveikinimo laiškas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniam fakultetui 50 metų jubiliejaus proga) 

Rašau tau iš toli. Iš tokio krašto, kuris mūsų pasakose apibūdinamas kaip “šalis, už devynių jūrų ir marių”. Iš svetimos karalystės, kurioje nėra varškės, šaltibarščių, o mūsų trispalvė klaidingai maišoma su Birmos vėliava. Toje šalyje mūsų dangoraižių aukštis keltų juoką, o gatvėse kasdien sutiksi tiek žmonių, kiek pas mus į vieną vietą tesugeba sutraukti Kauno Dienos, krepšininkų sugrįžtuvės ar nemokamai dalinamos bandelės senamiestyje.

Šalies vardas Lietuva vietiniams gyventojams nedaug ką sako. Net ir angliškai ištarus Lithuania, kožnas pašnekovas nutraukia draugišką akių kontaktą, šiaušdamas pakaušį žvilgteli į dangų ir, jau matau, kaip gailisi, kad per geografijos pamokas, užuot studijavęs visos Europos žemėlapį, paišė sąsiuvinio paraštes - vis vien neprireiks.

Apie vietą, kurioje gyvenu, ko gero, šiandien teko girdėti ir iš žiniasklaidos. Būtent dabar žmonės, ir ypatingai studentai, čia kovoja už demokratiją: eina į gatves ir taikiai protestuoja prieš liaudžiai nepalankius valdžios sprendimus, ribojančius visų politinio pasirinkimo laisvę.

Taip, rašau tau iš Honkogo.

 Naktinis Honkongas                            Jacqueline Cheung©

Čia gyvenu jau daugiau nei metus. Tačiau toli nenuklydau, nes, kaip ir būdama VU KHF, taip ir dabar, kasdien susitinku su studentais. Dirbu Honkongo Politechnikos Universitete (PolyU). Honkongo mastais jis nėra didelis, tačiau 35 tūkstančiai studentų ir dar tiek pat juos aptarnaujančio personalo pakanka, kad pasijustum didelės bendruomenės dalimi. Tačiau apie šį universitetą ir kinišką perfekcionizmą papasokosiu kitą kartą. O ir palyginti tikrai yra ką.

Rašau, nes noriu pasveikinti su gimtadieniu!

Čia studijavau ir studentavau 4-erius metus. Buvau viena pirmųjų, pasirinkusių dar dažais kvepiančią Lietuvių filologijos ir reklamos specialybę. Kažkuria prasme, patys ją kūrėm ir koreagavom. Apsimenu, doc. A. Ružės nuolat minimą “trijų moterų gramatiką”, doc. S. Keturakio pasakojimus apie Salomėjos Nėries ar keturvėjininkų nuotykius (O, pasirodo, jie taip pat kažkada buvo jauni, kvailiodami maištavo, kovojo už savo laisves ir mėgavosi gyvenimu) ar prodekanės D. Aliūkaitės akcentologijos paskaitas ir mūsų bandymus atpažinti skirtingas tarmes. Net ir Honkonge, sutikusi lietuvį, iš jo kalbos bandau įspėti, “nuo kokio krašto anas būsiąs”.

Atsimenu bemieges naktis ir bakalauro rašymo kančias, kuriomis draugiškai dalinomės bendrabutyje; STARtuok! reklamų konkursą su Tadu Vidmantu, Rimantu ir Antonio iš Milk, Ernestu iš Dansu bei kitais lektoriais, reklamų kūrėjais ir dirbtuvėmis.

Atsimenu ir tą dieną, kai po ketverių metų studijų, Liuteronų bažnyčios taku žengiau atsiimti Vilniaus Universiteto diplomo, kaip tuojau pat pasimiršo visos studijų kančios ir kaip sentimentaliai visi (visos) jautėmės.

