Gyvenimas amžino tranzito žemėje

Kiekvieną kartą atostogų parvažiavusi namo, per sučiauptas lūpas slepiu lendančią šypseną, jei tik kas paklausia, ką veikiu ir kur gyvenu. „Jūs tik klauskite, aš jus nustebinsiu!“, - nutyliu užplūdusį pasitenkinimą ir patyliukais stebiu besikeičiančius naujų pažįstamų veidus, kai vietoj dažnai emigrantų minimų šalių sąrašo tvirtai pareiškiu – „Honkonge!“.

Atvažiuokite, mielai aprodysiu šį grožį

Akimirksniu išpūstos akys ir balsiniai oho! tik pakursto vis labiau įsiliepsnojančią savimeilę.Taip, sužavėti lengva: ne Londone, Stokholme, Berlyne ar Barselonoje gyvenu jau dvejus su puse metų. Jei atvažiuosite, pažadu, įskaus kaklai nuo nuolat užverstų į viršų galvų, akyse liesis milijonai užsidegusių šviesų, jau po kelių valandų klaidžiojimo išvargins nuolatinės minios žmonių, o išskirtinai puikaus maisto skonis pažadins nuo bulvių ir kiaulienos kotletų kietai įmigusį smagurį.

Per visą šį laiką dar neteko sutikti žmogaus, kurio šis miestas nesužavėtų. Tiek daug įvairovės ir pasiūlos viename kvadratiniame metre vargu ar gali pasigirti kuris kitas miestas. Pačiai galva apsisuko vos tik čia atvažiavus. Viktorijos viršukalnė, Žvaigždžių Alėja, aukščiausias pasaulio baras, šventyklos, Merginų turgus, neapsakomo grožio Chi Lin vienuolynas, Didžioji Buda, Žvaigždžių keltas, ilgiausias pasaulyje eskalatorius ir kiti miesto veidu vadinami objektai - visas turistines vietas aplankiau vos per porą pirmųjų mėnesių. Ir iš karto to pasigailėjau, nes, oi ne, į jas reikia vėl ir vėl sugrįžti su mane lankančiais draugais ir pažįstamais, ar pažįstamų pažįstamais. Bet, ko gero, tai ir bus vienas didžiausių šio Lietuvos periferinio punkto privalumų. Per visą šį laiką susipažinau su verslininkais, nuolat besilankančiais pasaulinio lygio parodose ir ten bandančiais „pramušti“ savo verslą, susirasti naujų kontaktų; su daugybe kupriniauti po Aziją pasiryžusių draugų, pakaitomis miegojusių mano svetainėje ir pasakojusių, kiek ir kaip pasikeitė jų gyvenimai po paskutinių mūsų susitikimų prieš dvejus, trejus ar net penkerius metus. Draugams ir pažįstamiems tapau, o gal ir  pasiskelbiau šio krašto ambasadore. Negaliu tuo skųstis.

Vienas iš pirmųjų mano svečių - Vaidas

Vis dėlto, šiame kvapniajame uoste pasiryžusiems pasilikti kiek ilgiau, turistinės vietos tampa griežtomis „no go“ zonomis. Jau dabar kaip didžiausia kankynė skamba savaitgalinis apsipirkimas tirščiausiai žmonių lankomoje pasaulio vietoje - Mong Kok’e, Kalėdų, Naujųjų metų ir bet kokios kitos šventės šventimas barų ir naktinių klubų Lan Kwai Fong rajone. Dviejų valandų gyva per visą gatvės plotį ir ilgį nuvilnijanti žmonių eilė ir sukeltos kainos yra ir, tikiuosi, išliks vienkartine patirtimi. Mes, vietiniai, mieliau renkames Soho rajoną, jaukias kavinukes, unikalaus dizaino ir interjero restoranus Sheung Wan, Wan Chai ar Tsim Sha Tsui rajonuose.

Honkonge už vis nuostabiausia gamta

Man tikrasis šio krašto grožis atsiveria vos už 20-40 minučių nuo miesto šurmulio. Kalbu apie gamtą ir kalnus. Kiek iš Jūsų žino, jog beveik du trečdaliai visos nedidelės teritorijos yra, ačiū Dievui, dar žmonių nepaliesti nuostabaus grožio kalnai, natūralūs parkai ir šimtais žalios spalvos atspalvių užburiančios kalvos? Nežinojau to ir aš, o atvažiavusi maloniai nustebau. Žygiai, kalnų bėgimai, kopinėjimai ar tiesiog draugiškas pasivaikščiojimas po vietines salas tapo įprastu laisvalaikio praleidimo būdu, leidžiančiu tikrąja ta žodžio prasme pabėgti nuo streso, suirutės, problemų ir tiesiog mėgautis įstabaus grožio gamta, pageidautina, be žmonių. Užbėgi į 500-600 metrų aukščio kalną, nuo didelio fizinio krūvio kojos net dreba, atvira burna ir net balsu dideliais gurkšniais įkvepi tyro oro. Tačiau tuojau pat per visą veidą nusidriekia plačiausia šypsena, o kvapą užgniaužią vėl ir vėl, ir vėl nepaliaujančios stebinti aukštumos. Aš net pati sau pavydžiu tokių eilinių savaitgalių ir šios širdį užliejančios ramybės.

Tai mano Honkongas!

Sai Kung kalnų ir paplūdimių grožis

Kai gerumas nieko nekainuoja

Žodžiais ir nuotraukomis neperteikiama patirtis vis tik gali būti tikėtina, ypatingai aktyviu sportu gamtoje besidomintiems keliautojams. Jei įdomu, užtenka paskaityti keletą knygų ir straipsnių ar kalnų bėgimo varžybų aprašymų internete, kad susidarytum panašų įspūdį. Ko neteko įskaityti, tai nežinia iš kur žmonėse glūdinčio gerumo ir sąžiningumo. Metus laiko mokiausi žaisti skvošą. Dykai. Užsirašiau į pradedančiųjų kursus, o po jų treneris pasiūlė ir toliau žaisti, jei tik to noriu. Jam malonu mokyti to, ką jis taip vertina ir domisi. Dargi draugų siūlė pasikviesti, kad treniruotis būtų įdomiau. Iš pradžių galvojau, kad toks gerumas gali būti sukeltas vidurio amžiaus krizės ir noras bent taip pasijusti jaunam. Tačiau jau po pusmečio nežaidimo per Kalėdas gautas jo paties pieštas atvirukas su meškiukais ir iš atostogų Japonijoje parvežti suvenyrai man ir mano draugams tokias pilkas mintis nuvaikė su šypsena.

Likus vos kelioms dienoms iki pirmojo maratono starto, smarkiai susižeidžiau koją. Daugiau nei pusės metų sunkios 5 dienų per savaitę treniruotės nuėjo šuniui ant uodegos, o koją vis skaudėjo, tad teko kreiptis į specialistus. Draugų rekomenduotas fizioterapeutas gerą valandą minkė mano pėdos raumenis, negailėjo patarimų ir siūlė jo paslaugomis naudotis bent kartą per savaitę. Be abejo, kalbos apie bet kokį atlygį iš karto buvo sustabdytos paprastu paaiškinimu: „Man smagu padėti ir dargi angliškai pakalbėti“. Atsimenu, kiekvieną jo prisilietimą prie mano pėdos mintyse palydėdavau su „Tik paliesk kaip nors ne taip... “, nes nuo vaikystės buvau įbauginta nekalbėti su nepažįstamais, nepasitikėti jų geranoriškumu ir viską vertinau per „niekas neduodama dykai“ skepticizmo prizmę. Tačiau nieko panašaus nenutiko.

