Keista ar ne, bet po gerų dviejų savaičių namie, jaučiu itin sustojusį laiką. Švedija liko kažkur toli toli anapus Baltijos, kai bandau viską prisiminti, atrodo, kad ten praleidau ne 4 mėnesius, o vos 3 savaites. Negalvojau, kad viskas taip greitai pasibaigs. Dar kelte, matydama rytinės ir kiek ūkanotos Rygos vaizdus prisiminiau save, ką tik atsisveikinusią su tėvais, kiek drebančia širdimi, naujų vaizdų ir pojūčių laukiančiomis akimis. Dabar jaus viskas išgyventa. O buvo išties nemažai.
2011 m. sausio 4 d., antradienis
2010 m. lapkričio 2 d., antradienis
Pasirodo, ir aš galiu skraidyti!
Puikiai suprantu, kad šis įrašas bloge mano asmenybės nepapuoš, tačiau vis tik turiu aprašyti įvykį, kurio atsiminimą norėčiau išsaugoti.
Tarsi eilėje pas dantistą
Kita vertus, nieko tokio ir neįvyko. Su keliais draugais sugalvojome kiek paskraidyti. Čia, Linkopinge, yra mažas oro uostas, kur galima susiorganizuoti tokią pramogą. Viskas skamba neblogai, jei ne viena maža detalė – aš iš tiesų bijau skraidyti. Vis dėlto, kaip jau ne kartą sakiau, niekas kitas nenugalės tavo baimės tik ne tu pats. Šia mintimi gyvenau visą savaitę, iki šeštadienio.
2010 m. spalio 12 d., antradienis
Gražiausias mano ruduo...
2010 m. rugsėjo 29 d., trečiadienis
Virvės traukimo, plakato piešimo, AIESEC konferencijos ir teniso kambaryje savaitgalis
Ko gero, studentiškas gyvenimas kitoje šalyje tuo ir įdomus, kad niekada nežinai, kas naujo ir įdomaus gali nutikti. Kol dar viskas nauja ir neatrasta, laikas bėga labai greitai, o patirtiems išpūdžiams skaičiuoti, atrodo, jau nebeužtenka pirštų.
Virvės traukimas
Besibaigiant rugsėjui švedai sugalvojo kaip pasilinksminti ir kitus palinksminti – organizavo virvės traukimo varžybas. Jau gerą mėnesį mačiau stadione virvę traukiančius studentus. Kažkaip keistai man visa tai atrodė, ypatingai tuomet, kai tarpusavyje varžėsi merginos. Galvojau, na, gal jiems toks laisvalaikio praleidimo būdas patrauklus, gal nori treniruotis, o gal tai vienas iš keistų studentiškų krikštynų etapų. Tačiau viskas paaiškėjo vėliau – treniruotės vyko visai ne veltui.
Šventės net ne švedišku pavadinimu „Drat i Spat“ esmė – komandų, sudarytų pagal studijų programas, varžymasis. Priešininkai stoja vieni prieš kitus, įtempia virvę ir kiek įmanydami traukia. Nugalėtojai džiūgauja, o pralaimėtojai eilės tvarka sugriūna į per vidurį esantį upelį. Linksma, juokinga, spalvota, purvina, šalta, įdomu.
2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis
Pamišusios dėl obuolių pyrago
Kartais, kai paskaitos vyksta tik vieną kartą per savaitę, rimtesni mokslai dar tik artėja, gali pajusti tam tikrą rutiną. Atsikeli, pavalgai pusryčius, paskaitai knygą, įsijungi kompiuterį, atsakai į laiškus, pabendrauji su tau mielais žmonėmis, vakare išeini susitikti su draugais. Norisi kažko. Būtent tą ir bandėme daryti mes su Renata. Nuspręsta: obuolių pyragas yra tai, ko reikia. Be to, abi žinojome tą patį receptą. Nebeliko nieko kito, kaip tik viską įgyvendinti.
2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis
Viktorija, Norrkopingas tiesiog nuostabus!
Taip, nuo šio miesto prasidėda visos mano dar būsimos kelionės. Nors pavadinimas čia nebuvusiems nedaug ką pasako (galų gale Norrkopingas ar Linkopingas, daugeliui tai tik tarpusavyje besirimuojantys Švedijos miestų pavadinimai), tačiau vos po 5 minučių ištarti žodžiai „Noriu čia mokytis ir gyventi“ parodo akivaizdų skirtumą.
2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis
My very first times or I love Mondays (II)
Tęsdama temą apie naujas patirtis ir veiklas, negaliu nepaminėti: taip, tai ir vėl pirmadienis. Dar vienas pliūpsnis gražaus ir įdomaus gyvenimo čia. Kol dar išgyvenu pažinimo džiaugsmą, kol priešakį matyti jaukių naujų patirčių ir kol dar mirtinai nepasiilgau namų, galiu pasakyti, kad Švedija po truputį pildo mano lūkesčius.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