Pabaigusi studijas, toli nenuklydau. Grįžau kaip Fakulteto viešųjų ryšių specialistė, tad per keletą metų šie namai tavo dar savesni, o patys artimiausi kolegos - tikra šeima, kurią visada norisi aplankyti.

Sugrįžti visada miela.

Todėl, kad čia yra mūsų visų, kurie skaito šį laišką, namai. Nesvarbu, kokios patirtys ir prisiminimai sukasi galvose, VU KHF prabėgo daugelis mūsų gražiausių dienų, o auditorijos mus matė kupinus entuziazmo, naujų idėjų. Kai kuriose iš jų užsimezgė pirmieji verslo planai, amžių trunkančios draugystės, meilės romanai, mintys apie keliones, susiformavo konkretesnis pasaulio suvokimas ir savęs pažinimas. Kitose jų dažniausiai buvo miegota, ir kartais taip saldžiai, kad paskaitų laikas praeidavo nepastebimai.

Turiu pripažinti, jog čia sugrįžti taip pat miela, nes per tą ilgą laiką neitin daug kas pasikeitė. Be abejo, čia abstu naujų idėjų ir judesio, tačiau Muitinės g. 8 nesikeičia: kaip anksčiau, taip ir dabar vis dar pasakojame Napoleono pastato legendą, Tarybų Rūsyje repetuoja “Uosinta”, o vos tik atėjus į Fakultetą - pirmas išvystas dalykas dažniausiai būna Anatolijaus ir kitų apsaugos darbuotojų šypsenos.

Šis 50-metis didesnė šventė mums visiems - šitiek patirta, o kiek dar reikia prisiminti… Dėl to visada liksi man brangus. Mes tave patys tokį susikūrėm. Tad būtent dėl to su šiuo jubiliejumi taip pat sveikinu save ir visus tuos, kuriems tu esi ir liksi ypatingas!

Giedrė Rutkauskaitė

2009m. Absolventė, LFR5
2009-2014m. VU KHF Viešųjų Ryšių specialistė

 Aukštųjų mokyklų mugė, Kaunas, 2013m.      

STARTuok! seminaras su MILK

STARtuok! reklamų konkursas, 2010-2011m. 

Read More

Today is my small anniversary

A simple one. It’s been a year since I am in Hong Kong. Say “time flies”, say “I can’t believe it’s already a year”. Maybe. But I feel it’s been a bit more than just a round circle of year which has passed. I stopped counting time (I wonder if I really ever did that here). My year was counted by friends and beautiful people around me, great memories, challenges, visited places, attended events, small special moments.

Thank you all, my dear friends, for this year!

I have at least one special moment with each of you. With someone it’s a brief talk, a dance, a swim in a beach, a party, a cup of coffee/ tea/ soya milk/ wine/ rum and coke or any other free alcohol on ladies night, even širšių medus (insect honey), or home made dinner. With others it was a project done together, brainstorming, long work hours, an event and happy participants. It also was a jog in a park, squash or tennis at school, long sharing hours, quality time together, jokes, heart opening evenings, special movie nights, small secrets and imaginary friends.

Which one is your favourite?

Such a nice coincidence that during this (maybe) special occasion I have my family with me here in Hong Kong. My dear little sister and cousins finally came to visit me. We've been traveling, sightseeing, walking, tasting and observing life here intensively. What I saw and experienced here within a year, I tried to show them with this small period. Heartwarming moments. And they said Hong Kong is beautiful!

I think Vaidas, Laurynas, Ola, Thomas, Indre, Gintaute, Linas, Toma and all others who have visited me here would agree.

I feel comfortable and confident being. But mostly happy that this very first anniversary is just a milestone. Looking forward to what this fragrant harbour will be giving me more!