Su visada besišypsančia Wicky

Galiausiai, kas dieną eidama pietų į mėgstamą valgyklą, pasikraunu geros nuotaikos. Ten dirbanti virėja iš tolo pasitinka mane su plačia šypsena ant visos valgyklos šaukdama: „Barbė atėjo!“. Sunkiai jai ištariamas mano vardas ir, neva, išvaizdos į lėlę panašumas labai natūraliai apeliavo į šį maloninį kreipimąsi. Viki jau seniai žino, ką labiausiai mėgstu, tad beveik visada išsaugo man skaniausius kąsnelius, slapčia įdeda daug daugiau nei galiu suvalgyti, o kartais pasidalina pačios gamintu maistu. Kartą jos papildomas porcijas man pamačiusi vadybininkė ją įspėjo to daugiau nedaryti, o ji man papasakojusi visą istoriją mokė: „Barbe, eik mokėti prie kitos kasos, kad vadybininkė nieko nematytų“. Iš pradžių, laikiausi tam tikro atstumo ir nuolat bandžiau įžiūrėti, kurgi čia ta šaknis pakasta, kodėl ji man išskirtinai maloni be jokio motyvo. Po dviejų su puse metų kasdienės kelių minučių draugystės mes viena kitai vežame lauktuvių iš namų, o aš dar kartą įsitikinau, kad atlygio nereikalaujantis gerumas čia nebūtinai turi slėpti juodas mintis.

Kasdienis maistelis tik už 2 eurus. Mums Wicky įdėtos porcijos dažnai bėgo per kraštus 

Atminkim visam laikui, jog Honkongiečiai - ne kinai

Vos kelioms dienoms čia viešintys turistai dažniausiai Honkongą įtraukia į aplankyti būtinų miestų Azijoje sąrašą, tačiau labai retai kada pats miestas tampa galutine ar vienintele atvykimo vieta. Tad mums, šio krašto vietiniams laikas bėga kitaip - pasaulio skruzdėlyno, amžino tranzito žemės, oro uosto duty free zonos tempais. Kaip pavadinsi - vis nesuklysi. Ilgai čia nepasiliekama net atvykus gyventi. Vos ant kelių pirštų galiu suskaičiuoti tuos, kurie čia išbuvo ilgiau nei vienerius, dvejus, ar trejus metus. Daugelis jų miestą paliko anksčiau reikalaujamų 7-erių metų nuolatiniai rezidencijai gauti ir, neprisijaukinę šių mažiausiai 40-ties aukštų į viršų kylančių džiunglių, oficialiai vardina savo priežastis ir pretekstus, kodėl Honkongas niekada netaps „namais". Triukšmas, amžinas judėjimas, super miesto statuso vaikymasis ir nuolatinis konkuravimas su Singapūru, Šanchajumi, Seulu, Tokiju, net Niujorku ar Londonu. Deja, bet net užkopę į kalnus nematysite žvaigždžių. „O kam jų reikia, kai turite Žvaigždžių Alėją“, jau girdžiu sakančius kinų turistus. Oi, kaip jų čia nemėgsta. Kiekvienas Honkongo gyventojas nepraleis progos pataisyti nesusipratėlio, juos kvailai sumaišiusio su kinais. „Mes laikomės taisyklių, važiuodami metro neklykiame visa gerklę kitame vagone sėdintiems giminaičiams visų matomų stotelių pavadinimų, nesigrūdame eilėse, nesispjaudome ir nesišlapiname kur papuola. Mums niekada negaliojo vieno vaiko įstatymas, mes sunkiai dirbame, esame daug lankstesni, labiau išsilavinę ir kultūringesni“, - girdžiu savo miesto patriotus. Aš dar pridėčiau, kad honkongiečiai kur kas kuklesni, visada linkę padėti, o klausdami, kaip laikaisi, nestokoja nuoširdumo.

Su kolegom

Baltieji velniai, kurie nesislepia tamsoje

Vis dėlto, turiu pripažinti, kad šiame pasaulio uoste gyventi nėra lengva, tad atsisveikinimų vakarėliai ir vakarienės čia jau tapo gana įprasta praktika. Daugelis vengia akcentuoti, kad šitas žmonių skruzdėlynas nepamiršta priminti mūsų vienišumo ir laikinumo. Kaskart sutikę naujų žmonių, visada klausiame tų pačių klausimų: iš kur tu, ką čia veiki, kiek laiko gyveni Honkonge, kur planuoji keliauti toliau. Kartais viskas skamba per sekliai.

Vos už valandos kelio nuo namų...

Neturėčiau tuo skųstis, tačiau Honkonge užsieniečiams daug lengviau. Europinis baltas veidas čia yra rimčiausias bilietas į sėkmę. Šitos azijinės nelygybės teko ragauti Šri Lankoje, kuomet svariausias argumentas naujo darbo pokalbyje tampa šviesus gymis ir mėlynos akys. Honkonge jos pasitaiko mažiau, tačiau dar ir dabar to nemėgstu. Ypatingai kuomet matau šia taip vadinama baltąja privilegija besimėgaujančius gwailo (“baltuosius velnius”, -  taip istoriškai užsieniečius vadina vietiniai). Jei sugebi beveik sklandžiai mintis reikšti angliškai, galbūt esi net šviesiaplaukė mergina, ko gero, rankose jau laikai pasirašytą anglų kalbos mokymo kalbos centruose ar vietinėje mokykloje kontraktą. Aišku, tuomet atrodo, jog darbdavys pasirinko geriausią kandidatą, tačiau ar daugiau nei 10 metų pedagogikos patirtį turinčiai vietinei mokytojai, ar net gimtakalbiui juodaodžiui nosis nušluostyti gali ką tik vadybos studijas baigusi mergina, drįsčiau abejoti ne tik aš.

Kita vertus, esame dėkingi šiam miestui už suteiktas galimybes. Čia nuolat lankosi pasaulinio lygio profesionalų. Dirbdama dizaino ir socialinių inovacijų srityje susipažinau su ne vienu pasaulinio lygio architektu, dizaineriu, verslininku, klausiausi pasakojimų apie Londono Olimpinių žaidynių fakelo sukūrimo idėją iš jo paties autoriaus T. Hathaway lūpų, ar FC Barcelona valdytojų apie tai, kaip Barca tapo populiariausiu futbolo klubu pasaulyje (ir ne vien dėl Messi ar Neymar talento). Dalyvavau, galų gale, pati organizavau regionines konferencijas. O kur dar platus pasaulinis draugų ratas, galybė įstabiausių kultūros renginių, pasaulinio lygio muzikantų ir menininkų...

Azijos Konsortiumas ir mano svečiai

Visos šios mano istorijos sudaro puikų pasakojimą, prisitaikantį net prie įnoringiausių pageidavimų. Norite miesto didybės - prašau, lankytinų vietų sąrašo - tokį turiu seniai paruošusi ir ne kartą siuntusi draugams, karjeros ir gero gyvenimo pavyzdžių - tik paklauskite, skundų apie kultūros keistenybes ir kuriozinių situacijų - jokių problemų! Žinau, kad klausite, dėl to juos skrupulingai renku. Ir būtinai pridedu fenomenalų senolių aktyvumą, garsiai stebiuosi jų nesenstančiais veidas, paminiu gurmaniškas patirtis, mažas erdves ir dideles nuomos kainas, karaoke, idealią viešojo transporto sistemą. Ir kaskart vis gvildenant vieną ar kitą temą, širdį užlieja sentimentai. Pati net netikiu, kaip greitai šis miestas tapo namais, kuriuose nors ir kyla dūmų, tačiau dažniausiai yra gera ir jauku.

Honkonge kasdien kažką taiso, o pastoliai visada tik bambukiniai.

Kai mieste vyko "Geltonojo skėčio" protestas, 2014 m. spalis

Seni ir nauji pastatai. Po kelių metų vaizdas pasikeis.

Mokyklinukės "kala į kašį" ir ten.

Vena tų dienų, kai dirbti tiesiog nesinori.

Miestu dalinamės su visais.

Read More

Prisiminti, negalima pamiršti

Tiksliai nepamenu, kada iš tiesų pradėjau bėgioti.

Mokykloje pradinėse klasėse nuolat varžydavomės tarpusavyje. Bet tokios tos ir varžybos, kai mūsų - vos 6 mergaitės. Nuo vaikystės būdama judri ir plonutė, dažnai aplenkdavau savo drauges. Rimčiau tekdavo konkuruoti tik panašaus amžiaus grupėse, kuomet norint greičiausiai įveikti tam tikrą nuotolį, pasiekti didžiausią aukštį ar nušokti toliausiai tekdavo dar kiek pasistengti. Ir konkurencija buvo didesnė, mat pradinių klasių mokytojai sujungdavo visas klases, tad mūsų susidarydavo gana nemažas būrys. Be abejo, kaimo mokykloje daug mokinių nebuvo, tačiau to užtekdavo.

500 m. startas Daugpilyje. Tąkart tapome Pabaltijos keturkovės čempionės

 Kasmet besibaigiant mokslo metams pradinukams buvo rengiamos varžybos, kuriomis tarsi nustatydavo ir įvertindavo mūsų fizinį pasirengimą. Pamenu, tuomet būdama tik trečiokė pirmą kartą sužibėjau. Dalyvavau trijose lengvosios atletikos rungtyse ir iš jų gavau po diplomą: šokdama į tolį buvau nepralenkiama (3,30 m. tada atrodė neapsakomai toli), o bėgdama 300 (1.04 min.) ir 600 (2.33 min.) metrų abiejose rungtyse užėmiau po antrą vietą. Nereikia nė sakyti, kaip pakylėtai tuomet jaučiausi. Dar ir dabar turiu išsaugojus šiuos diplomus; kiek tarybinio dizaino, spausdinimo mašinėle parašytu tekstu, bet užtat kokie mieli ir svarbūs man jie atrodė. Atsimenu, tada mūsų rungtyniavimą stebėjo vyresnių klasių kūno kultūros mokytojas. Matydamas mano rezultatus jis palingavo galvą ir mano mokytojai pasakė: „Ši mergaitė bus perspektyvi sportininkė“. Jo žodžiai įstrigo man visam gyvenimui, o tuo metu aš nieko taip karštai netroškau, kaip jų išsipildymo.

Po truputį įsitraukiau į rimtesnę sportinę veiklą, ėmiau dalyvauti ne tik mokyklos, bet ir rajono rengiamose varžybose, tad dabar jau teko atstovauti ne tik savo klasei, bet ir mokyklai. Kokia didžiulė atsakomybė. Į sportą sudėjau visas savo jėgas ir širdį. Be galo norėjau laimėti, būti pirma, geriausia, užlipti ant nugalėtojų pakylos, gauti diplomą, taurę ar, neįsivaizduojama laimė ir sėkmė, medalį. Dabar juos duoda kiekvienam distanciją pabaigusiam dalyviui praktiškai bet kokiame bėgime, tačiau tada medaliai buvo didelė retenybė, tad tokį gauti, man atrodė, buvo pats didžiausias sportinis įvertinimas ir garbė.

Pirmieji diplomai...

 Bet kokiose varžybose gautus diplomus kolekcionavau ir saugojau atsakingai: visus gražiai dėdavau į specialiai tam paskirtą segtuvą, ant kurio markeriu užrašiau - „Diplomai“. Mažiausiai kas mėnesį juos pakilnodavau, perskaičiuodavau, vos per vieną ar du skaičius išaugusį jų kiekį tuojau pat fiksuodavau segtuvo vidinėje pusėje, kad tik nepamirščiau jų skaičiaus. Kiek kas diplomų turi, taip pat buvo dalis varžybų, tad net ir menkiausias padėkos raštas su ranka įrašyta mano pavarde faktiškai įrodė šios sportininkės šaunumą.

Po kiekvienų varžybų būtinai į tą patį segtuvą kaupiau ir bėgimo numerius. Vos parvažiavusi namo, kad ir kaip nusikalusi po sekinančių startų bebūčiau, visada atrasdavau laiko galinėje jų pusėje užrašyti varžybų pavadinimą, kokį rezultatą pasiekiau ir iš kiek dalyvių kokią vietą užėmiau. Šia praktika seku dar ir dabar, tačiau visus dabartinius varžybų numerius pasididžiuodama iškabinau ant sienos. Kad pati nepamirščiau, man patinka bėgioti.

... ir per 100 visų, sugulusių į tam dedikuotą segtuvą.

Savo mokykloje turėjome ir tam tikrą taškų vedimo sistemą. Kiekvienos varžybos ir laimėjimas turėjo savo skaitinį matą, kurie vienas po kito nuolat buvo fiksuojami ir skelbiami sportinių pasiekimų lentoje. Mokytojo ranka subraižyti langeliai, įrašytos kiekvieno 5-12 klasių mokinių pavardės ir prie jų kas mėnesį vis prirašomi taškai, kurie metų gale surikiuoja mokyklos geriausius į eilutę. Šią taškų sistemą sekdavau kaip savo pasiekimus Endomondo programėlėje dabar, po kiekvieno didesnio laimėjimo tuojau pat eidavome ir tikrindavome, kada gi pagaliau tas didžiulis subraižytas popieriaus lapas už stendo stiklo parodys, kad kas dieną po porą valandų plušome ne veltui.

2000 metais, būdama aštuntokė, tapau mokyklos sportininkė Nr. 3, o  2001 m. - Nr. 4. Pirmasis dešimtukas, kaip ir visuomet, buvo apdovanojamas taurėmis, padėkos raštais ir palydėtas visos mokyklos mokinių plojimais per Rugsėjo 1-osios šventę . Tačiau svarbiausia, kad mūsų - geriausio mokyklos sportinio dešimtuko - nuotraukos iš įvairiausių varžybų kabėjo kitame stende, prie pat mokyklos valgyklos. Matyti ten save tuo metu buvo pats didžiausias pasiekimas.