Read More

Trys bėgimo paslaptys

Iki starto likus gerai valandai, nustoju juokauti, kalbėti su draugais, dairytis po sportininkų pilną stadioną. Einu į persirengimo kambarį, kuriame kartu su manimi - dar tuzinas vos bręsti pradėjusių paauglių merginų. Visos jos - profesionalios sportininkės. Kiek įmanoma nepastebimiau nužiūriu jas visas: iš kalbos, eisenos, žvilgsnio ar net vidinio rimtumo bandau išskaityti ir suprasti, kuri iš jų bus mano priešininkė. Kai kurias iš jų jau pažįstu, nes panašiose varžybose susitikome ne kartą. Šios itin nejaudina, ypač, jei kažkada anksčiau jau buvo aplenktos. Jaudulį kelia nematyti veidai, nes niekada nežinai, iš kur ir kada pasirodys naujas jaunas talentas ir visą tavo kasdienių treniruočių darbą aplenks paskutiniame posūkyje finišo link.

Išsitraukiu iš vakaro kruopščiai sudėliotą amuniciją: bėgimo šortai, marškinėliai ir prie jų su žiogeliais prisegtas numeris, kojinės bėgimui, sportbačiai, ilgos kelnės, bliuzonas apšilimui, galiausiai, startukai. Kasdienę aprangą pakeitusi sportine, tuoj pat kruopščiai sulankstau drabužius ir sudedu į kuprinę. Atlikdama visą persirengimo ritualą išlieku rami ir be galo susikaupusi. Žinoma, gal kiek perdėtai pompastiškai, tačiau vidinė ramybė yra tai, kas išskiria tave iš visų kitų ir parodo - čia aš ne naujokė.

Išėjusi iš persirengimo kambario susirandu kiek atokesnį kampą, kuriame palieku savo daiktus ir bėgu aplink stadioną apšilimo. Tradiciškai - du ratai. Jau tada mirtinas jaudulys užplūsta kūną, surakina raumenis. Lėtai bėgdama jaučiu, kaip nežymiai dreba kojos, tad imu giliau kvėpuoti ir taip trumpam nuraminu smarkiau plakti pradėjusią širdį.

Matau, kaip mano draugai juokauja susėdę tarpusavyje ir savo sėkmingus ar nelabai sportinius pasirodymus nuryja pilna burna bulvių traškučių. Stengiuosi į juos nekreipti dėmesio ir apsimesti negirdinti. Nenoriu išsiblaškyti ir išvaikyti galimos sėkmės. Mano rungtis visada būna viena paskutiniųjų. Todėl kad 1000 metrų vaikų ar jaunučių grupėse yra traktuojama kaip ilga distancija, o aš - ilgų distancijų bėgikė. Neseniai, bėgdama 25 kilometrus Tailando kalnais ir kalvomis, prisiminiau tuos laikus. Ima juokas, nes kilometro dabar net nepajuntu. O kažkada tai buvo pati ilgiausia distancija, kuria be galo didžiavausi, nes nė vienas iš mūsų sportininkų būrelio tokio atstumo greitai neįveikdavo.

Apibėgusi kelis ratus, einu daryti apšilimo. Pirmiausia - pratimai kojoms, vėliau - pilvo presui, rankoms. Nors ir šilta, nenusivelku bliuzono, taip pat lieku su kelnėmis - sportininkams labai svarbu prieš startą išlaikyti kūno šilumą. Atlikusi iki kaulų smegenų žinomus pratimus būtent tam tikra tūkstantį kartų kartota seka, pereinu prie taip vadinamų specukų, kurie dar labiau išjudina raumenis ir suteikia energijos. Jaučiu, kaip kūnas yra pasiruošęs varžyboms, kaip lengva skrandyje, nes nevalgiau mažiausiai dvi valandas prieš startą, o vakare ilsėjausi nuo treniruočių, sočiai pavakarieniavau ir nuėjau anksčiau miegoti. Viskas vyksta pagal planą. Tik kankina neapsakomas jaudulys. Sportinius batelius padedu į šalį ir kojas apaunu vienu svarbiausių savo ginklų - ne pirmo naujumo, tačiau specialiai man trenerio paskirtais startukais. Nors ir būdami sporto mokyklos nariais, savo asmeninių startukų neturėjome, tačiau už gerus rezultatus galėjome gauti kiek geresnius nei kiti vaikai. Manieji buvo pilki su keliomis itin skaisčios salotinės spalvos juostelėmis. Tuomet jie atrodė tokie modernūs ir gražūs, palyginti su ankstesniais turėtais. Vien dėl tokių verta treniruotis.