Vienas iš startų Vilniuje, kaip matyti, ne pats sėkmingiausias. Bėgu 6-ta.

Jau penktoje klasėje buvau gana rimta sportininkė ir drauge su dar bent dešimčia bendraamžių treniruodavomės keturis kartus per savaitę po porą valandų tam, kad savaitgaliais pasirodytume kuo geriau ir neapviltumėme savo mokyklos, vėliau rajono, regiono, o dar vėliau jau ir visos šalies. Kadangi su šeima daug nekeliavome, varžybos man buvo vienas iš būdų pažinti savo šalį. Kas savaitę važiuodavome į vis kitas varžybas. Būtent per jas aplankiau miestus, kuriuose iki tol nesilankiau ar buvau vos kelis kartus. Raseiniai, Mažeikiai, Kaunas, Vilnius, Panevėžys, Klaipėda… Tiesa, daugiau stadiono, didžiausio prekybos centro, kuriame visiems buvo duodamas 20-15 min. laiko limitas, kelio ir pačios kelionės autobusu, nieko nematėme. Bet tada man atrodė, kad aš keliauju nepaprastai daug, puikiai pažįstu savo šalį ir nuolat susipažįstu su vis naujais, įdomiais žmonėmis bei puikiais sportininkais. Kaip magiškai tai skambėjo.

Dažniausiai mūsų varžybos vykdavo Kuršėnų Daugėlių stadione, kuris tuo metu buvo geriausias Šiaulių rajone, nes, pirmiausia, visas bėgimo ratas, kaip ir priklauso, buvo 400 metrų ilgio, išklotas specialia gumine danga. Jame įrengti persirengimo kambariai, kelios tribūnos sirgaliams šį stadioną išskyrė iš kitų. Tokio jokia kita rajono mokykla neturėjo, tad ir negalėjo rengti rimtesnių atestuotų varžybų. Kiek pavydu buvo Daugelių mokiniams, kuriems ne tik nereikėjo tiek toli į varžybas važiuoti, bet ir jų kūno kultūros pamokos vykdavo būtent ten. Tuo metu mes namuose treniruodavomės ant skaldos akmenukais padengto 300 metrų ilgio stadiono tako, dažnai bėgiojome tiesiog miestelio gatvėmis, o žiemą, kai būdavo šalta, sukome aštuoniukes mokykloje: mokytojui davus startą nuo valgyklos, bėgdavome tiesiai į naująjį mokyklos priestatą, jo gale laiptais kopdavom į antrą aukštą, ten visą kelią atgal, laiptais žemyn, vėlgi pro valgyklą į senąjį pastatą, o jame vėl, iš pirmo aukšto - į antrą. Viena tokia aštuoniukė - apie 400 metrų. Tad taip ir sukdavome jas - dvi apšilimui, vėliau 4-6 ar daugiau treniruotėms, dvi - po treniruotės. Net neįsivaizduoju, kiek tokių įveikiau. Bet tada jų skaičius mūsų nejaudino. Niekas neklausė, kodėl ir kam to reikia. Mokytojo žodis buvo šventas, o mes, kad ir pavargę, vos gaudydami kvapą, tačiau vis vien bėgdavome atlapomis širdimis, nes visi su lig vienu būtent tuo kas dieną gyvenome, tapatinome save, o svarbiausia, tai darydami jautėmės tikrai laimingi.

Treniruodavomės sunkiai, tačiau labai sąžiningai. Dar ir dabar darydama apšilimą prieš įvairiausius bėgimus ar varžybas kažkodėl seku būtent mokyklos laikų treniruočių suformuotu apšilimo planu - pirmiausia statiniai tempimai kojoms, pilvo presui, rankoms, galiausiai dinaminiai tempimai, arba mūsų vadinami specukai.

Šlovės momentas - 1000 m. distancijos bėgimo Lietuvos čempionė.

Oi, mados tada vyravo.

Tuomet niekas nežiūrėjo, su kokia avalyne mes sportavome, tad dažniausiai bėgdavome su paprasčiausiais inkariukais, be jokių kulno apsaugų, prie pėdos išlenkimo pritaikytų vispadžių, ryškių spalvų ir, juolab, žymių prekių ženklų. Juos matydavome tik per televizorių. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Sportinę avalynę ir aprangą tėvai pirkdavo Pabalių turguje, kaip ir, beje, visus kitus reikmenis ir kanceliarines prekes mokyklai, kasdienius ir šventinius drabužius, batus, kuprines, kvepalus ar kita. Jei kas pirmosiomis rugsėjo dienomis ateidavo su dar nematyto modelio sportbačiais ar kitokio dizaino trenigais, žinok, bus giminaičiai atsiuntę iš užsienio, ar patys vasarą kažkur buvo išvykę. Kadangi mano visi giminaičiai gyveno Šiaulių rajone, teko tenkintis tuo, ką tuomet siūlė vietinė rinka. Tačiau tikrai dėl to pernelyg neliūdėjau, man jie visada atrodė gražūs, o turgaus prekyvietės buvo pilnos įvairovės.

Bėgiojimams tokie sportbačiai taip pat atrodė tinkami. Nejausdavome jokio skausmo, sunkumo pėdose ar diskomforto. Net jei jie būdavo vienu ar keliais didžiais didesni, nes pirkti „ant išaugimo“, sportui tai netrukdė. Ne vien tik mano tėvai sakydavo, kad nespėjus nupirkti gero drabužio, kaip mat jį išaugsime, o juk viskas turėjo tarnauti mažiausiai vienerius mokslo metus, pageidautina bent dvejus. Labiausia, žinoma, dėl to „išaugimo“ kentėdavo žieminiai ar sezoniniai batai ir paltai, taip pat džinsiniai švarkeliai. Prieš rugsėjį pirkdavome tokius batus, kuriuos matuojantis mama lengvai užkišdavo pirštą už mano kulno ar paspaudusi jų priekį neužgriebdavo kojos nykščio, tačiau po devynių mėnesių vos tik prasidėjus vasarai, toks pirkinys jau veržė koją, o pirštai vis dažniau trindavosi į batų priekį. Šie nebetinkami buvo greitai „nurašomi“ ir paliekami „dremžimui“ namuose ar bulviakasiui rudenį.

Sportbačiai - kas kita. Jais praktiškai nesirūpinau, nes žinojau, kad kasmet vis pirksime naujus. Ypatingai saugomi buvo tik startukai. Juos iš mokyklos gaudavome visiems metams, arba tol, kol išaugs koja ir reikės naujų. Nebuvo jie gražūs ar spalvoti, kaip kad dabar, dažniausiai pakankamai paprasti, tokie, kokius mūvėjo „Chariots of Fire“ (liet. „Ugnies vežimai“) filmo herojai - medžiaginiai, su pusės centimetro ilgio metalinėmis vinukėmis. Kai kurie kiek paplyšę ar matę ne tik vyresnių klasių mokinių, bent ir mūsų tėvų pėdas. Tik vėliau, patiems geriausiems sportininkams, Šiaulių rajono sporto mokykla, kuriai priklausėme, davė specialius startukus. Be abejo, kaip ir visą kitą, juos po kurio laiko turėjome grąžinti ar perleisti jaunesniems talentams.