Pasiruošusi, einu starto linijos link. Mintyse bandau numatyti visą varžybų scenarijų, įsivaizduoju save kertančią finišo liniją, matau už savęs likusias konkurentes, planuoju rekordinį greitį. Taip morališkai pasiruošiu tam, kas vos už kelių minučių virs realybe. Matau aplink besibūriuojančių merginų būrį. Atpažįstu jau matytas varžoves, matau jų trenerius ir dairausi savojo. Jo veidas, stulbinantis ramumas ir padrąsinantys žodžiai veikia magiškai. „Viskas gerai, išeik drąsiai, laikykis lyderių ir spurtuok prieš finišą“, - palydi mane jo žodžiai ir aš jau rikiuojuosi šalia kitų prie pat finišo linijos. Jaudulys pasiekia savo kulminacinį tašką ir, atrodo,  viskas vyksta jau kino filmo juostos motyvais - sulėtėja vaizdas, aš nieko aplink nebegirdžiu, tik savo širdies dūžius. Rankoje gniaužau kažkur kažkada gautą apyrankę - tai mano laimės medalionas. Ja rišėdama patekau į rajonines, vėliau zonines, o dabar bėgsiu jau nacionalinėse lengvosios atletikos varžybose. Turi pasisekti!

Teisėjas duoda signalą priartėti prie starto linijos. Čia įvyksta mikro grumtynės, kuri atsistos į geresnę vietą. Užsiimti gerą poziciją taip pat labai svarbu, kaip ir tinkamai pasiruošti varžyboms. Jei startuosi iš tolimesnio kampo, prireiks truputį daugiau laiko, kol atsidursi arčiau vidinio rato, o tuo metu visos kitos konkurentės spės išsiveržti į priekį. O jei bėgti pradėsi nuo kito krašto, tau iš dešinės visas būrys dygliuotais bėgimo bateliais ginkluotų konkurenčių kaip man užkirs kelią, tad neliks nieko kito, kaip palaukti, kol visos subėgs į šoną, ir tik vėliau bus galima visą tą būtį aplenkti. Tačiau galiausiai startukų „galvutės“ kareivišku tikslumu išsirikiuoja prie baltais dažais pažymėtos starto linijos. Susikoncentruoju į aplink skambančią tylą ir laukiu signalo. „Kvėpuok, kvėpuok kuo giliau. Nėra ko nervintis. Tu gali, žinau kad gali. Neveltui tiek ruošeisi, neveltui perėjai tiek daug etapų, neveltui esi čia. Dabar tiesiog parodyk, ko esi iš tiesų verta“, - drąsinu save. Įkvepiu kelis godžius oro gurkšnius, kol pagaliau išgirstu teisėjo išautą garsinį signalą - metas bėgti!

Užsiimu protingą poziciją - esu per vidurį. Kai kurios mergaitės iš karto išsiveržia į priekį. Tačiau tokių jau esu ne kartą mačiusi. Mes jas vadiname supernovomis. Jos šauna į priekį visa jėga, parodo, jog yra pakankamai galingos varžytis su jau ne kartą ir ne du kartus nacionalinėse varžybose dalyvavusiomis konkurentėmis. O mes jų nepaleidžiam. Atrodo, kad šios vedančios bėgikės bėga greičiau mano įprasto bėgimo tempo, bet tai ne vieta ir ne laikas nusileisti. Bėgu kiek įkabindama, tačiau taip pat taupydama jėgas likusiam atstumui.