Bet ne apranga ar sportbačiai man tuo metu buvo svarbiausi, o rezultatai ir pats sportas. Iš pradžių sužibėjusi šuolio į tolio rungtyje, greitai buvau perkvalifikuota į ilgesnių distancijų bėgimą ir šuolį į aukštį. Pasižymėjau pakankamai gera ištverme, o ūgis bei ilgos kojos leido lengviau nei kitiems peršokti kaskart vis aukščiau keliamą šuolio į aukštį kartelę. Bet vis vien labiau už šuolius man patiko bėgti. Kol buvau maža, 300, 600 metrų buvo mano arkliukas, kuo vėliau tapo vienas kilometras, baugiau vadinamas 1000 metrų. Neapsakomai ilga tai distancija ir ne kiekvienas vaikas ryždavosi joje rungtyniauti. O štai aš galėdavau ir netgi visai neblogai.

Sienos papuošalai sukaupti čia, Honkonge.

Šiandien kartas nuo karto prisimenu kelias svarbiausias varžybas, didžiulį jaudulį ir dar didesnį norą laimėti, atbėgti pirmai. Kartą visi tie prisiminimai taip užplūdo, kad porą valandų prisėdusi ėmiau ir viską surašiau, o vėliau įdėjusi į savo blogą sulaukiau netikėtai pozityvių komentarų ir panašia emocija gyvenančių draugų palaikymo. Ir tik viską išliejusi ant popieriaus lapo (meluoju, ne popieriaus, o kompiuterio) supratau, kaip giliai sportas yra įaugęs į mano sielą, o bėgimas užima išskirtinę vietą dėl to, kad paprasčiausiai su juo užaugau, atlapa širdimi atidaviau viską, ką tuo metu turėjau geriausio. Iki pat dešimtos klasės, kuomet viską suderinti tiesiog tapo per sunku ir reikėjo rinktis tarp sporto ir geresnių mokslo įvertinimų, niekas nebūtų galėjęs manęs atkalbėti nuo treniruočių ir bėgimo. Neklausiau tėvų  perspėjimų  dėl nesaugomos sveikatos, net močiutė, siūliusi man 100 litų vien tam, kad mesčiau sportą, nesuviliojo. Tuomet tai man atrodė nesvietiškai dideli pinigai, tačiau vis tik nesuvokiau, kodėl ji taip daro, kodėl prieš mano bėgimus buvo nusistatę mokytojai ir giminaičiai. Netikėjau, kad sportas atima per daug jėgų, kad nebeturiu laiko niekam kitam, nesutikau, kad „iš sporto duonos nevalgysiu“. Kiekviena minutė buvo verta to, ką patirdavau dalyvaudama varžybose, važinėdama po Lietuvą ar atstovaudama savo mokyklai. Viso to nesigailiu ir dabar, nes dariau tai, kas man patiko labiausiai.

Lietuvos keturkovininkų komandos Latvijoje prieš varžybas.

Meškuičių sportininkės Daugėlių stadione. Tuomet diplomą slėpiau už nugaros - kam čia rodyti.

Read More

Maratono baimė, arba “O siaube karaliau!”

Savo pirmajam maratonui ruošiuosi jau gerą pusmetį. Visą tą laiką kruopščiai planavau treniruotes, kiek įmanoma skaičiau, domėjausi ne tik apie pačią techniką, kiek apie bėgimo filosofiją. Akimis rijau istorijas ir žmonių pasakojimus, kodėl kiekvienas iš jų bėga, kas mus verčia tai daryti ir tyliai lingavau galva – ir aš jaučiu tą patį, ir man taip būna, ir aš taip pat galvoju.

5 val ryte Kijote, Japonija

Artėjant kol kas didžiausiam fiziniam išbandymui, mane lanko vis daugiau negatyvių emocijų. Šiandien atsikėliau ryte anksčiau, kad pabėgiočiau. Ši savaitė man itin svarbi. Turiu nubėgti 35 kilometrus vienu ypu. Tiesa pasakius, net mintis apie tai mane be galo baugina. Porą savaičių savo sunkų treniruočių tvarkaraštį ir prikauptą kilometražą teko sumažinti dėl iš anksčiau suplanuotų kelionių ir malonių draugų viešnagių, darbo, prasto oro ar kitų dalykų.

Šiandien bėgdama vos 11 kilometrų jaučiau didelį sunkumą. Suprantu, kad esu pavargusi, suprantu ir tai, kad per greitai noriu gerų rezultatų, kad esu veikiama savo pačios susikurto neužtikrintumo jausmo, bijau, kad neįveiksiu, kad teks sustoti, pasiduoti, o jei ir įveiksiu, nesididžiuosiu savo rezultatu. Ko gero, labiausiai bijau, kad teks pripažinti, jog nieko gero iš manęs kaip bėgikės vis tik nėra, kad išsikeliu sau per didelius tikslus, kuriuos sunku įgyvendinti. Kad… kad.. kad.. milijonas tokių mano galvoje. Ir jie niekur nenyksta, sukasi visi ratu pakeisdami vienas kitą.

Pradėjau lankyti sporto klubą. Tai darau vos savaitę. Apskritai jų nemėgstu. Mano jautiška prigimtis labai dažnai man padeda išsisukti iš galimų treniruočių planų. Nes tingiu. Nemėgstu apšilimų, nors tokių Honkonge apskritai nereikia, tempimo pratimų, atskirų treniruočių pilvo, kojų, rankų raumenims ir panašiai. Vos pradėjusi jau žinau, kad viskas ilgų ilgiausiai gali tęstis ne daugiau kaip dvi savaites, o paskui būtinai kažkas nutiks ir aš nebegalėsiu tęsti to, ką buvau susiplanavusi anksčiau. Bet tai tik pretekstai. Nemeluoju sau ir iš karto pripažįstų. Bet ir per daug dėl to neišgyvenu.

O į sporto klubą pradėjau eiti dėl to, kad šiuo metu Honkonge beveik neįmanoma bėgti lauke. Dienos temperatūra siekia 32 laipsnius, o drėgmė svyruoja nuo 80 iki 90. Pabėgus vos kelis žingsnius jauti, kaip drėksta kakta, rasoja nosis, o iš plaukų per kaklą ir nugarą lėtai sau kelią skinasi prakaito lašas. Po jo dar vienas, ir dar vienas. Įveikus vos porą kilometrų atrodo, kad bėgai nemažiau dvidešimties. Panašiai ir jautiesi. Tenka giliai garsiai kvėpuoti, traukia prie žemės, kojos sunkiai kilnojasi. Nuolat žvalgaisi į laikrodį: „Ar jau daug nubėgau“, tačiau kilometrų rodyklė juda lėčiau už karštį sunkiai toleruojančią bėgikę. Kuo ilgiau bėgu, tuo, atrodo, sparčiau gęsta viltys įveikti užsibrėžtus atstumus. Be to, bijau prieš pat varžybas persitrenirtuoti ir pakenkti sau pačiai. Tad planas toliau treniruotis ant bėgimo takelio atrodė pakankamai logiška, nors ir ne tokia maloni procedūra.

Daugelis sako, kad ant bėgimo takelio bėgti yra lengviau. Tereikia nuolat kaitalioti kojas, pats bėgantis takelis padeda, o kad nebūtų nuobodu, galima klausyti muzikos ar žiūrėti įvairias televizijos laidas ar filmus. Bet aš visa širdimi su tuo nenoriu sutikti. Bėgti sporto klube yra labai sunku. Daug sunkiau nei gatvėje, kalnuotose vietose gamtoje ar apskritai bet kur kitur. Bėgdama pavargstu jau po 5 kilometrų, imu laukti kiekvieno didesnio skaičiuko ekrane. Kažkodėl sporto klube neišeina nemąstyti apie nieką arba mąstyti apie viską iš eilės. Mintys šokinėja kaip patrakusios ir atrodo, kad iš jų jokios naudos, nesijaučiu išsikrovusi fiziškai nei pailsėjusi emociškai, kažkoks beprasmis sizifiškas darbas. Tikrai neįsivaizduoju, kaip žmonės juose sugeba praleisti porą trejetą valandų per dieną, tris kartus per savaitę ir taip ištisus metus. Iš kur Jūs semiatės stiprybės, kaip kovojat su ta monotonija?  Aš čia vos savaitę ir jau galvoju, kad gal vis tik geriau išeiti į lauką ir bėgti ant pečių nešant didžiulę drėgmę ir karštį nei būti voverei rate. Na, bet taip vos dvi savaites.

Tiesa, kaip aš nemyliu sporto klubų, taip jie, ko gero, nemyli ir manęs. Vieną dieną su manimi labai nemaloniai bendrauja aptarnaujantis personalas, nieko nepaaiškina, neaprodo, meluoja apie nemokamus bandymus, bėgimo takelis tarsi tyčia po kurio laiko pats išsijungia, vieną rytą atėjusi neberadau savo daiktų, o galiausiai vakar lipdama nukritau nuo laiptų ir dabar esu pasipuošusi delno dydžio mėlyne ant kairės rankos. Gerai, kad dar taip laimingai, juk tuo galėjo pasibaigti ir visas pusės metų triūsas ir gražiausi planai.

Didžiausias džiaugsmas ir atgaiva - lietus

Šiandien išsigandau minties, kad maratonas man visai neberūpi, kad esu per daug pavargusi ir kad jau nebeverta stengtis, nes vis vien nieko gero nebus.

Kažkoks neužtikrintumo jausmas. Toks bauginantis ir netikėtas. Tarsi prieš brandos egzaminus. Už nugaros 12 metų patirties, sukauptų žinių, o prieš akis - abejonės, ar jų užteks, nuolat besisukantis klausimas, ar padariau viską, ką galėjau. Šiuo metu jaučiu, kad nesu tinkamos fizinės formos, kad sustojau ir nebeprogresuoju, atvirkščiai, visos treniruotės rodo, kad mano sportinė būsena neblizga, kad tapo itin sunku bėgti, kad negaliu sulaukti net kol pasieksiu 10 kilometrų ribą, tad ką jau kalbėti apie tuos 42,125 km, arba 26,2 mylias, 1,65 milijono colių, 46 milijonus milimetrų...

Suprantu, kad mane jau pradėjo veikti baimė. Jei ilgai nebėgu, sapnuoju, kad tai darau. Trečią kartą skaitau savo mėgstamiausią H. Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, kasdieną įsivaizduoju, kaip bus ten, Sankt Peterburge, svarstau, ką veiksiu prieš, kaip rengsiuos, kada pasiimsiu savo numerį, galų gale – kaip teks susikalbėti rusiškai. Jau susisiekiau ir su bėgikais ten, susitarėme susitikti prieš maratoną, susipažinsime ir vieni kitus padrąsinsime.

O siaube karaliau, kaip pasakytų Indrės mama.

Neklauskite, kam man viso to reikia. Sunku paaiškinti, tačiau žinau, kad verta, žinau, kad to noriu.

Read More

Šiandien bėgti buvo labai sunku

(1)
Šiandien bėgti buvo labai sunku. Į Honkongą atėjo vasara, o su ja - kepinanti saulė ir didžiulė drėgmė. Visa tai žinodama ir jau ne kartą patyrusi, savo ilgąjį savaitės bėgimą planavau pakankamai skrupulingai: nors ir sekmadienis, atsikelsiu anksčiau, pasirinksiu taką, kuriuo bėgdama nebūsiu itin dažnai stabdoma automobilių, o dieną prieš kiek pailsėsiu ir visais įmanomais būdais kaupsiu jėgas.

Dar šeštadienį lengvai parisnojau gerus 6 kilometrus. Sudarydama savaitės planą anksčiau, buvau suplanavusi dvigubai ilgesnį bėgimą, tačiau karštis, greita dehidratacija ir sunkios kojos po vakarykščio 13 kilometrų bėgimo logiškai vedė prie minties per daug nepersistengti ir patausoti save rytojaus rytui. Kad per daug nenuolaidžiaučiau savo tingumo drakonams, namie ant kilimo kartu su dar trim ekrane taip pat prakaituojančiais modeliais, keliolika minučių spaudžiau, ko gero, labiausiai man matomus riebalus iš liemens srities. Galiausiai vakarą užbaigiau su porcija makaronų, taure balto vyno ir jaukia džiazo muzika.

Bet kur aš ten nuklydau? Pradedu aprašinėti savo socialinį gyvenimą. Greičiausiai dėl to, kad pastarosiomis savaitėmis juo tikrai negaliu didžiuotis. Tuo ne per labiausiai patenkinti ir mano draugai. Sportas ir alinančios treniruotės atima be galo daug laiko ir uzurpuoja absoliučiai visas mintis. Kas rytą keliuosi su preliminariu planu: „šiandien turiu nubėgti tiek kilometrų. Ir kur geriausia tai padaryti?... Hmm, gal pasiūlyti kam nors prie manęs prisijungti? Bet kur tau, niekas nenorėjo iki šiol, nenorės ir dabar“. Susikraunu sportinę amuniciją, nešuosi ją į darbą. Važiuodama metro nešvaistau laiko veltui ir apie maratoną, pasiruošimą jam bei kitus svarbius varžybų ir šio nelengvo iššūkio komponentus skaitau neseniai dovanų gautoje knygoje. Tokių turiu jau tris. Visos gražiai išdėstytos lentynoje laukia, kada bus perskaitytos. Kasdieną kiekvieną iš jų pavartau, arba, nutaisiusi ilgesingą žvilgsnį, pavydžiai grožiuosi populiariausių maratono varžybų fotografijomis, nagrinėju geriausių pasaulio bėgikų treniruočių planus, skaitau biografijas ir gąsdinu save jų pasiektais rezultatais – „Dievuliau, kaip gi taip įmanoma 42 kilometrus įveikti per vos daugiau nei porą valandų?“. Mano maratono tikslai gal ir neatrodo tokie dideli, tačiau veikti turiu ką beveik kas dieną. 