Prabėgame finišo liniją, rodančią, kad įveikiame pirmuosius 200 metrų. Priekyje matau vis dar vesti visą bėgikių būrį pasirengusias supernovas, šalia jų - jau ir pažįstamas bei pajėgias konkurentes. Rato išorėje pastebiu išsirikiavusius savo draugus: jie kiek įmanoma garsiau šaukia, skatina bėgti. Tačiau ne visus girdžiu aiškiai. Itin koncentruojuosi į patį bėgimą. Imu skaičiuoti - šešios mergaitės bėga priekyje. Tačiau kelios iš jų jau pastebimai lėtina greitį - „Aha, pavargote? O kas prašė tiek drąskytis pradžioje? Pačios kaltos“, - lenkdama mintyse pasikalbu su supernovomis. Jaučiuosi už jas pranašesnė. Ne todėl, kad galiu bėgti gereičiau už jas, o todėl, kad žinau, jog savo jėgas tokioje ilgoje distancijoje reikia apskaičiuoti. Negalima išbėgti į priekį negalvojant apie finišą, nes jau po pirmo rato sudegsi ir greičiausiai kirsi nusivylimo, o ne džiaugsmo finišo liniją.

Bėgti darosi vis sunkiau, pradedu jausti kojas, gal net pati truputį sulėtėju. Tačiau posūkyje išgirstu savo trenerio balsą: „Gerai, puikus laikas, laikykis taip ir toliau“, - nustembu, kad ramus ir negarsus žemo tembro bosas skamba taip aiškiai. Jį visada girdžiu. Pasisemiu jėgų ir bėgu toliau. Kurį laiką taip ir laikomės be didelių pokyčių. Priekyje matau kelias savo pagrindines konkurentes. Leidžiu joms bėgti priekyje, tačiau per daug jų nepaleidžiu. Taip darau strategiškai viską iš anksto apgalvojusi, nes matydama priešais save tai, su kuo tuoj turėsiu kautis, manau esanti labiau pasiruošusi tai kovai nei tos, kurios savo priešininkių nemato. Priartėjame prie sirgalių kėdžių ir aplink jau girdisi įvairūs paskatinimai. Matau finišo liniją, kurioje teisėjas jau skambina varpu - liko paskutinis ratas. Jaučiu, kaip tas skardus skambesys vėl suteikia energijos. Reikia bėgti tvirčiau. Dabar, kad ir kas nebūtų, liko vos 400 metrų ir aš būtinai juos įveiksiu! Prabėgu vėl pro savo draugus, kurie, kiek išneša jų dar besiformuojantys balsai, šaukia mano vardą ir stebuklingus žodžius „Varyk! Aplenk jas, bėk!“.

Aplenkiu dar kelias mergaites. Prabėgdama jaučiu, kaip sunkiai jos kvėpuoja, kai kurios išleidžia iš pat širdies išsklidusį garsą - tarsi gilų gilų atodūsį. Kaip jos nori laimėti, tačiau kojos neklauso širdies, o aš jas aplenkdama sugriaunu paskutines ilgai puoselėtas viltis. Likus 200 metrų iki finišo, imu taip pat sunkiai kvėpuoti, tačiau vėl išgirstu išganingus trenerio žodžius: „Viskas, Giedre, dabar finišuok visa jėga, bėk, kiek gali“. Atrodo, tuoj pargriūsiu, nes kojos jau nebeklauso, bėga automatiškai ir aš nieko negaliu joms padaryti. Įveikiu paskutinį posūkį ir atsiduriu finišo tiesiojoje. Aplink girdžiu milijonus skirtingų šūksnių, raginimų bėgti kiek įkabina, aplenkti, nugalėti. Kai kurie draugai jau ploja.