Viena iš 3 knygų apie bėgimą - gimtadienio dovana

Penkiolikos minučių trukmės kelionėje į darbą panyru į knygą, iš jos išmokstu kelių strategijų. Išlipusi iš traukinio kelyje dar būtinai bent kartą pagalvoju, kur geriausia būtų bėgti šiandien, kaip pasiekti daugiau nei manau galinti, o jei diena itin karšta ir drėgna, būtinai pamąstau apie Sankt Peterburgą: „ten bėgti bus lengviau“, arba apsiriboju bent porą minučių galvoje besisukančiomis lietuvių liaudies patarlėmis, tokiomis kaip „sunku pratybose, lengva mūšyje“, „devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk“ (šita reikalinga išlaikyti treniruočių rėžimui), geriau sunkiai treniruotis dabar, kad „šaukštai nebūtų popiet“ ar paprasčiausia „tinginys darbą daro du kartus“.

Darbe kiekvieną pirmadienį pirmiausia suvedu savaitės pasiekimų rezultatus į savo excel dokumentą, kuriame stengiuosi ne tik pakomentuoti kiekvieną jų, bet ir aprašyti tuometines emocijas, savijautą, planus ar visą kitą, kas kada nors padėtų man ar kam kitam sudaryti kiek geresnį treniruočių tvarkaraštį ir tolimesnius planus. Aišku, kvaila, tačiau sunku net nusakyti, kokį didžiulį pasitenkinimą jaučiu suvesdama nubėgtų kilometrų skaičių ir čia pat matydama automatinius aritmetinius skaičiavimus, rodančius kaskart vis didėjantį savaitės kilometražą. Galiausiai per dieną apie vakarinį bėgimą pagalvoju dar kuklius 50 kartų, o sulaukusi darbo dienos pabaigos, arba džiaugiuosi ir mėgaujuosi, kas kuo toliau, tuo rečiau pasitaiko, arba spaudžiu paskutinius jėgų syvus su kiekvienu įveiktu kilometru.

Kaskart įveikusi ilgą ar ilgesnę distanciją džiaugiuosi, kad ši diena jau praėjo, o aš, kad ir kaip sunkiai dėliojanti kojas, bet ištvėriau, apdovanojau save geresniu ar ne itin rezultatu, galiausiai po visko dar padariusi keletą nuotraukų telefonu, viską skubu suvesti kur tik galiu - kelias bėgimo programėles, Instagram, itin retais atvejais, Facebook. Ir laukiu, kas pamatys, pakomentuos ar „palaikins“ . Toli man dar iki idealių ir akį traukiančių nuotraukų, motyvacinių kalbų, bet turiu pripažinti, kad kiekvienas telefono pyptelėjimas džiugina – „štai, kažkam vėl „patiko“ mano šiandienos pasiekimas“ Savotiškas patvirtinimas, kad tai, ką darau, nėra tik bevertės pastangos.

Vis dėlto, tokiomis dienomis kaip šiandien, motyvacija gana grėsmingai susvyruoja. 

------------

(2)

Akis pramerkiau kiek po 6 valandos ryto. Norėjosi bėgti kuo anksčiau, kol dar keliais nepradėjo važinėti automobiliai, saulė ritinėjasi žeme, o įšilusį kūną gaivina nuo Honkongo salos krantus skalaujančio vandenyno atneštas vėjas.

Dar tik bundantis Honkongas

Į kompaktišką kuprinę susikroviau reikalingiausius daiktus - pusantro litro vandens gertuvę su jame ištirpusia elektrolitų tablete, buto raktus, piniginę, pleistrų dėl „viso pikto“, telefoną, pačią lengviausią skarelę paplūdimiui ir kremą nuo saulės. Kaip ir praeitą sekmadienį, planavau bėgti tiesiai į vandenį ir visą kojų ir minčių triūsą ataušinti jūroje.

Tiesa, vakar vakare dar nusipirkau naujus bėgimo batelius. Daug lengvesnius nei ankstesni. Pastarieji buvo be galo mylimi ir tiek susidėvėjo, kad iš abiejų galų jau matyti skylės. Man jie dar ir dabar patinka, tad jei labai niekas nemato, stengiuosi juos iš pensijos sugrąžinti į darbą.

O prie naujųjų prireiks dar nemažai laiko priprasti. Plonas padas bėgant vos kelis kilometrus vakar, pradėjo kaitinti padą, o aš nemaloniai jaučiau, kaip priekinė ir vidurinė pėdos dalis atsimuša į kietą betono ar asfalto taką. Tad šiandien ilgai negalvojusi apsiaviau senuosius. Žinoma, kaip ir kas kartą, mintyse juos švelniai pagyriau, pompastiškai padėkojau už puikų laiką ir kelias dideles pergales per pastaruosius metus.

Ilgai apšilimo nedariau. Pretekstas tam buvo gana karštas ir drėgnas oras, o tikroji priežastis - tinginystė. Daugiau pasitampau bėgdama su grupe žmonių, o viena pati kiek atmestinai atlieku keletą tempimo pratimų ir dar kartą įsitikinusi, kad savo lankstumu tikrai nieko nenustebinsiu, pradedu risnoti pirmąja ilgojo kelio atkarpa.

Tačiau šį kartą kojos tapo sunkios vos po pirmųjų žingsnių. Pabėgusi tik gerus kelis šimtus metrų, jau dvejojau  šiandienos misijos realumu. „Na, nesvarbu, gal vėliau palengvės. Dabar tiesiog bėk lėtai, nesivaikyk gero laiko: įveiktas atstumas svarbiau. O jei bus labai sunku, visada gali sustoti ir ilgiau bėgti kitą dieną“, - drąsinu save mintyse. Nors pati gerai žinau, jokioje pusiaukelėje aš nesustosiu, bėgdama atiduosiu visas kūno ir proto jėgas, kad tik įveikčiau  tuos 24 kilometrus, kuriuos susiplanavau iš anksto. Ir tas balsas manyje, kuris kas kartą kai tik pasidaro sunku, meistriškai ima ieškoti įvairiausių logiškų priežasčių sustoti, viską mesti, nuolat klausia „kam man to reikia“, mano galvoje prabyla trečiuoju asmeniu. Taip sau kalbu ne aš, kažkas kitas. Gal todėl, kad nenoriu susitapatinti su tuo „kitu“, bijau įtikinti save, jog sustoti nepasiekus tikslo nėra taip blogai, kaip atrodo.

Bėgimo pradžia miesto centre

Kita vertus, šis balsas manyje taip pat veikia kaip didžiausias motyvacijos variklis. Tik išgirdusi visus argumentus iš karto užkertu tam kelią: „Ne, aš galiu, ir vis vien įveiksiu, ką pradėjusi, jei reikės lėtai, bet įveiksiu. Kojos dar juda, akyse nejuoduoja, nesidaro bloga, tad bėgsiu ir viskas“. Visas negatyvias mintis priimu kaip sabotažą prieš pačią save, o taip kalbėdamasi su savimi, netgi ginčydamasi, įveikiu dar kelis kilometrus.

Ką tik prabėgau pro Vakarų salos mokyklą. Iš ankstesnių kartų atsimenu šį pastatą, žymintį pirmą svarbią ribą. „Na štai, 10 kilometrų jau pasiliko už nugaros. Ir bėgti pasidarė kiek lengviau, būsiu įpratusi. Karšta, reikia gerti daug vandens, vat ir dabar atsigerk, nes seniai begėrei. Gal jau ir laikas suvartoti energetinės žėlė pakelį, jausiuos stipriau“.

Porą trejetą valandų praleistų kelyje nieko ypatingoneįvyksta, o aš tiesiog galvoju tas pačias mintis, formuoju abejotinos logikos sakinius, kartais net nebyliai tariu pavienius žodžius, kurių kartojimas muzikaliai sutampa su mano bėgimo ritmu. Keista, tačiau tokie vidiniai dialogai vyksta nuolatos. Kartais pačiai pasidaro juokinga, kad kalbuosi su savimi. Tuomet nusprendžiu šį laiką išnaudoti produktyviai ir galvoti apie ką nors naudingesnio. „Galvok, ką visiems parvešti lauktuvių. Į namus važiuosiu jau greitai, tad turiu kažką nupirkti. Bent po mažą dovanėlę. Jau vežiau suvenyrų, vežiau įvairiausių arbatų, saldainių, mėnulio pyragą, skarelių ir viso kito. Ką šį kartą įdomaus nupirkti?“ Nuoširdžiai stengiuosi, keletai akimirkų nusikeliu į man žinomas parduotuves - gal menamas būvimas jose atneš gerų idėjų. Tačiau visa tai nesitęsia ilgai. Dėmesį patraukia kitoje gatves pusėje priešais atbėgantis vyriškis. Susižvalgome ir pasisveikiname, nusišypsome bei vienas kitam linktelime galvomis. Ir aš vėl imu mąstyti apie bėgimą...

Nauji ir seni bėgimo bateliai - o džiaugsmo kaip vaikui

Kažkurį laiką stebiu aplinką: prie pat kelio vešliai augančius medžius, tarsi iš niekur išdygstančias prabangias vilas ant jūros kranto, už dangų mėlynesnį vandenį ir tolumoje paslapčia praplaukiančius laivus. Automobilių nedaug, ko gero, visi dar miega, juk šeštadienis. Vis dėlto, vienų ar kitų rūpesčių prikelti stotelėse laukia autobusų keleiviai. Keistai jie sužiūri į mane, nustebę, kad taip anksti, kad taip karšta, kad aš bėgu, kad į kalną, taip pat, kad šviesi, kad aukšta. Kai kurie pasitraukia iš kelio, kitus tenka apibėgti pačiai. Palieku aš juos visus užnugaryje, žinau, kad pusė jų dabar stebi mane. Bet greitai apie juos pamirštu ir žvelgiu pirmyn.

Kurį laiką aplink nematyti jokio judesio. O mintyse tuščia, atrodo, kad net bėgti pasidarė lengviau. Pasižiūriu į laikrodį - įveikta 15 kilometrų. „Na va, prašau, daugiau nei pusė atstumo įveikta, dabar tikrai negaliu leisti nepasiduoti“, - kalbu vėlgi sau pačiai ir kiek įmanoma greičiau prarisnoju pro ką tik sugautos žuvies kvapo prisodrintą jūros gėrybių turgų. Už jos - mažas parkelis su pasivaikščiojimui sukonstruota prieplauka Aberdeen rajone. Saulė per pusantros valandos pakilo aukščiau ir čia sutinku jau daugiau žmonių. Mano pėdos atsimuša į medines grindis, o aš, atrodo, vos prieš minutę pasidžiaugusi lengvesniu žingsniu, čia pat vėl kovoju su mintimis viską nutraukti, baigti su „skauda“, su „nebegaliu“, „dehidratuoju“... Nesibaigianti pasaka ir vėl tie patys vidiniai mūšiai.

Pasiekusi 18 kilometrų ribą bėgu gerokai lėčiau nei pradėjusi, atrodo, kad vos vos judu. Prakaitas žliaugia nenutrūkstama srove, jaučiu, kaip varva nuo šortų tiesiai man ant kojų. „Oho, pirmą kartą taip. Ar čia nuo karščio ir drėgmės, o gal nuo sunkaus darbo? Sakykim, aktyviai deginu riebalus“, - jau garsiai pradedu kalbėti su savimi. „Jau pradėjau garsiai kalbėti su savimi. Plonytė ta riba tarp nuovargio ir psichikos sutrikimo“, - vėl nebyliai reaguoju į vos prieš kelias sekundes garsiai ištartą frazę.

Prieš pradėdama šiandienos bėgimą planavau įveikti 24 kilometrus. Tačiau pasiekus pakrantės tiltą, vedantį į paplūdimį, ašaros ima pačios riedėti pro skruostus. Jaučiu pribėgusi šiandienos galimybių ribą. Palengva traukiu godžius oro gurkščius į save ir garsiai iškvepiu visą sunkumą. Vos pajėgiu kaitalioti kojas, atrodo, kad ne bėgu, o tiesiog mindžikuoju vietoje, taip lėtai lėtai. Mintyse nebepajėgiu susikoncentruoti didesnio tikslo link. Iš paskutiniųjų verčiu save mąstyti apie tolimesnį bėgimą, bet visas kūnas ima priešintis ir aš nebepajėgiu atsispirti. Sustoju vos pasiekusi Repusle Bay paplūdimį...

Tolumoje matydamą dar pustuštį pliažą ir lėtai jo link einančius žmones, jau jaučiau vandens gaivą. Atvira burna, išdžiuvusi gerklė, nuo sportinės aprangos, net kuprinės srūvantis prakaitas, nuovargį išduodančios akys, gerokai nuo karščio įraudęs veidas. Pati išsigandau savo atspindžio veidrodyje. Visas žavesys išgaravo su beveik trimis litrais prarasto kūno vandens. Gerai, kad niekas per daug nemato.

Jūra ir jos atnešta palaima

Godžiai semiu vandenį saujomis ir geriu, geriu, geriu, kol pritrūkstu oro. Garsiai įkvėpusi, vėl siekiu vandens. Ko gero, litrą jo išgeriu iš karto. Bet po tokio krūvio vien vandens jau nebeužtenka. Nusiperku elektrolitais prisotinko sportinio gėrimo ir dar pusę litro skysčio išgeriu nespėjusi suskaičiuoti iki dešimties.
Pasižiūriu į laikrodį. 2 val. 04 min 48 s ir tik 20.85 kilometrų. „O gal dar galėjau? Gal tai buvo ta tiek sportininkų apkalbėta „siena“, kurią įveikus, kad ir kaip sunku tai būtų padaryti, bet ją įveikus, atsiranda naujų jėgų bėgti toliau?“ Pagaliau atsivėsinusi vandenyje ir keliolikai minučių kojas ištiesusi ant smėlio imu galvoti, kad šiandien buvo sunku, tikrai sunku. Tačiau daug sunkiau pripažinti, kad šį kartą ne aš, o distancija įveikė mane.

Read More