Nežinau iš kur, bet matydama finišo tiesiąją išgaunu papildomos jėgos ir imu bėgti taip, kaip dar iki šiol, atrodo, niekada nebėgau. Nebematau priekyje esančių priešininkių. Koncentruojuosi tik į finišo liniją ir atiduodu visas visas jėgas. Sukandu dantis, imu dar smarkiau mojuoti rankomis, greičiau dėlioti žingsnius. Matau vidinėje rato pusėje pasiliekančias konkurentes. „Dar keletas metrų, dar truputis, Giedre, tu gali, žinau, kad gali, bėk!“, girdžiu kažkas šaukia, bet taip pat tuo bandau įtikinti save. Matau teisėją, jo ištiestą ranką su chronometru. Ant jo mygtuko patogiai padėtas nykštys laukia, kol kirsiu finišo tiesiąją. Atiduodu paskutines jėgas (ir iš kur pas mane tiek paskutinių jėgų?), dar keli greiti bėgimo žingsniai… palinkstu į priekį ir krūtine kertu finišo liniją!

Viskas!

Nesvarbu, kas nutinka po to. Visai nesvarbu, ar tai buvo tas kartas, kuomet tapau Lietuvos čempione, ar daugelis kitų, kuomet finišavau antra, trečia, o gal ir ketvirta. Galbūt tai buvo geriausias mano bėgimas ir juo pagerinau savo asmeninį bėgimo rekordą, o gal jam pritrūko vos kelių mili sekundžių. Dabar jau niekas nebesvarbu. Varžybose baigėsi, širdį užlieja nepaprastas lengvumas, laimė ir neišpasakytai malonus nuovargis. Niekaip kitaip nesu jo jautusi.

Negaliu patikėti, kad nuo tų laikų praėjo jau daugiau nei dešimt metų. Su sportu susiedama visą savo gyvenimą, atiduodama visas jėgas ir aukodama savo laisvalaikį tik tuo ir gyvenau. Vėliau pasirinkau kitą, kiek stabilesnį kelią. Tačiau sportas visada buvo šalia. Gal tik ne toks rimtas, bėgiojau daugiau dėl malonumo, lėčiau, ir kur kas gražesnėse vietose nei stadionas.

Kaskartą per televizijos ekraną stebėdama Olimpines žaidynes ar įvairius lengvosios atletikos čempionatus iš naujo išgyvenu tą jausmą. Matau itin susikaupusius sportininkų veidus, pastebiu kiekvieną jų raumenų trukčiojimą ir žinau, ką jie dabar išgyvena. Tuomet net ir sėdint kūną užlieja toks pat jaudulys, aš tarsi susitapatinu su jais, ar mintyse imu raminti: „Viskas gerai, tu gali, žinau, kad gali“.

Tą patį jausmą kaskart išgyvenu dalyvaudama bet kokiose bėgimo varžybose. Taip, sugrįžau į sportą, sugrįžau į varžybas. Tačiau po geros dekados metų jos skirtingos. Kad ir kur bebėgčiau, 10,5 km pirmajame Kauno maratone, 5 km saulėtoje Šri Lankoje, vėlgi 10 km Honkongo supermieste ar Tailando kalnais įveikdama ilgiausius savo 25 km, pamačiusi finišo liniją įgaunu papildomų jėgų ir finišuoju su titaniška jėga. Tebūnie rezultatas ne olimpinis, o ir į prizines vietas nepretenduoju (nors tokiu noru degu visada). Tačiau svarbiausia - visada konkuruoju su savimi, su savo tingumu, su savimi prieš metus ar vos savaitę. Ir kad ir koks atstumas bebūtų įveiktas, kad ir kokia trasa nubėgta, trys dalykai nesikeičia nuo pat vaikystės - tas pats jaudulys prieš startą, stulbinantis spurtas prieš finišo liniją ir neapsakoma euforiją įveikus savo tikslą.

Viso to neįmanoma aprašyti, tai reikia patirti. Ir visai nesvarbu, kokios fizinės formos esame, bėgimo ir dalyvavimo džiaugsmo negali atimti niekas.

Kalbos redaktorė: Roberta

Read More